Mes, suaugusieji, jaučiame ir matome, kai vaikai mumis manipuliuoja, tačiau kartais vis tiek toms manipuliacijoms pasiduodame. Pamėginkime paieškoti atsakymų su psichologe J.Bortkevičiene.
Suaugusiųjų manipuliacijos priežastys
Suaugusieji manipuliuoja vaikais, nes:
Taip paprasčiau, patogiau. Vaikas atidaro stalčių, ima penktą saldainį, kiša burnon ir klausia mamos: „O dar galima?“ „Jau viskas“ „Bet čia tikrai paskutinį, gerai?“ „Ai, tik greičiau ir uždaryk stalčių.“
Užsiėmę, neturi laiko ir kantrybės. Vaikas: „Mama, padėk nusiauti batus.“ „Tau jau šešeri, pats nusiauk.“ „Bet aš negliu.“ „Ateik, nusiausiu, nebeprašyk daugiau.“ Tėvai nori viską padaryti greičiau, mano, bus paprasčiau, turės paskui daugiau laiko sau. Ir taip daro daugelį dalykų už vaikus.
Jaučia kaltę, kad neskiria pakankamai laiko ir dėmesio vaikui. Mamos monologas: „Negi gaila jam padėti tuos batus nusiauti. Dirbau 10 valandų, esu pavargus, be to, ir taip tam vaikui mažai skiriu dėmesio. Jei pats terliosis, nueis miegoti vėliau, o jam ryt anksti keltis. Padėsiu.“
Bijo prarasti vaiko meilę. Tai itin aktualu seneliams, kurie pasiryžę nuolaidžiauti anūkams ir vsiką daryti už juos, kad šie juos mylėtų ir dievintų. Vaikas: „Jei man to neduosi, nevažiuosiu pas tave daugiau, važiuosiu pas kitą močiutę.“ „Gerai, mažuti, imk. Juk myli mane taip?“
Nori būti geri. Ne tik geri, netgi tobuli. Kai vaikas nukrinta ant žemės parduotuvėje ir tėvus šantažuoja, šie galvoja, kad yra niekam tikę tėvai, jei vaikas taip elgiasi. Pasiduoda vaiko manipuliacijoms, kad tik įtikintų save – jie geri. Geriausi. O tėvų užduotis – nubrėžti tas ribas, išaiškinti vaikui, kas galima, o kas – ne.
Nori išvengti visuomenės smerkimo. Iš tiesų – kai vaikas krinta ant žemės parduotuvėje kažko reikalaudamas, tėvams labai baisu – juk stebi aplinkiniai. Bijodami tų žvilgsnių, komentarų ir siekdami kuo greičiau užglaistyti nepatogią situaciją, konfliktą su vaiku, tėvai labai dažnai nusileidžia.
Vaikų manipuliacijos priežastys
Kaip ir suagusieji, vaikai igi manipuliuoja. Kodėl?
Mokosi iš aplinkos. Kas ta aplinka? Seneliai, tėvai, auklėtojai, mokytojai. Kai prašome vaiko suvalgyti ir sakome: „Paskutinis kąsnelis, ir viskas, gerai?“, tas vaikas dėmisi, nes jau tokius „paskutinius šaukštus“ suvalgė gal penkis. Todėl kai nori sau iškaulyti skanėstų, naudoja tą pačią taktiką – paskutinis ne visada reiškia TIKRAI paskutinis. Ir dar – mama sako tėčiui: „Tai taip tu mane ir myli, jei negali dėl manęs šito padaryti. Negi jau taip daug tavęs prašau?“ Vaikas girdi, mokosi ir visa tai kuo puikiausiai panaudoja. Ir mato – tai veikia!
Siekia patenkinti savo poreikius ir įgeidžius. „Tėvų užduotis – atskirti poreikį nuo įgeidžio. Šokinėti ant lovos tikrai nėra poreikis; po šiuo įgeidžiu slypi vaiko noras dūkti, judėti, išlieti energiją. Todėl tėvai turėtų eiti ir daryti tai su vaiku, – primena psichologė J.Bortkevičienė. – Jei vaikas nustumia lėkštę makaronų ir prašo blynų, tai irgi – tik įgeidis, nes poreikis – pavalgyti. O tam užteks ir makaronų. Tas pats, kai vaikas prašo telefono automobilyje, nes jam nuobodu; tai tik įgeidis, nes galima sekti vaizdus pro langą ir skaičiuoti karves ar raudonus automobilius. Įtraukite vaiką į žaidimą!”
