„Būna atvejų, kai tėvai nesupranta, kas yra bausmė, tačiau yra ir priešingų atvejų, kai gimdytojai įsibaimina ir vaikų visai nedrausmina, manydami, kad tai psichologinis smurtas. Įvairūs gąsdinimai, grasinimai, kažko nepelnytas atėmimas, sakymas, kad nebus gimtadienio dovanų ir Kalėdų senelio – tai jau yra bausmė. Toks tėvų elgesys visiškai nesusijęs su drausminimu ir auklėjimu“, – sako psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Pasak jos, Kalėdos ar gimtadienis, tai visų šventės, kuriomis reikia pasidžiaugti, kurios suteikia laimės. „Kartais tėvai vaikus baudžia tylėdami ir nieko neaiškindami, taip demonstruodami savo galią“, – pastebi specialistė.
– Kaip fizinis ir psichologinis smurtas paveikia vaikus?
– Tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas yra vienodai žalingi. Jeigu psichologinis smurtas ir teroras yra ypač stiprus, tai daug pavojingiau nei fizinis smurtas, o pasekmės išlieka ilgiau.
Buvo padaryti tyrimai, kuriuose demonstruojamos trimečių smegenys: prieš vieną vaiką buvo smurtaujama iki trijų metų, o prieš kitą – ne. To, prieš kurį buvo smurtaujama, smegenys buvo mažesnės, blogiau išsivysčiusios, rasta daug įvairių kitų pakitimų.
Psichologiniame lygmenyje lieka labai daug randų: vaikas nuolat gyvena įtampoje ir baimėje, o neišreikšti jausmai išlenda per fizinius pojūčius, taip pat krenta pasitikėjimas savimi ir aplinka. Ateityje tai atsiliepia santykių kūrimui – tiek romantiniams, tiek socialiniams, gali prasidėti tokios ligos kaip depresija, nerimas, anoreksija, valgymo sutrikimai ir begalė kitų dalykų.
Emocinį smurtą mes dažnai nuvertiname, tačiau jis palieka gilius pėdsakus ir labai ilgam tiek vaiko, tiek suaugusiojo gyvenime.
Emocinį smurtą mes dažnai nuvertiname, tačiau jis palieka gilius pėdsakus ir labai ilgam tiek vaiko, tiek suaugusiojo gyvenime.
– Kaip mes galime pastebėti, kad vaikas patiria smurtą?
– Įtarti galime. Pavyzdžiui, vaikas buvo labai aktyvus ir staiga tapo pasyvus, nieko nebenori. Arba atvirkščiai – ramus vaikas staiga pameta galvą, pasidaro agresyvus, prasideda mokslo problemos, sunku atlikti užduotis, nors anksčiau puikiai sekėsi.
Vaikai gali pradėti kalbėti suaugusiųjų kalba ir posakiais, juos auklėti atitinkamais žodžiais, muštis konflikto metu. Išgąstį ir smurtą išduoda susikaustymas, suaugusiųjų žmonių baimė. Dar vienas ryškus ženklas, kurį matau dirbdama su fizinį smurtą patiriančiais vaikais, kad jie labai stipriai reaguoja į staigius judesius, garsus, išsigąsta.
Tačiau visi atvejai individualūs, todėl reikia aiškintis situaciją, o ne iškart uždėti antspaudą, kad vaikas patiria smurtą.
– Dirbate su vaikais. Ar galite pasakyti, kad mūsų visuomenė toleruoja smurtą?
– Deja, turbūt taip. Kiek matau dirbdama su vaikais ir įvairiomis įstaigomis, mes toleruojame smurtą ne tik prieš vaikus, bet ir apskritai. Smurtinė komunikacija mūsų šalyje atrodo normali. Visa tai, kas dabar aptarinėjama atskleidžia, kad bijome, kad nežinome, kaip bendrauti, nes tam tikrus įpročius turėjome daug metų, o keisti juos reikia kitais, kurių neturime, dar neįgijome.
– Kaip manote, kodėl žmonės griebiasi smurto ir mano, kad tai padės auklėti vaikus?
– Tam tikros kartos augo auklėjamos būtent taip. Tačiau noriu pakviesti tėvus, senelius suvokti, kad kažko nežinoti yra normalu, tačiau nieko gero to nežinojimo ir savo problemų nespręsti. Pirminis pasipriešinimas ir kyla dėl to, kad neturime įgūdžių. Mus mokė labai daug akademinių dalykų, tačiau ne to, kaip suprasti vaiką, save, savo emocijas, kaip jas kontroliuoti. Paprasto emocinio raštingumo mes neturime.
