Paauglystė apibūdinama kaip jautriausias žmogaus gyvenimo tarpsnis. „Žmogus turi išgyventi tapatumo krizę, vaikas turi pereiti į suaugusių pasaulį ir atrasti savo vertybes, savo suvokimą, kuo jis nori būti, kas jis yra. Labai dažnai tai yra ieškojimas, kas aš esu“, – konstatuoja pašnekovė ir papildo, kad šis laikotarpis, kurį išgyvena kiekvienas iš mūsų, yra labai sudėtingas: pradeda keistis vaiko kūnas, atsiranda hormonų audros ir pokyčiai smegenyse.
„Labai noriu būti tau artimas, tik nemoku, nežinau kaip, padėk man“
Ši frazė, išgirsta iš tėvų, pasak J.Bortkevičienės, padės paaugliui atsiverti ir sustiprinti ryšį su tėvais. Dar vienas būdas, kai negalime prasimušti pokalbiu, –parašyti laišką.
J.Bortkevičienė pasakoja, kad santykiams kenkia nuolatinis tėvų aiškinimas, koks paauglys yra blogas: nesiseka mokslai, kambarys yra suverstas, o draugai – nevykėliai.
„Jį galima perskaityti ir labai gerai pamatyti, ar jame yra moralo, ar jame yra tiesiog pasakojimas, išsiliejimas, kaip aš jaučiuosi, kaip aš norėčiau, o ne: „Rašau, nes su tavim susikalbėti jau negaliu, tikiuosi, kad tu suprasi bent jau, kai aš parašysiu. Tavo elgesys yra toks ir toks.“ Tada nereikia to laiško, nes tai – vis vien moralas“, – tęsia pašnekovė.
Ji priduria, kad taip dažnai užgimsta ryšys ir susirašinėjimas su vaiku. Taip pat svarbu yra nusiteikti įvairaus pobūdžio atsivėrimams, pavyzdžiui, „vakar visi draugai buvo prisigėrę, komoj“. Tokiu atveju nereikia atsakyti „tikiuosi, tu nebuvai“, nes, pasak autorės, santykis baigiasi. Vaikas atėjo, pamėgino papasakoti, bet jūs nepriėmėte jo pasakojimo.
Atsisakykite pamokslų ir moralų
Pasak psichologės, paauglys pradeda galvoti, jog tėvai iš kitos planetos, kai prasideda pamokslai ir moralai. Dažnai prasiveržia: „Kada tu pagaliau užaugsi, tu jau nebe vaikas. Tačiau kitu atveju – tu dar vaikas, kiek kartų aš tau galiu kartoti. Tarsi vieni dalykai jau yra reikalaujantys, kiti – draudžiami.“
J.Bortkevičienė taip pat pasakoja, kad santykiams kenkia nuolatinis tėvų aiškinimas, koks paauglys yra blogas: nesiseka mokslai, kambarys yra suverstas, o draugai – nevykėliai.
Pašnekovė pabrėžia ir paauglio lyginimą su jo draugais ar kitais vaikais. Ryšį tarp tėvų ir paauglio naikina „konkurencijos skatinimas ir bandymas rodyti, kad kitas vaikas yra geresnis. Tėvai šiuo atveju pamiršta, kad vis dėlto ta meilė vaikui yra besąlygiška, ir turime mokėti jį mylėti už tai, koks jis yra, priimti tokį, koks jis yra. Gal jis nebus gabus matematikai, bet labai gražiai gros“.
Psichologė teigia, kad ultimatumai nėra geras būdas kurti namų taisykles. Ultimatumai paaugliams yra tiek pat veiksmingi, kiek ir suaugusiems
Taip pat santykius griauna, kai tėvai pradeda kritikuoti ar įžeidinėti savo vaikus, tarkim, „kiaule, nevala tu“ – visokiais epitetais, kurie tikrai yra nemalonūs.
