Kaip tėvai galėtų padėti savo paaugliui spręsti kylančius sunkumus ir tinkamai į juos reaguoti? Apie tai 15min GYVENIMO interviu su klinikine psichologe Egle Šekšteliene.
– Koks turėtų būti tėvų santykis su vaiku, jam „įžengus“ į paauglystę?
– Rūpestingas, bet nekontroliuojantis – jei tėvai nori palaikyti gerą ryšį ir ugdyti savarankišką asmenybę, svarbu pasitikėti savo paaugliu.
Per didelė tėvų kontrolė skatins paauglio maištą, pasyvumą, bet jeigu jam bus suteikiama visiška laisvė – jis gali pasijusti vienišas, pažeidžiamas, tėvams nerūpimas. Tad tėvai santykyje su paaugliu turėtų rūpestingai įsitraukti, tuo pačiu suteikti erdvės, reikalingos paauglio raidai.
Pavyzdžiui, būtų puiku, jei paauglys pats priimtų sprendimus, susijusius su jo išvaizda, kasdiene veikla, namų darbais, draugais ir socialiniu gyvenimu, o tėvai išliktų supratingi ir pagarbūs jo pasirinkimų, sprendimų atžvilgiu.
Tas santykis turėtų būti panašus į draugystę, bet tokią auklėjančią draugystę: tėvai turėtų skatinti paauglį išsakyti savo nuomonę, tartis įvairiais klausimais, kartu spręsti iškylančias problemas, ugdant savarankiškumą. Visa tai labai praverčia ir vaikui užaugus.
Beje, svarbu, kad tėvai, matydami, kad jų reikšmė kažkaip nuvertinama, o paauglys daugiau dėmesio skiria draugams ir bendraamžiams, neįsižeistų ir negalvotų, kad jie nebesvarbūs ar nebereikalingi savo vaikui, nes taip tikrai nėra.
– Kiek tėvams patartumėte rūpintis paauglio mokyklos reikalais?
– Tėvams turėtų nuolat rūpėti, kaip paauglys jaučiasi mokykloje; kaip jam sekasi bendravimas su mokytojais, bendraamžiais, klasės draugais; kaip jis tvarkosi su mokyklinėmis sėkmėmis ir nesėkmėmis.
Tačiau svarbu, kad tėvai netaptų kontroliuojantys ir nepažeistų paauglio autonomijos poreikio: paauglystė yra taip vadinamas ribų plėtimo tarpsnis, kada vaikai turi vis labiau pajusti nepriklausomybę ir ugdyti savo savarankiškumą.
Todėl tėvams naudinga tiesiog išlikti atviriems, besidomintiems ir galintiems suteikti pagalbą, kada paaugliui jos reikia. Svarbiausia, kad paauglys žinotų, kad iškilus kažkokiems sunkumams, jis gali kreiptis į savo tėvus.
Paauglystė yra taip vadinamas ribų plėtimo tarpsnis, kada vaikai turi vis labiau pajusti nepriklausomybę ir ugdyti savo savarankiškumą.
– Kaip tėvams tinkamai reaguoti į paauglio pažymių suprastėjimą?
– Pirmiausia, reikėtų išsiaiškinti, kokios to priežastys. Nes jos būna įvairios: galbūt mokomasis dalykas tapo neįdomus arba mokytojas nesudomina, galbūt yra svarbesnių užsiėmimų (pvz., būreliai ar kita popamokinė veikla, kompiuteris ar draugai), galbūt trūksta motyvacijos, o galbūt paauglys tiesiog tingi mokytis, kažkam keršija, nori paerzinti ar sulaukti dėmesio.
Dažnai pažangumas kenčia, kai paaugliai susiduria su sveikatos problemomis ar sunkumais santykiuose su šeima, klasės draugais ar mokytojais. Paaugliams ypač svarbūs santykiai su bendraamžiais ir tam tikras priklausymas grupei.
Taigi tik išsiaiškinus priežastis, galima tinkamai reaguoti. Svarbu, kad tėvai nepriimtų kažkokių skubotų išvadų (pvz., „suprastėjo pažymiai, nes tingi ir nesimoko“), o bandytų nuoširdžiai, atvirai (ne vertinančiai) kalbėtis su vaiku. Paauglys turi žinoti, kad dėl suprastėjusių pažymių jis netampa blogu ar mažiau mylimu.
