Psichologė J.Baltuškienė: išbraukite fizines bausmes visam likusiam gyvenimui

15min paklausta, ar į „Tėvų liniją“ paskambinę tėvai ar globėjai domisi, kuo pakeisti smurtinį auklėjimą bei kaip susivaldyti kritinėse situacijose, J.Baltuškienė atskleidė, kad tokių klausimų išties pasitaiko. Anot pašnekovės, dalis tėvų svarsto, ar tai tikrai efektyvi priemonė, ar tai tikrai padės nuraminti netinkamą vaiko elgesį, ar tai turės ilgalaikį poveikį?

„Tokiems tėvams vis labiau nebetinka auklėjimas, kuriame naudojama fizinė ar psichologinė jėga prieš vaiką ir šie tėvai sąmoningai ieško kitų, vaikus nežalojančių, o auginančių būdų brėžiant ribas, sprendžiant konfliktines situacijas ir panašiai.

Kita dalis tėvų sako, kad jiems jau tikrai aišku, kad fizinės bausmės nėra tinkamos auklėjant vaikus, tačiau apėmus stiprioms emocijoms, kritinėse situacijose ne visada lengva susivaldyti ir neišlieti savo emocijų vaiko atžvilgiu.

Vis daugiau tėvų supranta, kad fizinės ir psichologinės bausmės yra smurtas vaiko atžvilgiu, o ne auklėjimo priemonė.

Tokie tėvai ieško būdų, kurie padėtų jiems greičiau nusiraminti, į netinkamą vaiko elgesį pažvelgti kitu kampu, suprasti savo emocijas, surasti savo psichologinį atsparumą stiprinančių resursų. „Tėvų linija“ nesmerkia ir neteisia tėvų už jų klaidas, o kartu su paskambinusiais ieško geriausio sprendimo iškilusioje jų kasdienybėje. Džiugina, kad vis daugiau tėvų supranta, kad fizinės ir psichologinės bausmės yra smurtas vaiko atžvilgiu, o ne auklėjimo priemonė“, – patirtimi dalijosi ji.

Paramos vaikams centro nuotr./Jūratė Baltuškienė

Paramos vaikams centro psichologė bei „Tėvų linijos“ vadovė J.Baltuškienė pateikia kelis patarimus tėvams, norintiems, tačiau nežinantiems, kuo pakeisti fizines bausmes:

• Išbraukite fizines bausmes iš auklėjimo ir drausminimo priemonių sąrašo visam likusiam gyvenimui

Kokia situacija bebūtų, prisiminkite, kad pliaukštelėjimas, papurtymas, pastūmimas ar trenkimas vaikui niekada nebus tinkamas būdas jį nuraminti ar išmokyti elgtis kitaip. Tokios bausmės išgąsdina vaikus, sukelia pyktį, griauna pasitikėjimą savo tėvais, sukelia nesaugumo jausmą santykiuose ir neturi jokio teigiamo ilgalaikio poveikio.

• Niekada nedrausminkite vaiko, kai jis yra apimtas stiprių emocijų

Jei vaikas yra supykęs, išsigandęs ar labai laimingas ir savo emocijas lieja nesaugiai: bėgioja, mušasi, šaukia, mėto daiktus ir panašiai, pirmiausiai jį nuraminkite. Kai vaikas yra apimtas stiprių emocijų, jis dalies mūsų paliepimų negirdi, o tų kuriuos girdi, negali įgyvendinti, nes yra labai susijaudinęs.

Prieš paaiškinat vaikui, koks elgesys yra tinkamas, o koks – ne, nuraminkite vaiką. Gali padėti dėmesio nukreipimas (pvz.: „Ooo pažiūrėk, kas čia už lango? Net trys raudonos mašinos kieme!“), sustabdymas kuo ramesniu balsu (pvz., „Sustok. Palauk, ką pasakysiu“), suteikimas erdvės nusiraminimui („Matau, kad nuėjai į savo kambarį, netrukdysiu Tau nusiraminti“). Aišku kiekviena situacija yra skirtinga ir vaikai yra individualūs, todėl tinkamiausius nuraminimo būdus savo vaikui reikia atrasti.

