– Kodėl vaikams ir paaugliams kyla mintys apie savižudybę, kurios, atrodytų, tokiame amžiuje neturėtų kilti?
– Kai kalbame apie savižudybę, niekada negalime kalbėti apie vieną priežastį. Savižudybė yra kompleksinis reiškinys. O kalbant apie vaikus, pirmiausiai reikėtų kalbėti apie tai, kodėl jie kartais jaučiasi nelaimingi. Priežastys gali būti pačios įvairiausios: vienišumo jausmas, patirtis mokykloje, patyčios, kurios, nepaisant socialinių kampanijų, vis dar yra dažnos, artimoji aplinka, pavyzdžiui, vaikas namuose gali būti iki galo nesuprastas arba jam keliami itin dideli reikalavimai, draugai, kurie paauglystėje ypač svarbūs.
Tai kas yra atsakingas už vaiką, kuris galvoja apie savižudybę? Negi mokytojai? Visada atsakau, kad atsakingas tas, kuris pastebi pavojingus ženklus.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad šias mintis gali paskatinti ir paprastos situacijos mokykloje, kai vaikas jaučiasi nesuprastas mokytojo. Jautresniam vaikui netgi blogas pažymys ar griežtesnė pastaba yra priežastis jaustis blogai. Ir jeigu šio blogai besijaučiančio vaiko niekas neišklauso, niekas su juo nepasikalba, didelė tikimybė, kad šios patirtys viena po kitos kaupsis ir pasidarys per sunkios.
– Ar tai reiškia, kad mokytojai ne visada sugeba būti pakankamai jautrūs, juolab pastebėti savižudybės riziką?
– Galima suprasti ir mokytojus – jiems taip pat keliami dideli reikalavimai, jie kasdien turi pasiruošti pamokoms, ir kai ant jų užkraunama dar viena našta, ne visi su ja susitvarko.
Vis dėlto reikia žinoti, kad vaikui mokytojai tikrai labai svarbūs. Esu atlikusi tyrimą, kuris parodė, kad vaikų suvokiama mokyklos aplinka turi didžiulį poveikį jų psichikos sveikatai. Tai reiškia, kad jeigu vaikas mokyklos aplinką suvokia kaip palaikančią, geranoriškai pasiruošusią jam padėti, be abejo, jaučiasi joje geriau.
Manęs dažnai klausia seminarų metu: tai kas yra atsakingas už vaiką, kuris galvoja apie savižudybę? Negi mokytojai? Visada atsakau, kad atsakingas tas, kuris pastebi pavojingus ženklus. Ir vis dėlto manau, kad mokytojai turėtų pastebėti vaiką, kuris pradėjo elgtis, jaustis arba kalbėti kitaip.
– O kokias šiuo metu didžiausias problemas matote vaikų ir tėvų bendravimo srityje?
– Tikiu, kad visi tėvai savo vaikams nori paties geriausio. Tačiau iš savo praktikos pastebiu, kad mes, mamos ir tėčiai, patys turime nevienodus emocinius gebėjimus. Jeigu mamai ar tėčiui sunku kalbėti apie savo sunkumus, patiriamus darbe ar kasdienėje aplinkoje, be abejo, jam bus sunku išgirsti ir vaiką, kalbantį apie savo sunkumus. Ir tuomet mes turime beprasidedantį suktis užburtą ratą: mama nekalba apie savo nesėkmes ir neprašo, kad vaikas išsipasakotų savo sunkumus, todėl jis nekalba. O kai mes nekalbame apie problemas, jos nesumažėja, priešingai, jos didėja.
Kasdien, pasiimdama savo pirmokėlį iš mokyklos ir prasilenkdama su kitais tėveliais, dažnai girdžiu, kaip jie klausia uždarais klausimais, ar gerai sekėsi mokykloje. Gerai, jeigu iš tiesų gerai. O jeigu ne taip gerai? Tuomet vaikas liekas vienas su tuo savo „nelabai gerai“, nes tėvai laukia atsakymo „gerai“. Arba jeigu vaikas išdrįsta pasakyti, kad susiduria su nesėkmėmis, o suaugęs tik numoja ranka – esą „viskas praeis, nekreipk dėmesio“, vėl jis paliekamas vienas su tuo, kad dabar jam nėra gerai.
