Kai kurie tiesiog jaučia nenugalimą norą dirbti, bet palengva praranda ryšį su vaikais. Kaip išlaikyti balansą, kad liktų laiko darbui, šeimai ir vaikams, pasakoja psichologė, konferencijos „Atsakinga tėvystė“ idėjos autorė ir organizatorė Jūratė Bortkevičienė.
– Šiais laikais tėvai daug dirba, namuose praleidžia mažai laiko. Vieni jų nebegali gyventi be darbo, kiti sako, kad dirba daug norėdami, kad vaikams nieko netrūktų. Ir štai lazda atsisuka kitu galu – vaikai daugiau laiko praleidžia su svetimais žmonėmis, negu su tėvais. Ir dėmesio daugiau gauna iš svetimų nei iš savų. Juk ne taip turėtų būti?
– Manau, kad yra dvi tėvų kategorijos. Vieni išties labai mėgsta savo darbą, negali be jo gyventi, nes dirbdami save realizuoja. Nėra blogai mėgti darbą ir aistringai jam atsiduoti. Nėra blogai ir vaikams parodyti, kad darbas patinka. Blogai yra vaikus maitinti lūkesčiais – pasakyti, palauk, pabaigsiu dar vieną projektą ir jau galėsim ką nors kartu nuveikti. Bet tie projektai vis nesibaigia, o vaikai gyvena lūkesčiais.
Problemos prasideda, kai tėvai negali sustoti ir atsisakyti per didelio krūvio, sumažinti darbo, kad liktų laiko pabūti su šeima. Būtų labai gerai, kad tėvai, mėgstantys darbą ir jame praleidžiantys daug laiko, pasakytų vaikams: „Aš mėgstu savo darbą, bet dar labiau man patinka būti su šeima.“ Kad grįžę namo (pageidautina, kol vaikai dar nemiega) padėtų visas išmaniąsias technologijas į šalį, nes per tas kelias vakaro valandas nieko nenutiks, jeigu tarkime, neįsijungs kompiuterio.
Būtų gerai, kad sugrįžę namo tėvai atsiduotų vaikams visu 100 proc. Priklausomai nuo jų amžiaus, pažaistų, paskaitytų, pakalbėtų. Visai nesvarbu, ar vaikui 2-eji metukai ar 15-a, tėvų dėmesio reikia tiek pat. Jeigu tėvai paklaustų paauglio: „kaip gyveni, kaip tavo draugai gyvena?“, užsimegztų dialogas. Net jeigu vaikas ir nenorėtų pasakoti apie save, iš pasakojimo apie draugus daug ką galima ir apie jį sužinoti. Tik svarbu su vaikais bendrauti, o ne juos moralizuoti.
Kalbėdamiesi su vaikais, papasakokite jiems, su kokia aistra dirbate, kas labiausiai patinka darbe, kiek įdedate pastangų, kol pasiekiate rezultatą. Kartu pabrėžkite, kad ne pinigai yra svarbiausi. Taip mokysite vaikus aistringai mokytis, o vėliau ir dirbti.
Net jeigu vaikas ir nenorėtų pasakoti apie save, iš pasakojimo apie draugus daug ką galima ir apie jį sužinoti. Tik svarbu su vaikais bendrauti, o ne juos moralizuoti.
Kita daug dirbančių tėvų kategorija tai žmonės, kurie įsivaizduoja, jog vaikas bus nelaimingas neturėdamas naujausių lego kaladėlių, naujos laidos išmaniojo telefono ir pan. Ir jie jau ne dirba, o „aria“ nekenčiamame darbe, atvirai sako: „nedirbčiau, jeigu galėčiau“ ir vaikams skiepija įsivaizdavimą, kad darbas yra kančia, vergovė, kuri išsiurbia energiją, tačiau jokios apčiuopiamos naudos nesuteikia.
Nemėgstamą darbą dirbantys žmonės namo sugrįžta išsekę ir nervingi – jie nesupranta, kad vaikams reikia laimingų tėvų, gebančių šypsotis, džiaugtis aplinka. Taigi, tie, kurie sako, jog daug dirba dėl vaikų, turėtų suprasti, jog vaikams nereikia jokių pačių naujausių ir geriausių daiktų. Jiems reikia sveikų, sveikai mąstančių tėvų. Patys įdomiausi žaislai beveik nieko nekainuoja – parduotuvėje galima pasiimti kartoninių dėžių ir su darželinukais ar pradinukais jas karpyti, klijuoti. Galima prisirinkti gilių, kaštonų, kankorėžių ir visą žiemą bus ką veikti.