– Ką daryti, jei paauglys neskiria dėmesio mokslams, nelanko pamokų?
– Ši situacija dar sudėtingesnė nei pažymių suprastėjimas. Vėlgi, paauglys gali nelankyti pamokų dėl įvairiausių priežasčių, todėl taip pat pirmiausia reikia pasikalbėti su vaiku, kad tėvai suprastų, kas vyksta jo gyvenime.
Neretai paauglys pradeda nelankyti pamokų, kai pereina į naują mokyklą, nesusiranda draugų ar nepritampa naujoje aplinkoje. Gali būti, kad jį kažkas išnaudoja ar iš jo tyčiojasi. Galbūt jis išgyvena konfliktus su bendraamžiais, mokytojais. Galbūt patiria kažkokių mokymosi sunkumų.
Paaugliams ypač svarbūs santykiai su bendraamžiais ir tam tikras priklausymas grupei.
Pamokų nelankymą gali lemti ir tai, kad paauglys susiduria su psichologinėmis problemomis (pvz., socialinėmis baimėmis, pasitikėjimo savimi trūkumu) ar netgi tam tikrais psichikos sutrikimais, kaip nerimas ar depresija.
Nepriklausomai nuo priežasties, labai svarbu, kad tėvai į šią problemą greitai reaguotų, o vaikas gautų tinkamą pagalbą. Nes tokiais atvejais labai lengvai patenkama į „uždarą ratą“: kai vaikas pradeda nelankyti pamokų, jis ima atsilikti nuo mokslų, ir tos problemos su laiku tik dar labiau gilėja, jų daugėja.
– O jei paauglys tuo metu, kada patiria kažkokių sunkumų ir problemų mokykloje, nesikalba apie tai su tėvais, nenori išsipasakoti? Kaip jį prakalbinti?
– Nenustoti domėtis ir klausti – svarbu nepalikti tokios situacijos. O jei vis tiek nepavyksta paauglio prakalbinti, reikia ieškoti paramos jo artimoje aplinkoje ar specialistų pagalbos.
Verta pasikalbėti su paauglio mokytojais, kitų klasėje besimokančių vaikų tėvais, kaip jie mato tą vaiką. Jei paauglys turi gerą draugą ar artimą pažįstamą, galima pasikalbėti ir su jo tėvais.
– Galbūt išskirtumėte ir kitų problemų, su kuriomis susiduria paaugliai mokykloje? Kaip tėvai galėtų padėti jas spręsti?
– Itin dažnas akademinis stresas, susijęs su pažymiais, pasiekimais ir vertinimais. O jei dar iš tėvų ir mokytojų paauglys nuolatos jaučia spaudimą, patiriamas stresas gali tapti didele problema.
Vienas dalykas, tėvai neturėtų taip akcentuoti pažymių svarbos, atvirkščiai – reikėtų skatinti vaiką išmokti patirti mokymosi smagumą, atrasti mokomojo dalyko įdomumą. Svarbiausia yra žinių įsisavinimas, o ne gaunamas įvertinimas.
Kitas dalykas, tėvai galėtų padėti paaugliui mokytis valdyti patiriamą stresą - paaiškinti, kad jis turi tinkamai maitintis, išsimiegoti, pakankamai ilsėtis ir nuosekliai (pagal planą) mokytis, kad išvengtų sunkumų mokykloje ar prieš atsiskaitymus.
Gali būti, kad paaugliui prireiks tėvų pagalbos susidarant dienotvarkę, planuojant laiką, atrandant tinkamą mokymosi stilių.
Taip pat nereta problema yra psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Kaip ir minėjau, paauglystė yra tas etapas, kada siekiama nepriklausomybės. Tai – maištavimo, prieštaravimo amžius, kada norisi eiti suaugusiojo keliu, kada norisi kitokio, naujo patyrimo, netgi to, kas draudžiama. Be to, šiuo etapu būdinga ir didelė bendraamžių įtaka.