Kalbant apie tėvų ir vaikų santykius, taip pat reikia prisiminti, kad kiekvieną dieną vaikas išeina iš šeimos ir į ją sugrįžta. Ir jeigu mes sudarysime vaikui galimybę išsikalbėti, patys kalbėsime (nes vaikui gali būti labai nejauku kalbėti apie nesėkmes, jeigu mama su tėčiu nėra niekada užsiminę, kad jie irgi patiria nesėkmių), tuomet vyraus sveika aplinka. Vaikas jausis išgirstas, išklausytas, padrąsintas.
Ir tuomet galima tikėtis, kad tie rizikos veiksniai, su kuriais vaikas neišvengiamai susiduria išėjęs į platų pasaulį, nebus stipresni už apsauginius veiksnius – už žinojimą, kad aš turiu žmones, kurie mane palaiko.
Taigi tėvai turi išmokti patys kalbėti apie jausmus ir to mokyti vaiką, o kartu ugdyti nuostatą, kad aš galiu įveikti sunkumus, o jeigu pats negaliu, turiu žmones, kurie man padės.
– Kalbate apie šiltus, atvirus santykius. Tačiau tenka matyti, kad dažnai tėvai perkelia savo vaikams įvairius savo lūkesčius ir reiškia nepasitenkinimą, kai jie nepateisinami.
– Tai labai dažna situacija. Viena yra nepateisinti darbdavio, su kuriuo tau nereikės bendrauti visą gyvenimą, lūkesčių, visai kas kita yra nepateisinti savo tėvų lūkesčių.
Vaikams tai ypač didelis emocinis krūvis, jeigu jie jaučia, kad nepateisino to, kas į juos yra įdėta. Tėvams net nebūtina to pasakyti, vaikai puikiai nuskaito kūno mūsų kalbą (žvilgsnį, pozą) ar netiesioginius komentarus. Ir žinojimas, kad jie nepateisina tėvų lūkesčių, labai žaloja jų psichikos sveikatą.
– Kaip gilėja ši nelaimingumo būsena ir kada ji pradeda skatinti mintis apie savižudybę?
– Tam tikrų neigiamų patirčių virtinė suveikia kaip sniego gniūžtės efektas – jų vis daugėjant vaikas pradeda jausti nebegalįs viso to atlaikyti. Ir jeigu šalia nėra žmogaus, kuris išklausytų, padėtų, patartų, padrąsintų, vaikas su savo jausmais ir mintimis lieka vienas. Beviltiškumas, bejėgiškumas – be galo stiprūs jausmai, kuriuos ištverti labai sunku.
Žmonės, tiek suaugusieji, tiek vaikai, pradedantys galvoti apie savižudybę, tampa prislėgti, liūdni, jie gali tapti apatiški, nustoti rūpintis savimi arba elgtis labai rizikingai, gali pasireikšti įvairūs depresiniai simptomai. Vaikas ar paauglys gali kalbėti apie tai, kad gyventi neverta, kad nieko čia gero nebebus, kad kaip dabar, taip bus ateityje.
Svarbu žinoti ir atpažinti savižudybės ženklus, būti sąmoningiems, nes, kaip rodo tyrimai, dažniausiai žmogus apie suplanuotą savižudybę tiesiogiai arba netiesiogiai praneša. Tik dažniausiai mes patys labai išsigąstame ir neįsileidžiame minties, kad taip gali būti. Todėl labai dažnai šie ženklai būna nepastebėti ir prisimenami jau po laiko.
Jeigu spėjame pastebėti ir sureaguoti, žmogų gali išgelbėti vienas atviras kausimas: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“
– Kaip šioje situacijoje galima padėti vaikui?
