Atsakomybės jausmas – dalykas, kurio kiekvieni tėvai linki savo vaikams. Tai apima gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, mokėjimą numatyti savo elgesio pasekmes ir jas priimti nepriklausomai nuo to, ar jos yra malonios, ar ne. Mažam vaikui tai atrodytų sudėtingas procesas, tačiau mes, suaugusieji, galime jam padėti ugdyti atsakomybės jausmą.
Tad kaip reikia palaipsniui auklėti vaikus, kad jie užaugtų atsakingais ir sąmoningais žmonėmis?
Psichologė Justina Veržinskaja sako, kad vaiko asmenybės (o kartu – ir atsakomybės jausmo) formavimuisi svarbiausi yra pirmieji septyneri metai.
Trimečiams – ne per sunkios užduotys
3-4 metų vaikai dažnai naudoja tokius žodžius kaip „aš pats“, „aš galiu“, atsiranda natūralus noras galėti ir gebėti bei poreikis prisidėti prie kitų žmonių veiklų kuriant kažką kartu. Šis amžius puikus sugalvoti vaikams nesudėtingas užduotis/pareigas, kurias jie su malonumu atlieka.
Tai gali būti žuvyčių akvariume maitinimas, daikto nunešimas į vietą ar padėjimas mamai sijoti miltus pyragui. Atlikdami paprastas pareigas šio amžiaus tarpsnio vaikai gali pasijusti savarankiški, atsakingi už veiklą, taip pat vystosi jų stambioji bei smulkioji motorika, kalbiniai gebėjimai ir socialiniai įgūdžiai.
Darželio-mokyklos „Pažinimo medis“ psichologė J.Veržinskaja sako, kad 3-4 metų vaikai po truputį pradeda suprasti ne tik savo, bet ir kitų žmonių poreikius. Tai yra svarbus žingsnis lavinant atsakingumą.
Tačiau, primena ji, šio amžiaus vaikams labai reikia suaugusiųjų padrąsinimo ir palaikymo. Be to, svarbu įgalinti vaiką ir įtraukti į sprendimų priėmimą, leisti pasirinkti iš kelių variantų, pavyzdžiui, „norėtum nuvalyti dulkes nuo spintelės ar geriau surinksi lego kaladėles nuo svetainės grindų?“, „ko labiau norėtum: pamaitinti žuvytes ar sutvarkyti katino žaislus?“
Psichologė atkreipia dėmesį, kad vaikui labai svarbu suprasti, kodėl prašoma jo pagalbos ir kokia tos pagalbos reikšmė, taigi, kažko prašant reikėtų paaiškinti, pavyzdžiui, „jei ant grindų mėtosi kaladėlės, mes galim užkliūti ir užsigauti“. Taip pat galima motyvuoti vaiką paaiškinant, jog susitvarkęs jis galės nuveikti ką nors smagaus, pavyzdžiui, „kai grindys bus tvarkingos, galėsim pasitiesti užtiesalą ir žiūrėti filmuką“.
Trimečiai ar keturmečiai sunkiai įsimena sudėtingas instrukcijas, jų susikaupimo laikas yra ribotas, todėl psichologė pataria prašymus pateikti trumpais, paprastais sakiniais. Tiesa, ne visos užduotys vaikams iš karto pavyksta, tad svarbu būti šalia, tinkamai reaguoti į nesėkmę (padrąsinti) ir pasiūlyti pabandyti dar kartą.
Vaikui esant grupėje (pavyzdžiui, darželyje), svarbu kurti atsakomybės jausmą per bendrą veiklą. Auklėtojos gali išrikiuoti vaikus ir paprašyti, perduoti vienas kitam žaislus nuo žaidimų vietos iki žaislų dėžės arba tiesiog paskirstyti grupės tvarkymosi darbus kiekvienam individualiai – bendras tvarkymosi procesas vis tiek vyks. Vaikai mėgsta bendradarbiauti, todėl darbas komandoje yra ir linksmas, ir atsakomybę ugdantis užsiėmimas.
Kaip tėvai gali pastiprinti šio amžiaus vaiko atsakomybę? Pirmiausia, kaip minėta, psichologė pabrėžia palaikymą ir padrąsinimą, kadangi vaikas turi jausti, jog suaugęs juo pasitiki. Taip pat svarbu vaikams duoti užduotis, atitinkančias jų amžių, fizinius pajėgumus, suvokimo lygmenį, pavyzdžiui, negalime prašyti trimečio būti atsakingu už drabužių lyginimą.
Svarbu vaikams duoti užduotis, atitinkančias jų amžių, pavyzdžiui, negalime prašyti trimečio būti atsakingu už drabužių lyginimą.