Mus mokė labai daug akademinių dalykų, tačiau ne to, kaip suprasti vaiką, save, savo emocijas, kaip jas kontroliuoti.
Kitas dalykas, ką sako tėveliai – „mus baudė ir viskas buvo gerai“. Tačiau pagalvokite, ar tikrai viskas gerai mumyse? Ar neturime sunkumų? Ar tikrai viskas gerai mūsų visuomenėje? O gal gali būti geriau? Kai tėvai neturi įgūdžių, nežino, kur ieškoti pagalbos, valstybė tos pagalbos dabar neužtikrina pakankamai, o vaiko elgesys priverčia jaustis bejėgiškai, kyla noras elgtis būtent tokiu būdu – imtis smurto.
Švietimo sistemą reikėtų keisti. Mokomės daug akademinių dalykų, tačiau trūksta psichologijos, informacijos, kaip suprasti save, spręsti konfliktus. Manau tai būtų žingsnis į priekį, o tie, kurie jau baigė mokyklą gali pasitelkti specialią literatūrą, mokymus, specialistų pagalbą.
Mums ne gėda eiti pas gydytoją, kai ką nors skauda, tačiau vis dar gėdijamės kreiptis į psichologą ar psichiatrą. Vis dar išlikęs stereotipas, kad jeigu jau eini pas psichologą, esi kvailas, o su tavimi kažkas negerai. Mane labai įkvėpė mano draugės patirtis. Ji draugavo su švedu vaikinu. Viename pokalbyje jis nustebęs paklausė – nejau neturime savo asmeninio, šeimos psichologo? Galime pamatyti, kad tos šalys geriau ir gyvena, kai kalbame apie emocinę sveikatą.
Mums ne gėda eiti pas gydytoją, kai ką nors skauda, tačiau vis dar gėdijamės kreiptis į psichologą ar psichiatrą.
– Kalbate apie smurtinę komunikaciją. Kaip tai mus paveikia?
– Patyčios, žeminimas taip pat yra smurtas. Kai pokalbio metu vienas kitą puolame kaltinti, badyti pirštais, prikišti tam tikrus dalykus – liūdna ir skaudu, tuo labiau kad tai dažnai vyksta viešoje erdvėje. Jeigu patys tyčiojamės iš kitų, o vaikams aiškiname, kad patyčios yra blogai, vadinasi, reikia prisiminti, kad pavyzdį jie ima iš mūsų. Tada negalime jų barti, kad jie kalba mūsų žodžiais.
Tai stabdyti reikėtų pradėti nuo tų žmonių, kurie yra autoritetai visuomenėje ir daro didžiausią įtaką. Smurtinė komunikacija, kai norėdami parodyti galią mes žeminame kitą, parodo nepasitikėjimą, problemas ir emocinį nebrandumą. Jeigu viešosios erdvės autoritetai elgtųsi kitaip, tai darytų įtaką ir jų sekėjams.
– Kaip reikėtų drausminti ir bendrauti su vaiku, kad tai būtų paveiku?
– Drausminti vaikus mes ne tik galime, bet ir turime, turime parodyti šio pasaulio taisykles, ribas, kaip tai veikia. Kuo skiriasi pasekmė nuo bausmės? Bausmė yra tas dalykas, kuris vaiką žaloja, kuria negatyvias pasekmes jo ateityje. Pavyzdžiui, jeigu vaiką aprėksime, apšauksime, negražiai išvadinsime, galbūt laikinai sustabdysime jo elgesį, tačiau jo galvoje suksis tai, ką jūs pasakėte.
Jeigu vaiką mušime, pliaukštelėsime, vaikas suvoks, kad nėra vertas pokalbio, suvokimo ir paaiškinimo, ką daro ne taip, kad yra silpnesnis. Vėliau jis gali spręsti konfliktus būtent tokiu būdu – mušdamas kitus.
Tad kaip drausminti? Jeigu esate susitarę išjungti televizorių tam tikru metu, o vaikas to nepadaro, galite išjungti ir pasakyti, kad dėl to, jog susitarimo nebuvo laikomasi, kitą dieną jo žiūrėti nebus galima. Ką tai kuria? Vaikui sunku, jis patiria natūralias pasekmes ir emocijas, tačiau žalos ateityje, kai nubrėžiame ribą ir ramiu tonu viską išsakome, nėra.
