Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys. O, kad tai veiktų, pirmiausia, tėvams su vaikais reikia kalbėtis – ne tik nuoširdžiai, bet, svarbiausia, nuolat.
Drausminimo priemonės neturi žeminti vaiko
„Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko valdyti emocijas. Ribos, taisyklės, disciplina turėtų egzistuoti kiekvienoje šeimoje, o vaikui taisyklės ir ribos tiesiog būtinos“, – sako Vaiko teisių apsaugos tarnybos psichologė Zita Andrijauskienė.
Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio padarinius.
Neužmirškime bet kokio amžiaus vaikui paaiškinti, kodėl ir už ką jis baudžiamas ar drausminamas.
„Drausminimo priemonė vaikui turi būti suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to padarinys – pavėlavai grįžti namo, vadinasi, rytoj su draugais nesusitiksi. Tik neužmirškime bet kokio amžiaus vaikui paaiškinti, kodėl ir už ką jis baudžiamas ar drausminamas, šiuo atveju paaiškinti reikėtų, kad buvo prarastas pasitikėjimas, nesilaikyta duoto žodžio grįžti laiku ir sulaužytas susitarimas“, – bausmių taikymą aiškina psichologė.
Z.Andrijauskienė atkreipia suaugusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidas. Taisyklės, ribojimai, draudimai žmogų lydi visą gyvenimą, todėl tėvų pareiga vaikus tam paruošti ir išmokyti atskirti tinkamą, visuotinai priimtiną elgesį nuo netinkamo.
Drausminimas turi būti apgalvotas ir argumentuotas
„Ko gero, daugelis tėvų išgyvena kaltės jausmą, kai tenka drausminti ar nubausti vaiką. Turime suprasti, kad tobulų tėvų nėra, o valdyti pyktį ir taikyti adekvačias bei veiksmingas bausmes galime išmokti“, – sako psichologė ir priduria, kad vaikas iš anksto turėtų žinoti, kokie gali būti padariniai, jei nesilaikys susitarimų.
Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. Kai kuriems vaikams užtenka giežto žodžio, rimto pokalbio, bet yra vaikų, kuriuos išmokyti drausmės, atsakomybės už savo elgesį galima tik taikant draudimus.
Diskusijos moko vaiką priimti ir išklausyti kito nuomonę, dėstyti argumentus.
„Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip. Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Nepamirškime, kad diskusijos moko vaiką priimti ir išklausyti kito nuomonę, dėstyti argumentus“, – pataria psichologė.
Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti. Bausmė už taisyklių nesilaikymą turi būti neatidėliojama, nuosekliai taikoma ir nežeidžianti.
Svarbiausia auklėjimo priemonė – pokalbis
„Apie tai, ar drausminimai, bausmės vaikui duoda naudos, visuomenė dar tik pradeda kalbėti. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę to daryti. Kalbėtis reikia nuoširdžiai, daug ir apie viską – jausmus, emocijas, pasirinkimus. Pokalbiui reikia skirti daug laiko“, – sako pokalbio galia neabejojanti tarnybos psichologė.
Atsižvelgiant į vaiko amžių, kartais ir kelis kartus reikia pakartoti, ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad suprastų, ko iš jo tikitės.
„Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ilgas procesas. Tačiau neabejokite, pokytis bus, o jūs ir vaikas pamažu tapsite emociškai raštingesni, sutvirtinsite abipusį ryšį, suprasite, kokių lūkesčių turite vienas kitam“, – pataria psichologė ir pabrėžia, kad konstruktyvaus dialogo galima tikėtis, kai abi pusės yra nurimusios, apgalvojusios poelgius, nusiteikusios kalbėtis ir girdėti.
Drausminimai turi galioti visai šeimai
Psichologė sako, kad taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant, ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas. Psichologai tikina, kad taisyklių ir jų nepaisymo padarinių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina. Žinodamas apie savo elgesio padarinius, vaikas gali jaustis saugesnis, mokosi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Labai svarbu išmokti ir tėvams atsiprašyti už netinkamą elgesį ar pakeltą balsą.
„Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas ir taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia“, – sako Z.Aleksandravičienė.
Žinojimas, kad drausminimas bus kiekvieną kartą po netinkamo poelgio yra svarbiausias veiksnys, padedantis vaikui suprasti, kas yra priimtina, o kas ne.
„Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas – nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtume įprasti. Tai skatina ir toliau elgtis gerai, parodo koks elgesys suaugusiesiems patinka“, – tikina psichologė ir priduria, kad taip pat labai svarbu išmokti ir tėvams atsiprašyti už netinkamą elgesį ar pakeltą balsą.
Patarimai, kaip tinkamai drausminti vaiką
„Svarbiausia tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai“, – paklausta, kaip tinkamai drausminti vaiką, sako psichologė. Pasak jos, protingiausia yra nusiraminti ir imtis apgalvotų veiksmų, o prireikus ir vaikui drąsiai pasakyti, kad jums reikia laiko nuspręsti, kaip priimti jo netinkamą elgesį.
„Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti. Drausminimo priemonės turi būti retos ir teisingos, kad vaikas apgalvotų savo poelgius, pasirinkimo rezultatus“, – teigia psichologė.
Z.Aleksandravičienė sako, kad kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai – taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius. Vaikas turi suprasti, kad klysti – žmogiška, todėl leiskime jam tai daryti ir išmokti nenuleisti rankų.“
Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas.
Pasak psichologės, fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. Tokios bausmės netoleruotinos ir neleistinos, o vaikai patyrę bet kokios rūšies smurtą dažniau ir patys jį naudoja, yra linkę į savidestrukciją, kaupia pyktį savyje arba išleidžia į išorę.
„Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas – sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis ugdo vaiką ir brandina asmenybę. Todėl asmeninis tėvų pavyzdys yra svarbiausia ir įtaigiausia auklėjimo priemonė kiekvienam vaikui“, – įsitikinusi psichologė.