• Jei reikia vaiką sudrausminti, nes jis elgiasi netinkamai ir jokie pokalbiai nepadeda jo sustabdyti, tada yra taikomas pasekmių metodas

Pirmiausiai, vaikui aiškiai įvardinama, koks jo elgesys nėra tinkamas ir koks elgesys toje situacijoje tiktų labiau (pvz. „Su šia mašinyte negali daužyti stalo. Gali važinėti ja ant žemės“). Jei vaikas tęsia tą patį elgesį, tada antras žingsnis – informuoti, kokia pasekmė jo laukia, jei netinkamas elgesys nesikeis (pvz. „Jei ir toliau daužysi stalą mašinyte, aš turėsiu ją paimti ir gražinsiu rytoj“). Ir trečias žingsnis, jei vaiko elgesys vis dar tęsiasi – įgyvendinti pasekmę (pvz., mašinytę paimti). Vaikui supykus ir parodžius nepasitenkinimą, nekeisti savo sprendimo dėl mašinytės, bet stengtis nuraminti vaiką (pvz., „Suprantu, kad supykai ir tikrai gaila, kad turėjau mašinytę paimti. Bet kaip ir sakiau, grąžinsiu Tau ją rytoj ir gal tada Tau pavyks su ja žaisti ant žemės, o ne ant stalo. Ką dabar veiksime?“)

Anot 15min kalbintos J.Baltuškienės, auklėjimo būdų yra ir daugiau. Juos savo konkrečioms situacijoms tėvai gali atrasti kartu su „Tėvų linijos“ konsultantais.

15min nuotr./Psichologės J.Baltuškienės patarimai tėvams

Smurtas prieš vaikus – tarsi užburtas ratas

Apie tai, kad smurtas, fizinis ir psichologinis, yra ne auklėjimo, o vaikų žalojimo būdas, kalbama jau ne vienerius metus, bet yra vis dar daug manančių, kad tik taip galima užauginti žmogų. Kodėl taip yra? J.Baltuškienės nuomone, priežasčių gali būti pačių įvairiausių, tačiau bene svarbiausia – vaikystės patirtys.

„Išskirčiau gal vieną ypač svarbią ir psichologams pastebimą priežastį – tai žmonių turima savo pačių vaikystės patirtis, kaip jie buvo auginami, kokiame santykyje su savo artimiausiais žmonėmis jie augo. Augimas aplinkoje, kurioje vyrauja stipresnio ir silpnesnio kultas, kur į konfliktą ar į savo nuomonės turėjimą reaguojama „kuris kurį įveiks“, kur autoritetas yra palaikomas jėgos ir galios demonstravimu, kur ribos buvo brėžiamos smurtu, tokiuose santykiuose augančiam vaikui susiformuoja patirtis, kuri sako, kad smurto naudojimas visada gali būti pateisinamas. Ir jeigu fizines bausmes naudojo mano tėvai, kurie turbūt žinojo ką daro ir aš niekada negalėjau sau leisti suabejoti jais ar pykti ant jų už jų auklėjimo klaidas, nes jausčiausi labai kaltas už savo nenuolankumą, tai tapus suaugusiais tokias giliai įsišaknijusias nuostatas nėra labai paprasta pakeisti.

Bet jei augdamas vaikas turėjo bent vieną kitą teigiamą patirtį santykyje su jam svarbiu suaugusiuoju, kur jautėsi priimtas, suprastas, ribos buvo brėžiamos tvirtai, bet draugiškai, yra vilties, kad toks vaikas užaugs ir taps mama ar tėčiu, kurie savo vaikui linkės būtent tokios pozityvios patirties ir ieškos visokiausių būdų, kaip nekartoti žalojančio auklėjimo klaidų“, – kalbėjo psichologė.

Joks smurtas prieš vaiką nėra pateisinamas

Anot 15min kalbintos SADM Šeimos ir vaiko teisių apsaugos grupės vadovės K.Stepanovos, joks, net ir „lengviausias“ smurtas neturėtų būti skatinamas. Visų pirma, pasak jos, fizinės bausmės pažeidžia vaiko teises į žmogiškąjį orumą, juk pliaukštelėjimo suaugusiam žmogui už jo nepriimtiną elgesį nelaikome tinkamu veiksmu.

Juk pliaukštelėjimo suaugusiam žmogui už jo nepriimtiną elgesį nelaikome tinkamu veiksmu.

„Daugeliu atvejų fizinės bausmės sukelia neigiamas pasekmes vaiko raidai, jo santykių su kitais žmonėmis suvokimui. Pastebima, kad „lengvas“ smurtas, nedidelės fizinės bausmės turi tendenciją peraugti į žiauresnį smurtą ar veiksmus, kurie gali rimtai sužaloti vaikus fiziškai ir psichologiškai.

Fizinių bausmių taikymas gali išmokyti vaiką, kad smurtas yra priimtina ir tinkama konfliktų sprendimo strategija, būdas priversti kitus žmones elgtis taip, kaip to nori stipresnysis žmogus. Tačiau tokia auklėjimo strategija gali atsisukti prieš pačius tėvus senatvėje, o ir vaikui nepadeda ateityje užmegzti sveikų, nuoširdžių santykių savo šeimoje“, – teigė K.Stepanova.