Rinkdamiesi drausminimo priemones mes turime pagalvoti, ar tai sustabdo vaiko elgesį čia ir dabar, ar tai moko ateityje ir tuo pačiu, ar nesukuria negatyvių patirčių ateityje. Aiškios pasekmės už taisyklių nesilaikymą yra normalu.
Labai svarbu ir tai, kokiomis emocijomis drausminame vaiką. Pyktis gali vesti į smurtą, tačiau jeigu tvirtai ir ramiai nubrėžiame ribą, tai nėra bausmė.
Šeima gali susėsti ir surašyti taisykles, kurių laikosi. Žinoma, tai nereiškia, kad jos iškart pradės veikti, o vaikas jų laikysis. Kalbant apie vaiko psichologiją, tai, kas mums atrodo visiškai natūralu ir suprantama, vaikui nėra savaime aišku. Tad kai turime taisykles, jų turime laikytis visi. Ir būtent nuoseklumas padeda vaikams suprasti. Mūsų tikslas parodyti, kad netinkamu elgesiu vaikas nieko nepasieks, o tai motyvuoja vaikus ir padeda kurti gero elgesio modelį.
Labai svarbu paminėti tai, kaip mes reaguojame į vaikų netinkamą ir tinkamą elgesį. Į tinkamą dažniausiai mes reaguojame neutraliai, o netinkamas iškart sulaukia daugybės emocijų. Negatyvus dėmesys ir emocijos vaikui yra svarbiau nei jokių. Tad jeigu į neigiamą elgesį reaguotume ramiai, tačiau tvirtai, o į tinkamą itin pozityviai, tai skatintų vaiką rinktis būtent tinkamą elgesio modelį.
– Visgi, yra tėvų, kurie sako, kad jūsų išvardinti dalykai nepadeda. Vaikas neklauso, yra agresyvus.
– Kartais vaikams reikia papildomos pagalbos, o kartais vaikai netinkamu elgesiu reaguoja į tarpusavio santykius namuose, šeimoje, įtampą, patiriamus nemalonius nutikimus darželyje ar mokykloje. Tokiais atvejais reikia ieškoti priežasčių.
Dažnai tėvai sako, kad jie viską daro tinkamai, stengiasi, tačiau pažiūrėjus iš šono matyti, kad jie tai daro ne visai taip. O kaip daryti, kad būtų pasiektas rezultatas? Geriausia, pasikonsultuoti su specialistu, kuris padėtų pamatyti realią situaciją.
Kalbant apie vaiko psichologiją, tai, kas mums atrodo visiškai natūralu ir suprantama, vaikui nėra savaime aišku.
– Ką patartumėte daryti, kai vaikai vienas kitam krečia šunybes, o į tėvų pastabas nereaguoja?
– Šiuo atveju padėti gali pasekmės, apie kurias kalbėjome, tačiau tai priklauso nuo vaikų amžiaus ir temperamento. Praverstų jau minėtos taisyklės, tarkime, kad namuose mes vienas kito neerziname, o norus reiškiame žodžiais.
Jeigu taisyklių nesilaikoma, tuomet reikia suprasti, kad reikės eiti, pavyzdžiui, į savo kambarius ir kurį laiką nebus galima žaisti. Su vyresniais vaikais galima kalbėti apie tai, kad namuose visiems turi būti gera ir kad turime vieni kitus girdėti. Jeigu vaikai nesistengs elgtis gražiai, tai tėvai negalės padėti, – ir tai nėra bausmė, kadangi pasekmės aptariamos iš anksto be žeminimo ir gąsdinimo. Vaikas po kiek laiko supras, kad jeigu nori būti girdimas, ir pats turi girdėti bei klausyti.
Tačiau labai svarbu tėvams tuo nemanipuliuoti ir neįvesti savo diktatūros. Reikia suvokti, kad kartodami vaikams taisykles ne vieną kartą – galbūt 10 ir daugiau, pasieksime rezultato. Visais atvejais yra svarbus nuoseklumas. Nereikia bijoti vaiko ašarų, kadangi vaikas turi susidurti su natūraliomis emocijomis ir mokytis su tuo susidoroti.