– Jeigu spėjame pastebėti ir sureaguoti, žmogų gali išgelbėti vienas atviras kausimas: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“ Kai tai sakau mokytojams, jie labai dažnai linkę ginčytis ir klausia, ar šis klausimas, atvirkščiai, nepastūmės žmogaus savižudybės link. Tikrai ne. Tai klausimas, padedantis apie tai prabilti. Paklauskite vaiko: „Ar būna akimirkų, kai tu nori mirti? Ar kartais pagalvoji, kad tavo gyvenimas nieko vertas?“
Šiais klausimais mes vaikui ar paaugliui siunčiame aiškią žinutę: „Man įdomu, kas su tavimi vyksta, ir aš noriu žinoti apie tai daugiau.“ Mes turime įveikti savo baimę klausti, nes vaikui ar paaugliui, kurio galvoje tiek daug jam pačiam baisių minčių, dar sunkiau pradėti apie tai kalbėti pirmam.
Taigi nei tėvai, nei mokytojai neturėtų bijoti šio klausimo. Pasakykite tiesiai: „Aš matau, kad kurį laiką esi prislėgtas, esi nebe toks, kaip anksčiau, kas vyksta? Ar tu galvoji apie savižudybę?“
– Ar ilgai užtrunka, kol tėvai susimąsto, kad jų vaikas gali galvoti apie savižudybę?
– Būna atvejų, kai mama kreipiasi į psichologą, ir pokalbio metu paaiškėja, kad vaiką bloga nuotaika kamuoja jau dvejus metus. Šiuo atveju yra didžiulė rizika, kad mama gali nepastebėti to mažiausio žingsnelio, kuris gali būti lemtingas.
Todėl pasikartosiu – tėvai turi išdrįsti klausti vaikų apie sunkumus, ypač jeigu paauglys jau kurį laiką gyvena nuotaikoje, kuri yra žemesnė už įprastą. Mes turime padėti vaikui suprasti, kad mumis galima pasitikėti, turime išdrįsti klausti ne tik, ar gerai sekėsi mokykloje, bet kaip sekėsi. Tai gali padėti pajausti, kas darosi mažo žmogaus gyvenime.
Šiuo metu psichologinė pagalba tikrai pakankamai prieinama, todėl taip pat norisi drąsinti tėvus, jeigu jie jaučia, kad kažkas ne taip su vaiku, kreiptis pagalbos.
Žinojimas, kad jie nepateisina tėvų lūkesčių, labai žaloja jų (vaikų) psichikos sveikatą.
– Kiek laiko vaikas gali galvoti apie savižudybę ir kas gali tapti paskutiniu lašu, kai jis jau griebiasi veiksmo?
– Kaip minėjau, savižudybei nėra vienos priežasties, ir tos priežastys būna skirtingų svorių. Tačiau paskutiniu lašu gali būti bet kas, pavyzdžiui, kokia nors tėvų pastaba. Jokiu būdu nereiškia, kad dėl tos pastabos vaikas nusižudė, tačiau ji tam tikroje situacijoje ir gali tapti paskutiniu lašu.
Todėl visada patariu – jeigu tėvai pajuto, kad kažkas ne taip, jie neturėtų delsti: „Šiandien neturiu laiko paklausti, kas blogai, paklausiu rytoj ir parašysiu mokyklos psichologei.“ Rytoj jau gali būti per vėlu.
Pastebėjus ženklus, reikia tuoj pat atidėti visus darbus ir išdrįsti paklausti vaiko, kaip jis jaučiasi. Ar jaučiasi taip, kad jau pagalvoja apie mirtį, apie tai, kad gyventi jam nemiela?
Mintys apie savižudybę neretai priklauso nuo nuotaikos. Esant vienai nuotaikai, jos gali būti kažkur giliau, esant kitai nuotaikai – jau labiau paviršiuje. Ir tuomet reikia labai nedaug, kad būtų padarytas negrįžtamas veiksmas. Žinia, paauglystėje nuotaikos kaitos yra normalus dalykas, tačiau jos neturėtų svyruoti iki visiškos bejėgystės ir aštraus vidinio skausmo, dėl kurio galėtų gimti minčių, kad aš nebenoriu gyventi.
Taip pat noriu pabrėžti, kad kiekvienas esame atsakingi už tą, kuris yra šalia mūsų. Nesvarbu, kas jis – mūsų mokinys, mūsų vaikas ar mūsų vaiko draugas. Jeigu mums kyla įtarimas, kad jis mąsto apie savižudybę, nereikėtų šios minties vyti nuo savęs, o pradėti veikti – kreiptis į tėvus, į mokytojus, inicijuoti pagalbą vaikui.