Poreikius tenkiname, o ką daryti su įgeidžiais? Vaikai gali norėti dešimtojo „Lego“, mašinyčių, barbių, o tėvų užduotis – vaikui paaiškinti, kaip jis gali įgyvendinti tą savo norą ir tikslą.
Tėvų užduotis – atskirti poreikį nuo įgeidžio. Šokinėti ant lovos tikrai nėra poreikis; po šiuo įgeidžiu slypi vaiko noras dūkti, judėti, išlieti energiją.
„Juk ir mes gal norime „Lexus“ automobilio, ir jeigu labai, vadinasi, turime kažką daryti dėl savo užgaidos. Nes juk poreikiui nuvažiuoti iš taško A į tašką B pakaktų ir paprastesnio automobilio“, – aiškina psichologė.
Todėl labai svarbu vaikui įdiegti, kad jei jis kažko nori, reikės įdėti pastangų. Reikia sudaryti jam galimybę rinktis. Nori kažkokio daikto? Teks atsisakyti pramogų, saldumynų, gal net prisidėti sutaupytais kišenpinigiais, senelių ar dėdžių dovanotais pinigais. Svarbu, kad vaikas turėtų tikslą, o tėvai padėtų vaiku sugalvoti planą, kaip jo siekti.
Vaikas tikrina leistino elgesio ribas. Labai svarbu, kad tėvai nuo pat vaiko atsiradimo nustatytų tas ribas ir jų nuosekliai laikytųsi. Pasak J.Bortkevičienės, jei einate per raudoną šviesoforo signalą, kai nėra automobilio, rodote vaikui, kad taip galima. Arba einate ir iš paskos dar tempiate vaiką per gatvę, kur nėra pėsčiųjų perėjos. Tai vaikas mato ir mokosi – tas taisykles galima laužyti, ribas galima peržengti. Mama ir tėtis turi vieningai sutarti dėl taisyklių ir jų nuosekliai laikytis.
Kai susiduria su draudimu. Sakom,kad su maistu negalima žaisti, o vaikas žiūri jums į akis ir kiša bulvių lazdeles į nosį. Ką daryti? Stiprinkite atsakomybės jausmą („Mes susitarėme“, „Toks buvo tavo sprendimas“, „Tokios taisyklės“). Parodykite vaikui, kad jo jausmai/norai išgirsti, tačiau ne visada tai turi kažką pakeisti („Aš suprantu, kad tau yra pikta“, „Tu turi teisę pykti, tačiau taip elgtis negalima“).
Ir dar – jei kažko nenorite duoti vaikui, neerzinkite jo, o patraukite tą daiktą iš vaiko matymo lauko, tarkim, nevalgykite šokolado. Jei nuolat naršote telefonu, o vaikui jo neduodate, apmažinkite savo veiklą telefonu.
Bijo pasakyti tiesą. Dažnai vaikas to išmoksta iš senelių. Šie nori anūką palepinti ir sako jam: „Tu tik mamai ir tėčiui nesakyk, gerai?“ Arba vaikas moksi stebėdamas tėvus, kurie, tarkim, telefonu kalbasi su seneliais, šie kviečia sekmadienio pietų, o tėvai atsako: „Ne, niekaip, žinokit, pas mus šiandien ateis svečių.“ Vaikas klausosi pokalbio ir galvoja – kokių svečių? Jis mato, kad nesakyti, meluoti yra saugusiųjų gyvenimo dalis.
Manipuliavimo būdai
Aktyvus manipuliuotojas. Jis yra tarsi mažasis monstriukas, kuris manipuliuoja tada, kai yra žiūrovų, aplinkinių. Jo manipuliavimo būdai:
- „Noriu dar!” – „Aš suprantu, kad tu nori, tačiau šiandien viskas. Rytoj mes vėl galėsim tai daryti”. Jokiu būdu nerėkite, kaip vaikas. Jūs suaugę, patylėti juk mokate – susivaldykite.
- „Jūs privalot!“ – „Aš suprantu tavo norą, bet…” Padarykime, kad vaikai ne privalėtų, o norėtų. Jei vaikas sako „jūs privalot“, vadinasi, jis to išmoko iš aplinkos. Juk tikrai girdėjo tėvus sakant: „Tu privalai susitvarkyti“ „Tu privalai gerai mokytis.“ Patys tėvai turėtų mažiau privalėti, o daugiau norėti, pavyzdžiui, eiti į darbą, persodinti gėles, susitvarkyti kambarius ir pan.
- „Nekenčiu tavęs“, „Nemylėsiu tavęs“ – „Nesureikšminkite tokių pasakymų. Patikėkite, vaikai tėvus myli besąlygiškai. Jokiu būdu nesakykite atgalios: „Žinok, ir aš tavęs nemyliu“. Jūs vaiko pasakytus žodžius pamiršite, o vaikas – ne“, – akcentuoja lektorė.
- „Tu bloga/-as“ – Nesivelkite į nereikalingas diskusijas. Užteks pažvelgti, ir viskas. Jokių komentarų ir įrodinėjimų, kad jūs iš tiesų esate gera/-as.
- „Aš pasiskųsiu tėčiui/mamai“ – Sutikite, nesiginčykite: „Tu teisus, reikia apie tai pasakyti tėčiui/mamai.“.
- „Jei neduosi, aš visai nevalgysiu!” – Dar nė vienas vaikas, kuris taip gąsdino, nenumirė. Nepasiduokite šiam šantažui ir nepulkite įrodinėti, kaip svarbu vaikui dabar pavalgyti. Ramiai pasakykite: „Gerai, tebūnie, kaip nori, nevalgyk.“ Net jei paskui slapčia vaikas valgys atšalusį maltinuką, jums turi vsiai neskaudėti širdies. Nė kiek!
Pasyvus manipuliuotojas. Jo manipuliavimo būdai:
- „Aš tave myliu, tu labai geras... Ar galiu..?“ Siūloma išeitis tėvams: „Ir aš tave myliu, tačiau – ne. Džiaugiuosi, kad tu mane vertini, bet ne. Tas paskutinis kartaus jau buvo, taigi ne.“
- „Aš pavargęs“, „Aš nemoku“, „Man nepavyks“ – „Tu sugebėsi, tau tikrai pavyks“, „Pailsėk, tau pavyks.“ Ir viską darote su šypsena!
- „O mano draugas tai turi...“ – „Gerai, džiaugiuosi už tavo draugą“, „Kaip smagu, kad draugas turi, galėsite pasidalinti.“
- Ašaros. Labai dažnai vaikai jas pasitelkia ir drasko tėvams širdį. Tėvams reikia išlikti ramiems ir nuosekliems. Ne yra ne.
- „Aš sergu“. Vaikais mato ir girdi, ką sako suaugusieji. Juk kaip mes komentuojame: „Man nuo tavo zyzimo jau galvą skauda“, „Tu man vėžį įvarysi“, „Tu esi man skausmas, mano vargas.“ Pasak psichologės, kai vaikas negauna iš tėvų dėmesio ir meilės natūraliu būdu, jis pradeda sirgti ir save sargdinti. Juk apie ligonį visi tiek šokinėja!
Išvados
Jei nenorite, kad vaikas jumis manipuliuotų:
Nemanipuliuokite kitais – vaikais, sutuoktiniu, tėvais, uošviais, draugais, giminaičiais.
Padarykime, kad vaikai ne privalėtų, o norėtų. Jei vaikas sako „jūs privalot“, vadinasi, jis to išmoko iš aplinkos.
Sekite savo elgesį. Jei pasitaikė, kad jus įtraukė į manipuliacijos tinklą, pripažinkite tai ir pasižadėkite, kad daugiau to nebus. Nes tėvai dažnai išsigąsta, o kokios bus pasekmės, jei nepasielgs taip, kaip vaikas nori. Jei vaikas maunasi skirtingas kojines – tebūnie, vaikas juk nesušals kojų, tegu ugdo saviraišką, stilių. Bet jei vaikas valgo dešimtą saldainį, tai pasekmės tikrai bus: pasikeis jo savijauta, svoris. Jei vaikas mus kitus, pasekmės bus. Tai padės tėvams suprasti, kokios gali būti draudimų pasekmės, ir jas įvertinti.
Kontroliuokite savo emocijas. Nesityčiokime iš vaikų, nesivaipykite, nemįgdžiokite jų intonacijas, bet elkimės natūraliai, ramiai ir pagarbiai. Būkite teisingi sau ir vaikams.