Kaip paaiškino pašnekovė, egzistuoja pozityvūs, nesmurtiniai, vaikų vystymuisi naudingesni būdai, kurie padeda formuoti pasitikėjimu ir savitarpio pagarba paremtus santykius. Jos žodžiais tariant, tam, kad keistųsi visuomenės požiūris į fizines bausmes, pirmiausia, reikia aiškaus tokių bausmių draudimo įstatymais. Tokiu būdu valstybė aiškiai pasako, kad joks smurtas prieš vaiką, net pats lengviausias ar toks, koks ilgus metus buvo pateisinamas dėl susiformavusios kultūros, papročių ar įpročių, yra nepateisinamas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vaikas

„Vėliau, – kalbėjo ji, – turi sekti aiškus, nuoseklus visuomenės informavimas, švietimas ir ugdymas, kad smurtas yra vaiko žmogaus teisių pažeidimas, kuris sukelia daug neigiamų pasekmių tiek vaikystėje, tiek palieka žymes tolimesniame gyvenime.“

K.Stepanovos teigimu, ne mažiau svarbu suteikti tėvams reikalingą pagalbą – garantuoti prieinamas konsultacijas tėvams vaikų auklėjimo klausimais, sudaryti sąlygas lankyti tėvystės įgūdžių mokymus, suteikti žinių ir kitokią pagalbą, kuris leistų tėvams tinkamai susidoroti su šeimoje kylančiais iššūkiais.

„Ne visuomet tėvai nori auklėti savo vaikus smurtiniais metodais, bet smurtas kartais automatiškai prasiveržia dėl sudėtingų aplinkybių, įtampos, susikaupusių problemų, vaikystėje susiformavusių netinkamų įgūdžių. Todėl svarbu ne tik pasakyti, kad fizinės bausmės yra netinkama vaikų auklėjimo priemonė, bet kartu padėti išmokti, suprasti, kokie yra nesmurtiniai auklėjimo būdai, kaip galima auklėti ir auginti vaiką kuriant stiprų ir sveiką santykį“, – 15min paaiškino ji.

Apie patiriamą smurtą įspėja pasikeitęs elgesys

Kada vertėtų sunerimti ir kaip elgtis, jeigu įtariate, kad vaikas gali būti skriaudžiamas? Pasak K.Stepanovos, pagrindinis požymis, kad vaiko gyvenime vyksta nemalonių dalykų – smarkiai pakitęs jo elgesys.

„Reikėtų sunerimti, jeigu vaikas staiga pradėjo bijoti ir vengti suaugusiųjų, išsigąsta, kai kas nors šalia verkia arba netikėtų, staigių kito žmogaus judesių. Kad vaikas galėjo patirti smurtą išduoda ir jo agresyvus elgesys arba, atvirkščiai, atsiribojimas, baimingas paklusnumas, pasyvumas“, – kalbėjo ji.

Specialistė patarė, kad pastebėjus, jog judrus ir linksmas vaikas tapo uždaras ir tylus arba jam nepavyksta susikoncentruoti, jaučiasi prislėgtas, pirmiausia pabandykite jį prakalbinti. Fizinį smurtą gali išduoti ir mėlynės, kraujosruvos ar kiti fizinių sužalojimų požymiai. Anot K.Stepanovos, vaikui užsiminus, kad jis yra skriaudžiamas, labai svarbu tikėti jo žodžiais.

„Taip pat svarbu paklausti vaiko, kaip viskas buvo, tačiau nereikėtų spausti pasakoti ar įterpti savo žodžių, tikintis, kad jis pritars. Pakanka įdėmiai ir atidžiai klausytis ir tą parodyti galvos linktelėjimu, akių kontaktu, pritarimu. Jeigu vaikas nenori tęsti pasakojimo, reikėtų prie jo grįžti vėliau, kai vėl bus pasiruošęs kalbėti. Esant įtarimams, kad prieš vaiką gali būti naudojamas smurtas, būtina pranešti apie tai vaiko teisių apsaugos specialistams, kurie įvertins vaiko situaciją ir tuo pačiu suteiks reikiamą informaciją, iškilus klausimams dėl konkrečios situacijos apie galimai naudojamą smurtą prieš vaiką“, – patarė ji.

„Suaugusiems sunku pripažinti, kad jie jaučia nuoskaudą dėl savo tėvų elgesio“

Paklausta apie smurto prieš vaikus priežastis, K.Stepanova sakė: „Kai ilgus metus visuomenėje vyrauja požiūris, kad mušti vaikus auklėjimo tikslais yra normalu, fizinės bausmės netgi nėra suvokiamos kaip smurtas, manoma, kad tai daroma vaiko labui, kad taip formuojamas vaiko charakteris. Sudėtinga per trumpą laikotarpį pakeisti nuostatas, kurios ilgai buvo laikomos tinkamomis ir priimtinomis. Nemažai žmonių atsineša iš savo vaikystės patirtį, kad „mane mušė ir užaugau puikiu žmogumi“. Toks pateisinimas gimsta natūraliai, nes kartais suaugusiems sunku pripažinti, kad jie jaučia nuoskaudą dėl savo tėvų elgesio.“

Kurias iš savybių ugdo pliaukšėjimas vaikui per galvą arba skruostą? Ar tikrai tas, kurių norime?

