Kaip išgyventi vaiko paauglystę, kaip su juo kalbėtis, pagaliau – ar šiam laikui įmanoma pasiruošti? Su kokiais iššūkiais susiduria tėvai, o su kokiais – mokytojai bei kiek svarbus mokytojo vaidmuo paauglio gyvenime?
Pokalbis apie tai – su Vytauto Didžiojo universiteto švietimo ekspertu dr. Mindaugu Norkevičiumi, paauglių mama, organizacijos „Y tėvai“ įkūrėja Vaida Ivaniukaite ir Kauno Herojaus gimnazijos psichologe Roberta Naujoke, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Kokia pirmoji mintis ateina, išgirdus žodį paauglystė?
V.Ivaniukaitė: Kaip greitai ir netikėtai ji atėjo! Aš vertinu kaip mama, nes auginame 13, 12 ir 11 metų vaikus jungtinėje šeimoje. Labai įdomu matyti, kaip skirtingai paauglystė atkeliauja, kaip ją lemia asmeninė, emocinė branda.
– Ar galima sakyti, kad dabartinės kartos vaikai ją išgyvena anksčiau? Kad ji jaunėja?
R.Naujokė: Taip, tiesa. Elgesyje pasimatanti paauglystė tikrai paankstėjusi. Pastebime tą ir mokykloje. Atrodo, kad prieš tave – dar vaikas, tačiau elgesys diktuoja, kad jau prasidėjusi ankstyvoji paauglystė. Sakoma, kad ankstyvoji paauglystė gali prasidėti ir dešimtmečiui, tačiau kiekvienam ji prasideda skirtingai. Ji jaunėja vien dėl to, kad daug informacijos.
V.Ivaniukaitė: Aš manau, kad tuo ir nereikėtų stebėtis, vien dėl informacijos, kurią gauna vaikas, kiekio. Juos gali pasiekti pati įvairiausia informacija, visiškai neužslaptinta ir neatrinkta. Visko sukontroliuoti negalime.
Bet ką mes, kaip tėvai, galime daryti? Kalbėtis apie informaciją, kuri vaikus pasiekia ar galėtų pasiekti. Skatinti jų kritinį mąstymą, savarankiškumą, gebėjimą priimti sprendimus.
– Kodėl vienas vaikas ją išgyvena sudėtingiau, o kitas – ne?
R.Naujokė: Tai priklauso nuo daugelio dalykų, tam tikrą vaidmenį turi ir tėvai. Jei jie palaiko tampresnį ryšį su vaikų, jų santykiai su paaugliu geresni – tada ir paaugliui lengviau, nes jis turi į ką atsiremti.
Bet ne viskas priklauso tik nuo tėvų. Daug kas priklauso ir nuo paties paauglio, jo požiūrio. Jei paauglio savybės labiau maištaujančios, labiau ryškesnės – jiems sunkiau prisitaikyti prie bendruomenės, jie kartais turi kitokias, nei dauguma žmonių, idėjas. Tuomet sunku rasti vietos pasaulyje, bendruomenėje, sunku prisitaikyti.
– Ne viskas priklauso nuo tėvų, matyt, ir dėl to, kad paauglio gyvenime dalyvauja ne tik jie, tačiau ir mokytojai. Mindaugai, ar svarbus mokytojo vaidmuo?
M.Norkevičius: Žinoma. Tam tikra prasme mokytojas yra globalaus pasaulio vedlys, ambasadorius. Jei jis sugeba motyvuoti išsikelti tam tikrus tikslus, kuriuos mokiniai pasiekia – žinoma, kad jie patikės mokytoju.
Net ir nemotyvuoto mokinio arba turinčio iššūkių dėl savo elgesio, jei mokytojas jam bus autoritetas, lyderis, kuris sugebės išklausyti, paskatinti, – jo mokymosi rezultatai tam tikruose etapuose bus puikūs.
– Kokių iššūkių kyla mokytojams, kaip su jais susidoroti, pagaliau – kaip ugdyti paauglį?