Aš pati turiu mažamečių vaikų ir matau, kaip smagiai jie žaidžia su dėžėmis, pagaliukais, kaip jie džiaugiasi, kai paprastas kartonas virsta Karlsono kombinezonu ir propeleriu arba kino teatru ar pilimi. Tuo tarpu pirktiniai žaislai taip ir stovi neliesti, ir niekas jų nepasigenda.
– Psichologai visuomet pabrėžia, kad vaikams nereikia brangių daiktų ar drabužių, bet mokykloje vaikai lyginasi ir dažniausiai to, ko reikia vienam, prireikia ir kitam, o tėvų reikalas leisti vaikui būti „ant bangos“ ir pirkti, pirkti...
– Tokį požiūrį suformuoja patys tėvai, kurie vesdamiesi vaiką į parduotuvę pabrėžia jos pavadinimą, nupirkto daikto prekės ženklą ir iškomunikuoja, kad tie ženklai yra geri. Visai kitaip vaikai elgtųsi, jeigu tėvai akcentuotų ne ženklą, o patį drabužį, kad jis patogus, šiltas, mielas. Arba mokytų džiaugtis kitų atiduotais rūbais ir paskatintų surinkti savus ir kam nors atiduoti. Juk nebūtina visko pirkti – dalintis yra gera. Taigi, viskas priklauso nuo tėvų požiūrio.
Būtų gerai, kad sugrįžę namo tėvai atsiduotų vaikams visu 100 proc. Priklausomai nuo jų amžiaus, pažaistų, paskaitytų, pakalbėtų.
Dar įdomu tai, kad jeigu vaiko savivertė yra aukšta, jam mažiau svarbu kas ką turi ir kokiais drabužiais vilki. Toks vaikas moka apsiginti. Ir daiktus labiau moka vertinti tie vaikai, kurie negauna visko vos spragtelėję pirštu, kurių tėvai nesistoja „ant blakstienų“, kad tik patenkintų užgaidą. Vaikas gali išlaukti, gali užsidirbti, gali pasiekti savo svajonės – o tada, kai ji iš didelio noro realizuojasi ir būna labai vertinama.
Dažnai lengva ranka vis naujus daiktus gaunantys vaikai dar ir supyksta, kad tas daiktas per prastas, nes draugas jau turi modernesnį, bet, kaip sakiau, čia tik suaugusiųjų problema – tai jie suformavo tokį vaiko požiūrį.
Vaikai gali daug ko norėti, mes irgi, beje, galime norėti naujo „ferario“, bet žinome, kad galime vairuoti tik kelerių metų senumo „golfą“ – na, ir kas? Juk dėl to mes, kaip asmenybės, nesame nė kiek prastesnės. Na, bet jeigu vis pabrėšime, kad vairuojame geresnį automobilį nei kaimynas, neturėtume stebėtis, kad lyginsis ir vaikai. Kai suaugę nesilygina, nekreipia dėmesio į prekės ženklus, tai ir vaikams daug paprasčiau atsilaikyti prieš spaudimą, pašaipas, kad ko nors neturi.
– Daug dirbantys tėvai ir vaikams suorganizuoja užimtumą. Vežioja po būrelius, mokyklėles – ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais, nes neturi kada patys jais rūpintis. Ar vaikams toks krūvis nėra per didelis?
– Ikimokyklinukui lankančiam ugdymo įstaigą, papildomi būreliai nėra būtini – na nebent vaikas pats labai labai nori. Darželyje vaikai būna iki 17 ar net 18 valandos, jie bendrauja, yra ugdomi ir natūralu, jog pavargsta ir nori pabūti saugioje aplinkoje. Pagalvokime patys, ar labai norisi po darbo dienos dar lankyti kalbų kursus, šokius, baseiną ar pan. Yra kas nori, bet didžioji dalis suaugusiųjų svajoja tik sugrįžti į jaukius namus ir pabūti su artimaisiais.
Taip pat jaučiasi ir vaikai. Galų gale jie turi išmokti pabūti ir namuose, pabendrauti su tėvais, nes nė vienas būrelis ar mokyklėlė neatstos santykių su tėvais. Pradinukas jau gali atsirinkti, kuris būrelis jam įdomus, ką nori lankyti, juolab, kad ir pamokas baigia anksčiau. Bet vėlgi derėtų atminti, kad santykių su tėvais niekas neatstos, o tie geri santykiai nesusiformuos, jeigu tėvai girs vaiką tik už tai, kad gražiai groja, kad per koncertą puikiai atliko solo partiją.
Jeigu vaiko savivertė yra aukšta, jam mažiau svarbu, kas ką turi ir kokiais drabužiais vilki. Toks vaikas moka apsiginti. Ir daiktus labiau moka vertinti tie vaikai, kurie negauna visko vos spragtelėję pirštu.
Kiekvienas vaikas nori įtikti tėvams ir kartais būrelius lanko ne dėl savęs, o dėl tėvų, nejausdamas jokio vidinio malonumo. Arba tėvai giria tik už tai, kad yra geriausias klasės mokinys – o kas iš to, kad jis geriausias? Reiktų mokytis kitaip kalbėtis su vaikais, apkabinti ir pasidžiaugti, kad turime vaiką, paklausti, kas šiandien smagaus nutiko jo gyvenime, pasiūlyti kartu sužaisti domino, paklausti, kas vaikui patinka būrelyje, užuot džiaugiantis, kad jį lanko.
Būna vaikų, kurie išpyškina: „nekenčiu būrelio“, o tėvai piktinasi, kad negalima neišnaudoti talento, bet neskatina džiaugtis pačiu procesu, nenori išgirsti, kas slypi po žodžiais „nekenčiu“.
Pagalvokime, ar norėtume lankytis pas gydytoją, kuris turi talentą, bet nekenčia savo darbo? Taigi, kalbėkimės su vaikais ir mylėkime juos ne už talentus, o už tai, kad jie yra.
– Kaip elgiasi vaikai, kai jiems labai trūksta tėvų dėmesio?
– Vaikai jo reikalauja, o jeigu negauna dėl gero elgesio, pradeda elgtis destruktyviai: pyksta, kvailioja. Tėvai neapsikenčia ir pradeda šaukti ant vaikų, o šie gali tyčia išversti lėkštę sriubos ant grindų ir šaukti, kad neskanu. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dėl tėvų dėmesio stokos gali pradėti ir muštis, kandžiotis, grubiai reikalauti dėmesio iš darželio auklėtojos. Kai negauna dėmesio už gerą elgesį, vaikas tenkinasi be tokiu dėmesiu. Ir tada prasideda užburtas ratas – tėvai būdami su vaikais labai pavargsta ir nori bėgti į darbą, nes ten ramu, niekas „nelipa“ ant galvos.
Jeigu vyresniam vaikui trūksta tėvų dėmesio, jis gali pradėti tyčiotis iš klasiokų, netinkamai elgtis pamokose, daryti viską, kad atkreiptų suaugusiųjų dėmesį į save. Kuo vaikas piktesnis, tuo daugiau jam reikia pagalbos, t. y. būti šalia, būti su juo. Bet tėvai šios žinutės dažniausiai perskaityti nemoka, jie pasisodina vaiką ir isteriškai klausinėja: „Ko tau trūksta, juk viską tau duodu“? Vaikas nutaiso klastingą šypsenėlę, bet ir pats nesupranta, kas su juo vyksta – jis nėra baigęs psichologijos mokslų, kad pasinertų į savianalizę.
Tad ir toliau tėvai šaukia ant vaikų, vaikai ant tėvų, ir namuose barniai netyla. O jeigu dar vaikai mato, kad tėvai nerimą slopina alkoholiu, patys lauks momento, kada galės išgerti ir nuslopinti savo emocijas.
– Gal tėvai nemato, kad su vaiku vyksta negeri dalykai? Gal nemoka pamatyti?
– Jeigu vyksta tokie negeri dalykai, tėvai mato, tačiau nenori pripažinti, kad vaikas netinkamai elgiasi dėl jų klaidos. Nenori pripažinti, kad pakeitę savo elgesį pamatys ir pasikeitusį vaiką. Ne vienam paprasčiau nuvesti vaiką pas psichologą, patikėti, kad šiam su galva negerai, arba kaltinti sutuoktinį, kad į jį atsigimė toks isteriškas sūnus ar dukra, kad kalta švietimo sistema, blogi draugai ir t. t.
Kur kas paprasčiau ieškoti kaltų, nei pačiam prisiimti atsakomybę dėl vaiko elgesio. Kartais, dėl didelio tėvų dėmesio trūkumo vaikai gali pradėti sirgti ir tokiu būdu susigrąžinti tėvus bent trumpam, kol negali lankyti darželio ar mokyklos. Gavę taip trokštamo tėvų dėmesio, nesąmoningai pradeda imituoti ligas – ir iš tiesų jiems pakyla kūno temperatūra, atsiranda kitų kokios nors ligos simptomų.
Jeigu vyksta tokie negeri dalykai, tėvai mato, tačiau nenori pripažinti, kad vaikas netinkamai elgiasi dėl jų klaidos. Nenori pripažinti, kad pakeitę savo elgesį pamatys ir pasikeitusį vaiką.
Tėvai pradeda varstyti gydytojų kabinetų duris. Iš šalies žiūrint atrodo, kad menkas malonumas, tačiau vaikams malonu, nes jie būna su tėvais. Kaip būtų gera, jeigu tėvai kartais sustotų, pagalvotų, kas yra tikrieji prioritetai, ar tikrai geras namas užmiestyje ir prabangus automobilis? Ar jie laimingi, ar jų vaikai laimingi? Ar tikrai laimės suteikia pinigai?
Pasaulyje gausu nelaimingų turtuolių ir laimingų beturčių. Laimė nevertinama pinigais, o požiūriu. Aišku, pinigai padeda patenkinti kai kuriuos poreikius, suteikia tam tikros laisvės, tačiau ir be jų galima būti laimingu ir užauginti pačius nuostabiausius vaikus.
– Sustoti ir radikaliai keisti gyvenimą, sutikit, nėra lengva...
– Taip, nes mus valdo įpročiai, nuo kurių negalime atsiriboti, ir vis žadam: rytoj, rytoj. Būna, kad sustabdo gyvenimas arba koks nors protingas žmogus supurto ir pasako: „ėėė, ką darai“? Kartais keisti gyvenimą įkvepia kitų sėkmės istorijos. Reikia sąmoningumo gebėti sustoti ir paklausti savęs, ko tikimės iš savo pačių gyvenimo?
– Jūs pati neslepiate, kad labai mėgstate savo darbą. Kaip sekasi ištrūkti iš jo spąstų ir skirti laiko vyrui bei vaikams?
– Mes abu su vyru daug dirbame, tačiau nesame tikri darboholikai. Stengiamės baigti darbus 17–18 val. (tik išimtiniais atvejais užsibūname darbe ilgiau) ir važiuojame pas vaikus. Kartais reikia ir namuose padirbėti, tačiau mes tai darome, kai užmiega vaikai. Stengiamės rasti laiko ne tik vaikams, bet ir vienas kitam. Vadovaujamės mintimi, kad mėgstame savo darbus, labai mylime savo vaikus, tačiau kartais reikia pabūti tik dviese.
Darbas abiem suteikia malonumą, bet prioritetas yra šeima, todėl po darbo aš neatsakinėju į laiškus, išjungiu telefono garsą. Tikrai nieko nenutinka, jeigu į laišką atsakau kitą rytą, o skambinusiam žmogui perskambinu. Savaitgaliai taip pat skirti ne darbui, o šeimai. Aišku būna išimčių, tenka tai vienam, tai kitam kur nors išvykti darbo reikalais, tačiau tada ir vaikams viską paaiškiname. Būna ir mes pastebime, kad vos tik užsikalbame apie darbus ir skiriame vaikams mažiau dėmesio, jie pradeda jo reikalauti, kartais net tiesiai šviesiai pasako: „Mama, tėti, man jūsų reikia, pažaiskim.“
Tad tikrai kartais verta sustoti ir pažvelgti į gyvenimą kitaip – kad jis vieną dieną baigsis ir niekas nepasakys ačiū už tai, kad dirbome viršvalandžius. Mylėkime save, savo antrąsias puses, gyvenimą, darbą, ir mūsų vaikai bus patys laimingiausi. Teisingai sakė L.Franko Baumo „Ozo šalies burtininkas“ herojė kaliausė, kad „stebuklai slypi paprastuose dalykuose“.