Pašnekovės teigimu, smurto prieš vaiką tikimybė paprastai auga, kai tėvai negauna tinkamos pagalbos ir palaikymo, ypač jei šeima susiduria su krize ar kažkokiais sunkumais. „Psichologai dažnai teigia, – svarstė ji, – kad tėvams svarbiausia pagalvoti apie tai, kokius vaikus jie nori užauginti – atsakingus, sąžiningus, gebančius atjausti, psichologiškai stiprius, kūrybingus ar baimingus, paklūstančius, besistengiančius įtikti stipresniam, negebančius megzti ryšių, linkusius į smurtinius santykius. Ir tada galima paklausti – kurias iš savybių ugdo pliaukšėjimas vaikui per galvą arba skruostą? Ar tikrai tas, kurių norime?“

Mažėja tolerancija smurtui – daugėja pranešimų

15min paklausta, ar Lietuvoje mažėja smurto prieš vaikus atvejų, K.Stepanova paaiškino, kad svarbu suprasti, jog vieningai, pagal tuos pačius standartus ir apibrėžimus statistika apie smurtą prieš vaikus pradėta rinkti tik po 2018 m. liepos 1 d., o gauti tikslesnius duomenis padeda ir visuomenės neabejingumas, pranešimai apie pastebėtus vaiko teisių pažeidimus.

„Būtina pastebėti ir tai, – pridūrė ji, – kad kai priimami smurtą aiškiai draudžiantys įstatymai, kai formuojama nuostata, kad joks smurtas prieš vaiką nėra pateisinamas, kai visuomenė mokoma, kur ir kaip pranešti apie pastebėtą smurtą, natūralu, kad statistiniai skaičiai rodo atvejų pagausėjimą, nes kai auga visuomenės sąmoningumas ir kai mažėja tolerancija smurtui, natūralu, kad pranešama dažniau ir atsakingiau.“

K.Stepanovos teigimu, 2019 metų sausio–lapkričio mėnesiais Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba gavo pranešimus apie 128 galimo seksualinio smurto atvejus, 1203 galimo fizinio smurto atvejus, 1725 galimo psichologinio smurto atvejus (psichologinio smurto atvejais laikomi ir atvejai, kai vaikas tapo galimo smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyveno aplinkoje, kurioje galimai smurtaujama/smurtauta). Per 2018 metus užfiksuota, atitinkamai 138, 1194, 2461 atvejai.

Nuo sausio 1 dienos – daugiau dėmesio šeimoms

Šių metų sausio 1 dieną įsigaliojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai, tačiau, kaip teigė K.Stepanova, didesnių pokyčių, kalbant apie smurtą prieš vaikus, nenumatyta, tačiau papildomai apibrėžta, kad smurtu nelaikomi veiksmai, kurie gali sukelti skausmą vaikui, bet jų pagalba siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui. Taip pat, smurto formų apibrėžimai patikslinti nurodant, kad psichologiniu smurtu nelaikomas tinkamas ir pagrįstas vaiko žinių ir gebėjimų vertinimas bei kiti vaiko normalios raidos vystymuisi įvertinti skirti veiksmai, o nepriežiūra nėra laikomas skurdas dėl objektyvių priežasčių.

„Tarnybos reakcija į smurtą taip pat nepasikeitė, tačiau kiek pakito šeimai teikiamos pagalbos būdai. Pirmiausia, atsirado papildoma priemonė – vaiko laikinoji priežiūra. Net tais atvejais, kai nustatomas vaiko apsaugos poreikis (pavyzdžiui, dėl vaiko patiriamo smurto šeimoje) pirmiausia taikoma laikinoji priežiūra. Tai reiškia, kad tėvai išlaiko savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu, bet jo saugumas užtikrinamas padedant giminaičiams, artimiems asmenims ar perkeliant vaiką su tėvais, vienu iš tėvų į krizių centrą. Taip pat pailgintas mobilios komandos darbo su šeima laikas (nuo dviejų savaičių iki mėnesio, su galimybe pratęsti mobiliosios komandos teikiamą pagalbą dar 10 dienų), kai siekiama padėti šeimai įveikti patirią krizę, tarp kurių gali būti ir smurto atvejai šeimoje“, – išaiškino pašnekovė.