– Daug metų dirbate su vaikais ir paaugliais, juos konsultuojate, kokie ženklai išduoda, kad vienas ar kitas vaikas, paauglys išties jaučiasi vienišas?
– Įprasta manyti, kad vaikai ir paaugliai jaučiasi vieniši tada, kai neturi draugų. Tačiau jie vieniši gali jaustis ir šeimoje, ir bendraamžių klasėje, ir tikrai, kai neturi draugų. Toks vaikas būna labiau atsiribojęs nuo kitų, tarsi paskendęs savo pasaulyje, arba, atvirkščiai, norėdamas nebesijausti vienišas, stengiasi užmegzti kontaktą taip, kaip moka, kartais visai netinkamais, šiurkščiais būdais.
– Mano galva, kiekvienam žmogui reikia draugo, su kuriuo jis galėtų pabendrauti, pasidalyti savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Kodėl tas draugas ypač svarbus vaikui, paaugliui?
– Draugai svarbūs visiems žmonėms, ypač – mokyklinio amžiaus vaikams. Vaikui ir paaugliui draugai yra „jų žmonės“. Jie gali turėti kontaktą su suaugusiuoju – tėvais, mokytojais, būrelio vadovais ir pan., bet tai visiškai neatitinka to, ką vaikai ar paaugliai gali gauti iš savo bendraamžių.
Turėti žmogų, kuris tam tikra prasme yra panašus į tave, yra labai svarbu.
Tarpusavyje jie gali išmokti sveikai konkuruoti, turėti kokių nors gerųjų paslapčių, atrasti bendrų dalykų, kuriais tėvai galbūt visiškai nesidomi. Turėti žmogų, kuris tam tikra prasme yra panašus į tave, yra labai svarbu. O paauglystėje tai dar labiau suaktyvėja, nes jie ima nuvertinti tėvus, kad šie ne viską supranta. Todėl jiems ypač svarbu priklausyti kokiai nors grupei, jaustis jos dalimi.
– Logiška, kad vienišas vaikas, paauglys nežino, kaip spręsti problemų, kaip tvarkytis su iškilusiais sunkumais. Tėvai šiuo atveju galbūt irgi ne visada gali padėti, visų pirma todėl, kad jie galbūt nė nepastebi, ką vaikas išgyvena. Ką jūs patariate tėvams – kaip jie turėtų reaguoti į savo vaikus?
– Pagrindinis patarimas tėvams yra kalbėtis, klausyti, matyti. Vaikams skirti daugiau laiko, nes šiuolaikiniame pasaulyje visi skuba, daug dirba, tėvai yra pervargę ir rūpesčių apimti, tačiau reikia rasti laiko, sėsti kalbėtis, matyti savo vaikus, kurti su jais gerą santykį ir stengtis jį išlaikyti.
Jei susipyko, būtina išsiaiškinti, susitaikyti. Jei per nuolatinį skubėjimą užsimiršome, kuo vaikas gyvena, ir staiga pasiteirausime, dažnai galime išgirsti atsakymą: „normaliai“ ir viskas. Todėl tas matymas ir klausymas turėtų būti nuolatinis.
Tėvams reikia rasti laiko, sėsti kalbėtis, matyti savo vaikus, kurti su jais gerą santykį ir stengtis jį išlaikyti.
Reikia leisti vaikams, paaugliams kalbėti, ir svarbu nesakyti jiems tokių dalykų kaip: čia nesąmonė, čia pats blogai padarei ir pan., nes tai užkerta kelią vaikui būti atviram ir pasipasakoti apie nesėkmes, bėdas.
Kai kurie tėvai mano, kad jei kaip nors pagąsdins vaiką ar paauglį, tai šis nepapuls į bėdą. Kai kurie jų dažnai vaikams sako: tik jau neprisidirbk, tik neparnešk blogo pažymio. Tai užkerta kelią vaikams pasipasakoti apie dalykus, kuriuos galbūt ir jie patys ne taip padaro. Juk tikrai gali ir susipykti su kitais, ir kas nors nepavykti, pridaryti klaidų, o kai tėvai iš anksto įspėja, kad jiems tai nepatiks, vaikas tikrai nepapasakos.
