Psichologė apie mamų siekį būti tobula visose srityse: „Jos pačios sau kelia tuos reikalavimus iš nerimastingumo ar nepasitenkinimo savimi“

Kartais susidaro įspūdis, kad gyvename laikotarpiu, kai moteris turi būti ir puiki mama, ir nuostabi žmona, ir labai gera darbuotoja, sėkmingai kopianti karjeros laiptais, visur ir viską spėjanti. Kas tai yra – visuomenės primesta etiketė, o gal pačių moterų sau išsikelti pernelyg dideli uždaviniai? Ar tikrai mamos turi būti visur geriausios ir viską spėjančios, stiprios ir gebančios laikyti visus kampus? Apie motinystę, keliamus reikalavimus sau, pareigų pasiskirstymą šeimoje, kas svarbu vaikų gerovei kalbamės su psichologijos studijos „Laimės namai“ įkūrėja, psichologe Jurgita Vasiliauskiene.
Dirbanti ir vaiku besirūpinanti moteris
Dirbanti ir vaiku besirūpinanti moteris / 123RF.com nuotr.

– Kaip manote ir ką pastebite, ar iš tiesų dabar labai gajus tos tobulos mamos vaizdinys? Ir kas tai lemia – visuomenė primeta tokią etiketę ar pačios moterys (mamos) tai formuoja, keldamos sau pernelyg daug tikslų, uždavinių, siekdamos tobulybės?

– Pasakyti, kad taip ir yra, ir kad visuomenė kelia tokius reikalavimus, gal nebūtų teisinga. Bet kad mamos pačios sau kelia tuos reikalavimus iš nerimastingumo ar nepasitenkinimo savimi tokia, kokia ji yra, galėčiau pastebėti, jog taip yra atsitikę.

Mamos, turinčios daug vidinių konfliktų, visur nori būti labai geros: ir namuose, ir darbe, ir kitose veiklose. Bet kad tai būtų visuomenės spaudimas – drįsčiau abejoti. Ar mes galime ką nors padaryti tik todėl, kad kas nors mums tai primeta? Manau, kad tai labiau susiję su asmenybiniais dalykais, kad pats žmogus toks yra. Nes toms mamoms, kurios visur stengiasi būti geros, yra ir atsvara – mamos, kurios tiesiog pasineria į motinystę ir geros stengiasi tapti šioje srityje, o visa kita kuriam laikui atideda į šalį.

Mamos, turinčios daug vidinių konfliktų, visur nori būti labai geros: ir namuose, ir darbe, ir kitose veiklose.

– Viešojoje erdvėje kartais tenka išgirsti daugiavaikių mamų pasisakymų, kad jos nesupranta, kaip tos, kurios augina vieną vaiką, gali niekur ir nieko nespėti. Esą ta daugiavaikė mama yra pavyzdys. Ar galima taip lygintis? Ir ar tokie pareiškimai atneša naudos? O gal daugiau žalos toms, kurioms yra sunkiau, kurios iš tiesų nespėja, nesugeba?

– Manau, kad savęs lyginimas ir vertinimas pagal kitą žmogų iš principo yra žalingas. Nes esame vieninteliai nepakartojami ir kito tokio žmogaus nėra. Iš kitos pusės – žinome, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau turi laiko. Galbūt čia ir yra paslėpta kokia nors mintis.

Bet, jei mama augina vieną vaiką, ji daro lygiai taip pat daug, tik gal kokybiškiau. O ta mama, kuri turi daugiau vaikų, irgi daro daug, tik kiekybiškiau. Klausimas, ar galima lyginti kokybę ir kiekybę? Ar vienas užaugęs vaikas bus geresnis ar prastesnis nei užaugę penki? Tai yra nelygintina.

Be to, mes visi turime labai skirtingas prigimtines savybes. Vienai mamai galbūt reikia daugiau laiko pagalvoti, pabūti ramiai su savimi ir savo vaiku globėjiškai, o kitai galbūt reikia daugiau veiksmo, judesio ir jos linkusios vaikams suteikti daugiau savarankiškumo.

– Tėvai šeimoje yra (ar bent turėtų būti) pavyzdys vaikams. Ar būtina mamoms savo pavyzdžiu rodyti, kad jos yra barbės devyndarbės, visur ir viską spėjančios?