M.Norkevičius: Dažniausiai – motyvacijos klausimas. Kokia yra jų motyvacija mokymosi procesui, kaip reikėtų jos stoką pašalinti, kaip užkurti mokinius? Tai pagrindinis dalykas, su kuo mes susiduriame.
Paaugliai dažnai turi gebėjimų įvairiose srityse, tačiau šiuo amžiaus periodu jiems pristinga motyvacijos. O iš to kyla iššūkiai – tobulėjimo, noro atlikti užduotis ir panašiai.
Esminis mokytojų vaidmuo – padėti sugeneruoti šį procesą ir reiktų išskirti būdus, ką turėtų daryti mokytojai.
Svarbiausia – pasikalbėti su kiekvienu paaugliu asmeniškai, išklausyti, sužinoti, kas mokinį ar mokinę skatina, kas įkvepia, motyvuoja ir tada greičiau pavyks atrasti kelią, kuris padės ugdymo procesui.
Svarbiausia – pasikalbėti su kiekvienu paaugliu asmeniškai, išklausyti, sužinoti, kas mokinį ar mokinę skatina.
Kitas dalykas – pasitikėjimas mokiniu. Tai labai svarbu, o pagrindinė taisyklė – žiūrėti į mokinį ne į tokį, koks jis yra, bet į tokį, koks galėtų būti. Sakyčiau, kad ugdymo procese tai esminis dalykas, norint siekti tobulėjimo, žvelgiant į ateities galimybes.
Patys mokiniai šiame amžiaus tarpsnyje ne visuomet geba susiformuoti savo tikslus, išskirti prioritetus, planuoti savo laiką. Planuojant laiką, iškeliant tikslus galima padėti visų pirma pasiekti mažų rezultatų, ir po to keliauti jau prie didesnių veiksmų plano.
Mokytojo pagrindinis vaidmuo – padėti susikurti aiškų veiksmų planą, nes mokiniams dažnai trūksta bendrų kognityvinių problemos sprendimo įgūdžių, kurie leistų mokykloje gaunamas užduotis susiskaidyti, pasidaryti jas pagal aiškų planą ir taip siekti užsibrėžtų tikslų.
Ne visuomet reiškia, kad mokinys nenori atlikti skirtų užduočių – dažnai jis nemoka susidėlioti aiškaus plano, kuris jį nuvestų į konkretų tikslą.
Kitas svarbus dalykas yra atsakomybės prisiėmimas. Mokiniai ne visuomet nori ją prisiimti ir reikia rasti tam tikrus būdus, kaip paskatinti mokytis ir siekti tikslo, prisiimant tam tikras atsakomybės sritis.
Ir, žinoma, svarbu nepamiršti motyvuoti, paskatinti, pagirti už pasiektus rezultatus, už prisiimtą atsakomybę. Tą dažnai pamiršta ir tėvai, ir mokytojai, tačiau šis dalykas ugdymo procese labai svarbus.
– Paauglystė vadinama sunkiausiu ir sudėtingiausiu iš visų amžiaus tarpsnių. Ar tai tiesa?
R.Naujokė: Gali būti ir taip, tačiau tai irgi yra individualu. Vieni pragyvena ją pakankamai lengvai, o kitiems tenka daugiau iššūkių.
Kiekvienas raidos tarpsnis turi savų iššūkių, savų sunkumų. Paauglystė yra sunki tuo, kad iš vaiko tampama suaugusiuoju, asmenybė susiformuoja ir per bendravimą su bendraamžiais, per iššūkius, per sunkumus. Tapatumo atradimas tampa pagrindiniu sunkumu, kurį paauglystėje reikia išspręsti.
– Brautis į asmeninę paauglio erdvę, stebėti, kontroliuoti jį – išeitis? O gal skirti tiek laisvės, kiek jam norisi ir pasitikėti?
R.Naujokė: Paaugliai nori savarankiškumo, laisvės. Ribą, kiek gali kontroliuoti tėvai, labai sunku įvardinti. Be to, ji priklauso nuo to, kokios vertybės šeimoje, kokie susitarimai.