Be to, paauglystės periodu itin formuojasi kompleksai. Mergaitės dažnai priauga svorio. Anot psichologės, neva lengvas tėvų komentaras „atrodai, kaip karvė, uždaryk šaldytuvą, pažiūrėk, kaip tu atrodai“, gali priversti vaiką jausti blogai, kartais skatina net valgymo sutrikimus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Maištingas paauglių elgesys: psichologė pataria tėvams, kaip elgtis konkrečiose situacijose
Bendraukite kaip lygūs su lygiu
„Su paaugliu bendraukite kaip su lygiaverčiu, pagalvokitei, kaip bendraujate su savo draugu. Ar jį ištisai tardote: kur buvai, su kuo buvai, o kodėl su tuo buvai, o kodėl tu tą darei, kodėl ne tą darei? Mes draugų netardome, mes su draugais bendraujame, mes norime išgirsti, ką jie pasakoja, ką jie sako ir tikrai jų nepertraukinėjame“, – teigia J.Bortkevičienė.
Taip pat ji nurodo frazės „tikiuosi, tu taip nedarei“ padarinius: vaikas nepasisakys, net jei jis taip ir darė.
Pasak psichologės, mes savo draugus išklausome ir nesmerkiame. Bet savo vaikus mes labai linkę greitai pasmerkti.
Pašnekovė sako, kad, kai vaikas kreipiasi į tėvus, sakydamas, kad susipyko su drauge, nereikia atkirsti: „Ai, bus tų draugių“, todėl, kad vaikui tą akimirką yra skaudu. Tokiu atveju reikia išklausyti vaiką iki galo: paklausti, kaip jis jaučiasi, kas atsitiko. Nereikia skatinti: „Susitaikysite, rytoj, va, jau žvengsi.“
Ultimatumai paaugliams yra tiek pat veiksmingi, kiek ir suaugusiems.
Šią akimirką, šį momentą vaikui reikalinga pagalba. Čia kaip ir draugė skambina, ji sako, kad susipyko su vyru ar draugu, mes nepradedame moralizuoti, mes išklausome ją ir paguodžiame. Tad ir paaugliams kartais reikia išklausymo, nepulti iš karto patarinėti – tiesiog išklausyti“, – papildo UAB „Galimybių Arsenalas“ įmonės įkūrėja.
Psichologė teigia, kad ultimatumai nėra geras būdas kurti namų taisykles. Ultimatumai paaugliams yra tiek pat veiksmingi, kiek ir suaugusiems.
„Pagalvokite apie save, kaip jaustumėtės, jeigu jums būtų keliami ultimatumai – Kiek ilgai mes ištvertume? Arba priprastumėme prie jų, arba imtumėme juos ignoruoti“, – pabrėžia J.Bortkevičienė.
Ji teigia, kad svarbiausia yra susitarimai, susikalbėjimas ir bendrų taisyklių laikymasis.
Brovimasis į vaikų privatumą – kraštutinumas
Pašnekovė primena, jog paauglio privatumą reikia gerbti taip pat, kaip jis turi gerbti tėvų privatumą. Atsiradus elgesio pokyčių, visada pirmiausia reikia kalbėtis, bandyt išsiaiškinti priežastį iš pasakytų paauglio žodžių.
Privatumą galima pažeisti (tikrinti vaiko socialinių tinklų paskyras, susirašinėjimus telefonu – red.) tokiu atveju, jei įtariame, kad vaikas nori pakenkti kitam ar sau, bet tokiu atveju reikia pasiruošti tam, ką perskaitysite, nes gali „pasišiaušti“ plaukai.
Psichologė taip pat atkreipia dėmesį, kad tėvai, gautos informacijos pagalba, turi padėti vaikui, o ne įvesti jam kontrolę ir aprėkti jį už tai, ką jie rado jo privačiuose daiktuose.
Dažnai tėvai mėgsta priekaištauti paaugliams, kad šie nenori su jais bendrauti, nors tėvai ir stengiasi. Tačiau, pasak, lektorės, tai yra dar viena iš tėvų klaidų: „Normalu, kad paaugliui siaučia hormonai, jo nuotaikų kaita yra labai didelė. Jis gali būti puikios nuotaikos, išeiti iš vonios, trenkti durimis be nuotaikos. Nuotaikų kaita yra būdinga paaugliui.“