– Norėčiau pastebėti, kad labai daug atsakomybių yra atiduodama mamai. O kur dingsta tėčiai – vyriškoji šeimos dalis? Dažnai sakoma, kad moteris laiko visus keturis namų kampus, ji atsakinga už tai, kas vyksta šeimoje, vienu metu gali daryti keletą darbų, o vyras daugiau darbų gali nuveikti išorėje.

Taigi, jei atiduotume daugiau atsakomybės tėčiams už vaikų buvimą kur nors išorėje – mokykloje, kieme ir kitur, o mamos liktų atsakingos už tai, kaip vaikas reiškiasi namuose, galbūt dėl to pasiskirstymo visi jaustumės laimingesni.

123RF.com nuotr./Tėtis moko sūnų vairuoti žaislinį automobilį
123RF.com nuotr./Tėtis moko sūnų vairuoti žaislinį automobilį

Ir stebint jau suaugusius vaikus, galiu pasakyti, kad tai, kaip reikia reikštis išorėje, jie pavyzdį ima iš tėčio, o namų gyvenimo išmoksta iš mamos. Tarkime, jei šeima augina mergaitę ir mama visada rodo, kad ji turi būti labai stipri, tokiu atveju vis tiek kas nors nukenčia – namai arba išorė. Nes neįmanoma visur būti geram, tobulam.

– Mamos linkusios nuslėpti savo emocijas, neatsiverti, neparodyti, kaip pačios jaučiasi. Ar tai geras sprendimas, ar vis dėlto mamai namuose derėtų rodyti emocijas, nuovargį, susierzinimą, kad darbe buvo prasta diena, kad ko nors nespėjo ir pan.?

– Tokiu atveju, ir galvodama apie save, ir iš darbinės pozicijos, visada sakau taip: aš auginu savo vaiką, kai jam atsitiks kokia nesėkmė, ar aš norėsiu, kad jis būtų vienas užsidaręs, man šypsotųsi, o jo širdis verktų, ar norėsiu, kad jis meluotų, apsimetinėtų, kad yra kitoks? Jeigu sau į šį klausimą atsakau, kad ne, noriu jį matyti visokį ir visokį priimsiu, išbūsiu su juo tokiu, koks jis yra dabar, lygiai taip pat yra ir su mamomis.

Jeigu išmokysime vaiką, kad tu nerodyk, paslėpk savo neigiamas emocijas, neleisk sau būti pavargęs, su mumis taip ir elgsis. Bet greičiausiai to juk nenorime, todėl ir pačios galime būti ir pavargusios, ir nepatenkintos, ir kiekvienai mamai labai svarbus laikas, kai ji gali pabūti su savimi ir tik dėl savęs, kai gali susidėlioti mintis, pasijusti atitolusia ar mintyse paskraidyti, pabūti su gera knyga, su draugėmis. Po to sugrįžus namo, pas vaikus tikriausiai turėsime daugiau jėgų ir meilės jiems.

123RF.com nuotr./Mama su vaikais
123RF.com nuotr./Mama su vaikais

– Dabar labai daug kalbama apie emocinį intelektą, būtinybę atpažinti savo jausmus, emocijas, visa tai įvardyti ir gebėti valdyti. Kiek tai svarbu šeimoje?

– Manyčiau, kad mes prigimtinai tai turime – kažkaip nuspėti, kaip kitas jaučiasi. Bet mums ne veltui suteikta kalbėjimo dovana. Todėl visada galime klausti. Tarkime, jei jaučiame, kad kitas žmogus suirzęs, sudirgęs, galbūt jis nori pabūti vienas. Galime to paklausti. Net trejų metų vaikas gali įvardyti, kad jis dabar nori pabūti vienas arba kad dabar yra piktas.

Kaip tą jausmą atpažinti? Tam yra dvasinio tobulėjimo kelias. Tai mums ir padeda augti kaip asmenybei, bręsti.

Emocinis intelektas ir yra labiausiai lavinamas mažų vaikų atžvilgiu tada, kai patys tai atspindime. Atpažinti jausmus, juos įvardyti naudinga ne tik dėl vaikų, bet ir dėl savęs pačių, apskritai visos visuomenės.