Kai kurie jų dažnai vaikams sako: tik jau neprisidirbk, tik neparnešk blogo pažymio. Tai užkerta kelią vaikams pasipasakoti apie dalykus, kuriuos galbūt ir jie patys ne taip padaro.
Tad tėvai turėtų būti gana atviri, priimti viską, ką vaikas sako, klausyti, klausinėti, domėtis. Ir jeigu iškyla kokių nors nesusipratimų, juos spręsti. Bet ne kritikuoti, ne moralizuoti ir ne bausti. Tada vaikas, paauglys labiau pasitikės suaugusiaisiais.
– Kokios priežastys lemia vaiko, paauglio vienišumą?
– Gali būti, kad įtakos turi asmeninės savybės. Yra vaikų, kurie nuo mažų dienų turi draugų, mėgsta bendrauti, yra atviri. Yra tokių, kurie yra gana uždari, jiems labiau tinka individualios veiklos, o viešumas kelia daugiau streso. Tačiau nei vienas, nei kitas atvejis nėra blogai. Svarbiausia, kiek pačiam vaikui, paaugliui yra komfortabilu.
Problema atsiranda tada, kai taip gyventi pasidaro nebegerai. Šiuo atveju, manau, kad tėvai turi matyti savo vaiką ir jo klausyti. Tas vaikas gali turėti ir vieną draugą, bet jeigu jam gerai, tėvai mato jį puikiai besijaučiantį, tada viskas gerai. O jei vaikas liūdi, sako, kad su juo niekas nedraugauja, tada tėvai gali paraminti, pamėginti patarti, kartais gal pravartu paieškoti ir pagalbos iš šono – yra įvairių programų, galbūt reikėtų kreiptis į specialistus.
– Ką galėtumėte pasakyti apie šiandienę Lietuvos situaciją vaikų ir paauglių problemų klausimu? Nes vienišumas toli gražu nėra vienintelė didelė problema.
– Visais laikais buvo aktualus vaikų, paauglių tarpusavio santykis su suaugusiaisiais ir su bendraamžiais. Labai didelis patyčių mastas, ir tikrai ne tik tarp vaikų, nes tai daro ir suaugusieji. Lietuva visada pirmauja savižudybių skaičiumi. Dėl lėkimo, skubėjimo prastėja vaikų ir tėvų santykiai. Tėvai yra tiek panirę į įvairias veiklas, darbus, kad jiems tampa sudėtinga atrasti kokybiško laiko, kurį skirtų savo vaikui.
Žiūrint iš suaugusiųjų pusės, vaikai dažnai yra nuvertinami, į juos nežiūrima rimtai, kol nesulaukia 18-os.
Daugelis tėvų stengiasi, ieško, tačiau yra tokių, kurie numoja ranka, neva jau atidirbo visą dieną, kodėl dar namuose turi su kuo nors užsiimti. Atsiranda daug susvetimėjimo, prastėja santykių kokybė.
– Jūsų nuomone, ko trūksta, kad ta situacija pradėtų keistis į gerąją pusę: tam tikrų dalykų valstybės mastu, kokių nors programų, pačių tėvų didesnės atsakomybės, dėmesio?
– Kai kalbame apie vaikus, manau, atsakomybę turėtų prisiimti suaugusieji, įskaitant tėvus, pedagogus, būrelių vadovus, bet kurį suaugusįjį, kuris turi kontaktą su vaiku, nes vaikai šių dalykų neišspręs. Žiūrint iš suaugusiųjų pusės, vaikai dažnai yra nuvertinami, į juos nežiūrima rimtai, kol nesulaukia 18-os.
Tik prieš metus buvo priimtas įstatymas, draudžiantis taikyti fizines bausmes, nes iki tol atrodė, kad gali tai daryti. Kai suaugusiajam pasakai pavyzdį: įsivaizduokite, kad jūsų viršininkas jums per užpakalį užvažiuoja todėl, kad pavėlavote pateikti ataskaitą, niekas nenori šių dalykų lyginti, esą tai visiškai nesusiję, nes ten – tai vaikas.
Kiekvienas suaugęs žmogus – nesvarbu, tėtis, mama, močiutė, klausės auklėtoja, Seimo narys, turėtų prisiimti atsakomybę, kad augdami vaikai jaustųsi saugesni, labiau savimi pasitikintys. Jeigu visi tie žmonės pradėtų suprasti, kad jie gali ir turi padėti vaikams, o ne vaikai savaime ims ir pasikeis, tada yra tikimybė, kad mūsų šalyje vaikams taps geriau gyventi.
– Esate programos „Вig Brothers Big Sisters“, kuri Lietuvoje vykdoma jau 23 metus, vadovė. Papasakokite trumpai, koks yra šios programos tikslas, kas gali tapti jos nariu – tuo didžiuoju broliu ar seserimi?
– Programos esmė yra 7–14 metų vaikams suteikti emocinį palaikymą ir teigiamą suaugusio žmogaus pavyzdį. Ši programa tinka vaikams, kurie išgyvena krizes – jei jų šeimoje yra skyrybos, netektis, galbūt jie atsikėlė gyventi iš kito miesto, yra nepripratę, pasimetę, patiria patyčias, o jų aplinkos suaugusieji negali jiems padėti, tada tai daro programos atrinktas savanoris. Jis su vaiku bendrauja, reguliariai leidžia laiką.
Kita vaikų grupė, kuriems galima padėti, patiria sunkumų bendraudami, jiems trūksta savarankiškumo ir reikia pasitreniruoti, kaip susidraugauti su aplinkiniais, išlaikyti santykį, kaip spręsti konfliktus ir pan.
Šiuo metu programoje turime 30 vaikų, kurie labai laukia savo vyresniųjų draugų – tiek merginų, tiek vaikinų.
Vaikai bendrauja su jiems paskirtais savanoriais: mergaitės su merginomis, berniukai su vaikinais. Ta draugystė vyksta vienus metus, susitinkant kartą per savaitę. Jei reikia, tas laikotarpis gali būti pratęstas. O savanoriu gali tapti visi nuo 18 metų, kurie turi bent porą laisvų valandų per savaitę ir tikrai nori padėti, turi asmeninių savybių, kurios padėtų ir vaikui labiau atsiskleisti.
Mes nuolat labai ieškome ir labai laukiame savanorių. Kartais žmogus abejoja: lyg ir norėtų, bet nėra tikras, ar tiks. Vis tiek skatiname ateiti pabandyti, daug kas paaiškėja per pirmąjį pokalbį, psichologai labai gerai padeda susigaudyti.
– Kokia esama situacija – ar užtenka žmonių, norinčių prisidėti, padėti kitam?
– Šiuo metu Vilniuje turime apie 70 vaikų, kurių kiekvienas turi po jiems paskirtą vyresnįjį draugą. Vilniaus programoje iš viso dalyvauja apie 100 vaikų per metus. Ši programa vyksta ir kituose miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Elektrėnuose. Tačiau savanorių visada trūksta, ypač vaikinų.
Pastaruoju metu apskritai pastebime mažesnį susidomėjimą šia veikla. O šiuo metu turime 30 vaikų, kurie labai laukia savo vyresniųjų draugų – tiek merginų, tiek vaikinų.
– Kaip manote, kas lemia mažesnį domėjimąsi šia veikla?
– Kol kas nesame išsiaiškinę, tad sunku pasakyti. Viena galimų priežasčių – dabar savanoriai yra vyresni. Anksčiau savanoriauti ateidavo studentai, dabar daugiau žmonių, kuriems apie trisdešimt. Galbūt keičiasi prasmingi laisvalaikio praleidimo būdai, galbūt ne visus pasiekia informacija. Šiuo metu kaip tik ir dirbame prie klausimo, kaip pritraukti daugiau savanorių.