Taigi tėvai turėtų rodyti tinkamą pavyzdį ir nustatyti tam tikras ribas, užtikrinti visapusišką palaikymą ir atvirą bendravimą su paaugliu, turint minty, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas gali tapti didele problema.
Toliau, kaip ir minėjau, kartais paaugliams būdingas pasitikėjimo savimi trūkumas, kuris turi labai didelę įtaką vaiko psichikai, elgesiui, ir dažnai būna kitų problemų – pamokų nelankymo, socialinės fobijos, prasto mokymosi – priežastis.
Tėvams patarčiau suprasti, kad pasitikėjimas savimi yra labai svarbi psichologinė ypatybė, kurią reikia ugdyti pirmiausia savo šeimoje. Būtų naudinga skatinti vaiką pasitikėti savimi, padrąsinti jį, priminti, kad klysti nėra blogai, kad visi darome klaidų. Svarbu padėti vaikui mokytis išbūti nerimo situacijose (pvz., modeliuojant situacijas namuose, kaip atsakinėjimas prieš klasę), leisti jam išsikalbėti. Visa tai stiprina vaiką.
– Kaip tėvai galėtų paskatinti savo paauglį mokytis ar užsiimti kokia nors veikla, jeigu jam trūksta motyvacijos, noro?
– Galbūt reikėtų padėti vaikui grąžinti pasitikėjimą savo jėgomis, nepamirštant pagirti kad ir už mažus pasiekimus.
Kitas dalykas, būtų naudinga atkreipti dėmesį, kas vaikui sekasi geriausiai, kur jis geriausiai save realizuoja. Jei paauglys negabus tiksliesiems mokslams ir jam nesiseka – natūralu, kad gali trūkti motyvacijos, ir nereikia to tikėtis. Bet galbūt jis sėkmingas meninėje veikloje ar sporte. Tad geriausia padėti vaikui atrasti sritis, kurios jam patinka, kuriose jis galėtų patirti sėkmę. Ir tai svarbu kalbant ne tik apie mokyklą, bet ir laisvalaikį.
Baudimai, kažko atiminėjimai (pvz., prieigos prie interneto ar telefono) yra visiškai netinkamos auklėjimo priemonės paaugliui.
– Ko dar vengti tėvams santykyje su paaugliu?
– Visų pirma, baudimai, kažko atiminėjimai (pvz., prieigos prie interneto ar telefono) yra visiškai netinkamos auklėjimo priemonės paaugliui. Tai – tiesiog privatumo pažeidimas ir asmeninių ribų niokojimas. Labai svarbu, kad iš baimės ar rūpesčio savo vaiku tėvai netaptų sadistiški.
Kitas dalykas, nereikėtų paauglio riboti ar reguliuoti kaip mažamečio vaiko. Kartais tėvai įpranta naudoti tuos pačius auklėjimo įgūdžius, net nesusimąstydami, kad pagal vaiko amžių ir jo raidą tie auklėjimo metodai visiškai netinka. Neverta liepti paaugliui kažką daryti ar kažko nedaryti – geriau mokytis kitokio bendravimo būdo, diskutuoti, tartis.
Taip pat tėvams patarčiau nesivelti į konfliktus su prieštaraujančiu paaugliu. Reikia suprasti, kad paauglių prieštaravimai yra normali ir būtina raidos dalis. Jie nėra apie tai, kad negerbia tėvų ar nori juos įžeisti, drasko akis, tiesiog tokiu būdu jie formuoja savąjį „aš“.
O jei tėvai veliasi į konfliktus su paaugliu, toje situacijoje nebelieka „suaugusios psichikos“ dalies. Tėvai turėtų sau priminti, kad jie yra suaugę ir gali susivaldyti.
Galiausiai, vienas iš svarbiausių dalykų paaugliui (kaip ir bet kokio amžiaus vaikui) yra jautrus, šiltas tarpusavio santykis su tėvais. Tėvams svarbu nepamiršti kurti artimo ryšio su savo vaiku, užsiimti bendra veikla, o ne vertinti, kritikuoti ar vien patarinėti. Saugiu prieraišumu paremtas ryšys su tėvais paaugliui padeda ne tik moksluose, bet ir apskritai gyvenime.