– Dažnai patariama kalbėtis. Bet žmonių yra visokių, ne visi geba atsiverti, įvardyti, kaip jie jaučiasi ir dar kitam tai pasakyti. Ką patartumėte mamoms (tėvams), kaip įvardyti savo jausmus, nuo ko pradėti, jei tokie dalykai galbūt jiems yra svetimi?

– Čia pirmiausia turėtume suvokti, kad jausmai yra nevertinami. Tokių jausmų kaip „gerai“ arba „blogai“ nėra. Lietuvių kalboje yra daugiau kaip 70 žodžių, įvardijančių jausmus. O kiek mes jų žinome? Ir dažniausiai žinome ne juos, o tą įvertinimą. Taigi patarimas – pamėginti ne vertinti jausmą, o paieškoti, koks jis yra, tarkime, nusivylimas, kaip jį išreikšti, apibūdinti.

Kitas dalykas – kaip tą jausmą atpažinti? Tam yra dvasinio tobulėjimo kelias. Tai mums ir padeda augti kaip asmenybei, bręsti. Aišku, prie to prisideda ir kriziniai išgyvenimai, su kuriais susiduriame ir dabar, bet per visa tai ir ateina asmenybinė branda. Ir nereikia to bijoti. Net jei ne visai tiksliai įsivardysite jausmą, nereiškia, kad tai bus netinkama, – jis vis tiek bus įvardytas.

– Kokias dažniausias problemas galėtumėte išskirti, su kuriomis mamos kreipiasi į jus?

– Tenka susidurti su tuo, kad mamos pačios turi kokių nors problemų, išgyvenimų, bet save jos atideda į antrą vietą, o į pirmą pastato vaiką ir dėl jo ateina dažniau. Atrodo, tarsi mano taip: „Jei vaikui gyvenimas susitvarkys, tada pagalvosiu ir apie save.“ Tai man labiausiai pastebima, kad atsisakoma savęs kaip vertybės, kaip žmogaus su savo gyvenimu, aukojamasi dėl vaiko, o „aš jau kaip nors“.

– Klausantis jūsų kilo klausimas, ar nėra taip, kad dėl to, jog mamos vengia pamatyti ir išspręsti savo problemas, viską daro tik dėl vaiko(-ų), atsiranda minusų bendrame šeimos gyvenime, spragų tos pačios mamos ir vaiko ryšyje?

– Tikrai tam pritarčiau. Jei mes kitą nuvedame, bet patys su savimi nesusitvarkome, labai mažai kas keičiasi. Nes čia vis tiek turi būti paties žmogaus suvokimas, kaip jis priima tą problemą, kurią mato, tarkime, vaiko hiperaktyvumas ar užsisklendimas, nekalbėjimas ir pan. Ir tada, kai mama pati sau įsivardija, kaip ji priima tą augančio, bręstančio vaiko problemą, kartais vaikui pagalbos prireikia daug mažiau.

Vedybos, vaiko gimimas nuo senovės lietuvių papročiuose įvardijami kaip svarbiausi gyvenimo įvykiai. Vyras negali pagimdyti vaiko. Todėl moteriai motinystė yra dovana.

– Kadangi šiandien mūsų pokalbis daugiau apie mamas, ką, kaip specialistė, patartumėte moterims: kaip žiūrėti į motinystę, kaip ją suvokti, kad pačioms būtų lengviau, o ne tarsi našta ir kančia, kad dabar viską turi padaryti, visus uždavinius įvykdyti?

– Žmogaus gyvenime yra trys svarbiausi dalykai, per kuriuos jis pereina. Moteris šiuo klausimu yra labai apdovanota. Ji tikrai gimsta ir tikrai miršta, o per vidurį ji dar gali pagimdyti vaiką. Tas trečias darbas – vedybos, vaiko gimimas, nuo senovės lietuvių papročiuose įvardijami kaip svarbiausi gyvenimo įvykiai. Vyras negali pagimdyti vaiko. Todėl moteriai motinystė yra dovana.

Ir net, jei tas trumpas laikotarpis, kol auginame vaiką, yra sunkesnis, bet jis yra labai keičiantis ir tikrai įprasminantis. Kai tai suvoki, gali išbūti tą laikotarpį, kuriam laikui atidėti tam tikrus savo asmeninius dalykus, kad vėliau galėtum dar labiau sužydėti kartu su savo vaiku.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis