Filmas „Sugauti tinkle“ visų pirma rekomenduojamas tėvams, vaikams, globėjams, mokytojams. Tai – ne tik filmas, tačiau visų pirma drąsus Čekijoje atliktas eksperimentas, o atskleista realybe siekiama paskatinti tėvų ir mokytojų budrumą.
Filmavimo komanda fiksavo ir gyvus susitikimus su vyrais
Dokumentinio filmo kūrybinė komanda nusprendė leistis į socialinį eksperimentą – prižiūrint psichologų ir kitų sričių ekspertams, trys pilnametės merginos buvo pasamdytos tam, kad realiose internetinio bendravimo situacijose suvaidintų 12 metų mergaites.
Studijoje sukurti realiai atrodantys mergaičių kambariai, į kompiuterio ekranus nukreiptos kameros. Taip prasidėjo ištisą parą trunkantys filmavimo darbai. Praėjus vos dešimčiai filmavimo dienų, pažinčių portaluose merginos sulaukė pustrečio tūkstančio vartotojų žinučių: buvo siunčiamas seksualizuotas turinys, prašoma prieš kamerą nusirengti arba susitikti gyvai.
Lydima teisėsaugos, filmavimo komanda fiksavo ne tik anonimines žinutes, bet ir gyvus susitikimus su vyrais, viliojančiais mergaites į spąstus. Tačiau persekiotojai nežinojo, kad iš tiesų spąstai buvo spendžiami jiems.
Apie seksualinio pobūdžio nusikaltimų mastą ir vaikų tykančius pavojus pasakojantis čekų režisierių Barboros Chalupovos ir Víto Klusáko dokumentinis filmas prasidėjo kaip eksperimentas, tačiau pavirto į teismuose nagrinėjamas bylas.
Skaičiai tėra ledkalnio viršūnė
„Lietuvoje tikslios statistikos neturime, tačiau su vaikais ir paaugliais dirbantys psichologai tvirtina nuolat susiduriantys su šiomis temomis.
„Vien „Vaikų linija“ praėjusiais metais sulaukė apie 700 vaikų kreipimųsi, susijusių su saugumu internete. Visgi daugybė tokių atvejų lieka neįvardinti – šie skaičiai tėra ledkalnio viršūnė“, – sako „Vaikų linijos“ psichologė dr. J.S.Jasiulionė.
Pasak psichologės, patys vaikai ne visuomet geba identifikuoti grėsmę, o net tai padarę, gali vengti kreiptis patarimo ar pagalbos į tėvus.
„Internetas atveria vaikams naujas galimybes tyrinėti savo seksualumo ribas, o jei namie ši tema yra nepatogi, jie tai supras labai anksti. Vaikai yra smalsūs – kartais net suvokdami riziką, jie eina gilyn, norėdami pamatyti, kas bus toliau. Be to, gali atrodyti, kad kitoje ekrano pusėje esantis žmogus yra toli ir nieko jiems nepadarys – tai kuria menamą saugumo jausmą lyginant su fizinėmis erdvėmis, o internete viskas vyksta tarsi filme.
Tad tėvų ir kitų jį supančių suaugusiųjų vaidmuo čia yra kritinis – pirmiausiai reikia padėti vaikui lavinti kritinį mąstymą, o net įvykus tokioms situacijoms, labai svarbu nekritikuoti ir nemoralizuoti, bet kelti klausimus ir kalbėtis apie tai, kas įvyko“, – sakė psichologė.
J.S.Jasiulionės teigimu, vaikai ir paaugliai anoniminės pagalbos kreipiasi ir dėl to, kad nedrįsta jos ieškoti pas šalia esančius suaugusiuosius.
Pasak specialistės, pokalbiai su vaikais ir paaugliais apie grėsmes internete skirstomi į kelias pagrindines grupes.
Pirma – kai vaikai patys ką nors padaro ir dėl to patiria negatyvias pasekmes. Pavyzdžiui, pasidalija savo apnuogintomis nuotraukomis su žmogumi, kurį jaučiasi įsimylėję, ir staiga tos nuotraukos nukeliauja kur ne visai ten tikėjosi, kad nukeliaus. Arba tiek įninka į internetą ir kitas technologijas, kad negali nuo to atsitraukti.
Antroji tema – grėsmės, susijusios su kitų elgesiu virtualioje erdvėje. Tai yra tiek elektroninės patyčios, tiek ir filme matytos situacijos, kada nepažįstami žmonės kalbina, mezga pažintis, prašo, reikalauja jiems atsiųsti asmeninę informaciją, nuotraukas, vaizdo žinutes.
„Ir dar dvi mažesnės temos: žalingas turinys, kuris apima tiek pornografinio turinio medžiagą, tiek technologines grėsmes“, – sakė psichologė.
Papasakojo apie konkrečias situacijas
Į „Vaikų liniją“ skambino 15 metų mergina, kuri pasakojo internetu susipažinusi su vaikinu. Jam – daugiau nei 18 metų.
Po kelių dienų bendravimo jis merginą išprovokavo ir pasiūlė žaisti „Tiesa ar drąsa“. Kaip pasakojo pati nepilnametė, ji jam parodžiusi savo apnuogintą krūtinę.
Nuo to laiko ji su vaikinu mažai bendravo, tačiau siuntinėjosi seksualiniais filmuotais vaizdais.
Paskambinusi į „Vaikų liniją“, mergina sakė, kad nori tai nutraukti, tačiau bijo, kad vaikinas supyks ir gali išplatinti jos vaizdo įrašą ar nuotraukas.
„Tai viena iš istorijų, kai paaugliai naudoja internetą savo ribų tyrinėjimui, savo patrauklumo, savo seksualumo tyrinėjimui. Jie neturi jokio noro, kad nuotraukos išplistų, bet puikiai supranta, kad nutraukus santykį su tuo žmogumi, kuris tuo metu atrodė patrauklus ar su kuriuo buvo smalsu tokia informacija apsikeisti, iškyla papildomų grėsmių ir neaišku, kur ta informacija pateks“, – komentavo psichologė.
Pagalbos į „Vaikų liniją“ kreipėsi ir viena dvylikos metų mergaitė, kuri internete pradėjo susirašinėti su dvidešimties metų vaikinu.
Kita istorija – taip pat apie paauglę, kuri internetu siuntė savo apsinuoginusios nuotraukas.
„Niekur nesimato mano veido, taip pat esu sulaukusi tokių nuotraukų, nors jų neprašiau. Ar galiu ką nors padaryti, kad mano nuotraukos niekur nepasklistų, ar galiu būti nubausta už savo nuotraukų siuntinėjimą? Kažkur skaičiau, kad tai nelegalu“, – savo nerimu dalijosi mergaitė.
Pagalbos į „Vaikų liniją“ kreipėsi ir viena dvylikos metų mergaitė, kuri internete pradėjo susirašinėti su dvidešimties metų vaikinu. Jis norėjo intymių susirašinėjimų, tačiau mergaitė jam sakiusi, kad nei vyresni vaikinai, nei tokios temos jos nedomina.
Pasikalbėti apie tai su mama dvylikametė bijo, nes tada mama gali iš viso uždrausti naudotis internetu.
Kita penkiolikmetė taip pat papasakojo panašią istoriją, kai internetu susipažino su 24 metų vaikinu. Iš jo mergina gavo nepadorių nuotraukų, o užblokuoti jį bijo – vaikinas žino, kurioje mokykloje ji mokosi.
Vaikai bijo tėvų reakcijų
Apibendrinant šias situacijas, sakė J.S.Jasiulionė, svarbu atkreipti dėmesį, kad problemos, apie kurias pasakoja filmas „Sugauti tinkle“, yra svarbios ir Lietuvos vaikams.
„Klausydami vaikų ir paauglių, mes pastebime, kad vaikams trūksta žinių ir įgūdžių kartais laiku sustoti, atpažinti pavojus ir neįsivelti į kai kurias situacijas. Tačiau jei įsivelia – jie tikrai dairosi ir ieško, į ką galėtų atsiremti ir su kuo galėtų pasitarti.
Kartais jiems trūksta nebaudžiančios, nekritiškos ausies ar žmogaus, kuris tikrai galėtų ramiai sureaguoti ir padėtų išspręsti problemą.
Girdime iš vaikų: ūmi tėvų ar artimųjų baimė, reakcija skatina juos vienus spręsti problemas, geriau nutylėti, nieko nesakyti, negu būti nubaustam ir prarasti laiką prie kompiuterio, laiką prie socialinių tinklų. Tai, kaip bebūtų, yra neatsiejama vaikų ir paauglių gyvenimo dalis“, – kalbėjo J.S.Jasiulionė.
Kaip elgtis tėvams?
Kaip reiktų elgtis tėvams, kai apie grėsmes, su kuriomis susidūrė papasakojo pats vaikas ar kažkas iš jo aplinkos? Pirmoji pagalba – pokalbis: „Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų. Ne viską pokalbiu galima išspręsti, bet labai svarbu suprasti, kas įvyko, kas nutiko ir kaip vaikas dėl to jaučiasi; kokio masto situacija, nuo ko ji prasidėjo, kas yra žinoma.“
Jei vaikas gauna nepadoraus turinio žinutes, nuotraukas ar vaizdo įrašus ir jis neprieštarauja – tėvams vertėtų susipažinti su turiniu, išsiaiškinti, kur ir kaip vaikas su tuo žmogumi susipažino, peržvelgti jo socialinio tinklo paskyrą.
„Ir, įvertinus situaciją, nuspręsti, ką daryti toliau. Jei panašu, kad elgesys yra vedantis į seksualinį išnaudojimą arba jo siekiama, reiktų kreiptis į teisėsaugą. Nes tai, kas vyksta – tiek seksualinis priekabiavimas, tiek seksualinis išnaudojimas – yra nusikaltimai, už kuriuos baudžiama, todėl labai svarbu, kada apie tai būtų pranešta policijai.“
Jeigu iki galo nėra aišku, kas vyksta arba nėra aiškūs ketinimai, tačiau – įtartina, galima kreiptis į karštąją interneto liniją švarusinternetas.lt.
„Čia taip pat galima pranešti apie netinkamą turinį, ir tada karštoji linija sprendžia: jei tai yra Lietuvoje vykstanti veikla, jie perduoda Lietuvos teisėsaugai, jei užsienyje – užsienio teisėsaugai“, – aiškino psichologė.
Svarbu suprasti, kad tai – ne vaikų kaltė
Pasak J.S.Jasiulionės, taip pat svarbu pagirti ir padrąsinti vaiką, kad jis gerai padarė paprašęs pagalbos, pasidalinęs tuo, kas jį neramina.
„Ir pasakyti vaikui: mes neabejojame, kad tai nėra jo kaltė. Tai iš tikrųjų nėra vaikų kaltė. Tai yra suaugę, kurie manipuliuoja vaikais, vyresni žmonės, turintys kažkokių poreikių ir, bandydami juos patenkinti, naudojasi vaikais.
Labai svarbu būti atidžiam, nepulti barti.
Labai svarbu būti atidžiam, nepulti barti, nepulti emocingai reaguoti, nes tos reakcijos tikrai išgąsdina. O jei jau sureagavome emocingai, tai reiktų ir pasakyti, kad tu tikrai mane išgąsdinai, bet aš manau, kad viskas yra gerai ir labai gerai, kad tu man papasakojai, mes bendromis jėgomis pabandysime išspręsti tą situaciją“, – patarė J.S.Jasiulionė.
Psichologė pastebėjo, kad internete seksualinio pobūdžio pokalbiais socialiniuose tinkluose dažniau kalbinamos mergaitės ir merginos, o su berniukais ir vaikinais dažniau santykis mezgamas per kompiuterinius žaidimus: „Kompiuteriniai žaidimai yra ta erdvė, kur dar daugiau gali paslėpti savo tapatumą ir susikurti savo avatarą. Tai yra mėgstama erdvė bendravimui ir pažinčių mezgimui. Žinoma, kad yra tokių žmonių, kurie iš tiesų tik nori pažaisti, bet yra ir tokių, kurie turi visai kitokių ketinimų.“
Tėvų pareiga – palydėti vaiką į interneto pasaulį
Ar tėvai gali pastebėti, kad jų vaikas pateko į bėdą ir kokie yra to ženklai? Pasak J.S.Jasiulionės, šių ženklų taip lengvai ir plika akimi nepamatysi.
„Nėra taip paprasta. Ypač, kai mes nematome vaiko bendravimo internete. Vienas iš dalykų, ką galime pastebėti, jeigu vaikas labai įnyra į internetinę draugystę – jis gali pradėti slėpti ekraną nuo suaugusiųjų. Tarkime, iki šiol nelabai tą darė, bet pradėjo.
Priekabiautojai ir viliotojai stengiasi, kad vaikas būtų kuo privatesnėje erdvėje. Ir kad suaugę nesužinotų, kas vyksta.
Kartais matosi, kad vaiką kas nors labai užkabino, jis labai laukia, labai stengiasi prisijungti. Arba namie seniau mėgdavo bendras veiklas, o staiga tam nelieka laiko, kažkas labai traukia prisijungti prie socialinių tinklų.
Žinoma, tokie patys požymiai gali būti ir tada, kai vaikas įsisuka į internetinį žaidimą, tad negali žinoti. Bet jei stebime elgesio pokyčius ir kyla nerimas, labai svarbu ieškoti progų apie tai pasikalbėti“, – sakė J.S.Jasiulionė.
Psichologė sako, kad tokius pokalbius – apie laiką, leidžiamą internete, – verta paversti kasdienio bendravimo dalimi.
„Kad kalbėtume ne tik apie pamokas, ne tik apie tai, kas nutiko mokykloje, bet ir ką vaikas aptinka, susipažįsta, atranda internete.
Yra vaikų, kurie gali išlikti saugūs, nes jie laikosi saugumo taisyklių. Mūsų, suaugusiųjų, pareiga yra palydėti vaiką į internetinį pasaulį, nepaleisti jo.
Vaikų ir paauglių internetinės veiklos kontrole turėtume susirūpinti ne tada, kai jiems 13–14 metų, kai jie jau įgudę interneto vartotojai, turintys savo paskyras, bet kai jie internete žengia pirmuosius žingsnius.
Pagaliau, kai leidžiame jiems susikurti socialinio tinklo paskyrą. Tai labai svarbus momentas. Kai paleidžiame vaikus į šią erdvę, mes turime susitarti: kaip aš galėsiu būti šalia tavęs ir stebėti, ar tau yra saugu?“