Tačiau tam tikrų universalių dalykų yra. Jei įtariama, kad paauglys gali vartoti psichoaktyvias medžiagas, įtariama savižala – tėvai turėtų pasikalbėti ir būti atviri tomis temomis, kurios mūsų visuomenėje kartais vis dar yra tabu.
Kai vaikas žinos, kad apie viską, net ir apie seksualumo klausimus, jis gali pasikalbėti su tėvais – jis supras, kad turi į ką atsiremti, net jei kažkas nutinka. Todėl tėvai turi būti atviri tokiems pokalbiams ir neišsigąsti.
– Savo vaikų paauglystės tėvai dažnai laukia jausdami nerimą. Galbūt yra tam tikri dalykai, bendros taisyklės, ką jiems svarbu žinoti, kaip tam pasiruošti?
R.Naujokė: Labiau įmanoma pasiruošti per požiūrį, o nusimatyti konkrečias taisykles – nemanau, kad įmanoma. Mes nežinome, kokia paauglystė bus.
Svarbu suprasti, kad paauglystė yra natūralus etapas, kuris turi praeiti ir praeis. Pasakyti sau: būsiu šalia savo vaiko ir jam padėsiu, jį išklausysiu. Pabūsiu vedlys, o ne kontroliuojantis.
V.Ivaniukaitė: Viskas prasideda nuo daug kur minėto ir daug kartų apkalbėto emocijų valdymo. Jei mes nuo pat mažų dienų sugebame priimti vaikų emocijas, jas nukreipti tinkama linkme – tada vaikai tampa atviresni ir nesislepia nuo tėvų. Tėvai per tinkamą emocijų valdymą gali siųsti labai aiškią žinutę, kad esu šalia, net kai tu esi piktas, nusiminęs, šaukiantis, pykstantis, besikeikiantis ar siunčiantis į visas keturias puses. Bet aš priimu tavo emocijas ir kartu padedame jas išspręsti ir tinkamai suvaldyti.
Svarbu suprasti, kad paauglystė yra natūralus etapas, kuris turi praeiti ir praeis.
Kitas dalykas – įgūdžių ir laiko planavimas. Tarkime, pabuvus 10 minučių prie planšetės, po to ją padėti. Ir dar viena gairė būtų gal netikėta – tai tradicijos ir ritualai. Pasikartojantys dalykai, kurie yra mieli visai šeimai, kuria artimą tarpusavio ryšį.
– Apie paauglystę paprastai kalbama kaip apie sudėtingą laiką, tačiau, jūsų nuomone, kuo ji yra graži?
R. Naujokė: Tai labai įdomus ir jaudinantis laikas, kada žmogus bando atrasti save – koks jis yra, kokiu jis nori būti, kur pasaulyje, visuomenėje yra jo vieta. Tai atradimų laikas, kuriame apie patį save galima sužinoti daug gražių dalykų. Nors, viena vertus, drąsa kartais yra nepamatuojama, tačiau geroji pusė – drąsa skatina veikti, leidžia žmogui atrasti savyje tai, koks jis bus ateityje.
V. Ivaniukaitė: Mes matome naujas asmenybes su savo idėjomis, su savo mintimis, jausmais. Suaugusieji gali jaustis pasimetę, nes visi vertina pagal savo patirtį – tikisi, kad jų paaugliai bus tokie, kokie buvo jie.
Bet dabartiniai paaugliai yra tokie atviri, pasaulis jiems – didelis, siekiai neturi jokių ribų. Tai be proto žavi ir tuo pačiu suaugusiuosius moko dalykų, kaip išlįsti iš savo praeities naratyvų. Paaugliai su savo drąsa, savo nebijojimu, veržlumu, plačiu matymu suaugusių pasaulyje kuria daug pridėtinės vertės.
M.Norkevičius: Paauglystė yra ne tik iššūkiai, bet ir galimybės. Paaugliai yra gana atvirti eiti į dialogą ir kalbėti. Kaip surasti tą kelią, kad paauglys kalbėtų atvirai, dalintųsi savo mintimis, reflektuotų apie savo dieną tiek mokykloje, tiek namuose? Tai – iššūkis ir mokytojui, ir tėvams.