Patariama pastebėti vaiko pastangas, pagirti arba nufotografuoti dirbantį vaiką ir kartu pasidžiaugti nuotraukomis. Norintiems šalia atsakomybės jausmo auginti dar ir kritinį mąstymą, patariama užduoti vaikui atvirus klausimus, tarki e, „Kas atsitiks, jei...?“ arba „Kaip šis darbas padėtų kitiems?“
Supranta priežastis ir pasekmes
Kai lakstydamas po kambarį vaikas numeta knygas nuo stalo ir po to ateina prisipažinti, atsiprašyti, rodo norą susitvarkyti, toks vaiko elgesys signalizuoja apie priežasties ir pasekmės suvokimo bei atsakomybės jausmo atsiradimą. 5-6 metų vaikai, sako J.Veržinskaja, geba suprasti, kad kiekvienas veiksmas gali turėti atoveiksmį. Priežasties ir pasekmės suvokimas yra vienas iš pagrindinių dalykų, kurie 5 ir 6 metų vaikus moko elgtis atsakingai.
5-6 metų vaikai, sako J.Veržinskaja, geba suprasti, kad kiekvienas veiksmas gali turėti atoveiksmį.
5-6 metų vaikai pradeda suvokti ne tik savo norus ir interesus – šiame amžiaus tarpsnyje pradeda formuotis platesnis jų požiūris į supantį pasaulį. Vaikai stebi ir supranta, kokį poveikį jų veiksmai daro aplinkiniams. Penkiamečiui ir šešiamečiui būti atsakingu reiškia pasirūpinti savimi ir savo daiktais, vis geriau save kontroliuoti, jausti savo ribas, suprasti, kaip jo veiksmai veikia kitus, ir kai kuriuos sprendimus priimti pačiam (pasirinkti, ką apsirengti einant į darželį, kaip dalintis daiktais su kitais žmonėmis ir kaip jais rūpintis).
Tokio amžiaus vaikui galima parinkti kiek sudėtingesnes užduotis – duoti nedidelius darbus darže arba sode (surasti piktžoles ir jas išrauti, padažyti dalį tvoros ir t.t.), nusiųsti pas kaimyną pasiskolinti druskos ir pan. Pasitikėjimas vaiko jėgomis, padrąsinimas, kai nedrąsu ar nesiseka, skatina vaiką elgtis atsakingai, didžiuotis jam patikėtomis pareigomis ir savimi, pastebi psichologė.
Šiame tarpsnyje vaiko atsakomybės jausmas auga etapais. Pirmiausia vaikai formuoja jį per santykį su savimi – mokosi būti atsakingi už save ir savo daiktus, t. y., turi prisiminti, kur ką nors pasidėjo, ar atsigėrus uždaryti sulčių pakelį ir padėti jį į šaldytuvą. Vėliau vaikų atsakomybės jausmas plečiasi ir persikelia į santykį su kitais – jie mokosi atsiprašyti ką nors įskaudinę ar sugadinę. Dar vėliau vaikai atsigręžia į santykį su pasauliu ir mielai tvarko žaidimų aikštelę ar pasirūpina sužeistu paukšteliu.
Šiame amžiuje tėvams ir pedagogams svarbu ne duoti instrukcijas, o lavinti vaiko sąmoningumą, savikontrolės procesus ir vertybinį pagrindą per susitarimus, lygiavertį santykį, pavyzdžius. Vaikas mokosi pagal tai, ką mato aplinkui save, per patyrimą, tad jei norime, kad jis elgtųsi atsakingai, prieš tai turime pamatyti save ir užduoti sau klausimą „Ar aš kaip suaugęs asmuo elgiuosi atsakingai ir rodau reikalingą pavyzdį?”
Tėvai turėtų nustatyti aiškias taisykles ir ribas, tačiau kartu ir leisti vaikui klysti, todėl kam nors nepavykus nepamirškite vaiko paskatinti pabandyti dar kartą.
Tėvai turėtų nustatyti aiškias taisykles ir ribas, tačiau kartu ir leisti vaikui klysti, todėl kam nors nepavykus nepamirškite vaiko paskatinti pabandyti dar kartą – padrąsinimai stebuklingai veikia vaikus, mažina nesėkmės baimę, primena J.Veržinskaja.
Nuo 6 metų vaikas mokosi dirbti
Vyresni nei 6 metų vaikai pradeda stipriau valdyti savo vaizduotę ir galiausiai imasi kurti santykį su užduotimi, t. y., skiria jėgas ir resursus mokymosi procesui. Sparčiai didėja poreikis socialinių įgūdžių formavimuisi.
Vaikai šiame amžiaus tarpsnyje gali ne tik kurti planą, kaip spręsti problemą, bet ir jį įgyvendinti ir patirti sėkmę. Kaip ir kituose amžiaus tarpsniuose, labai svarbus vaidmuo atitenka tėvams ir pedagogams bei kitiems vaikui reikšmingiems suaugusiems: priimti, išgirsti, palaikyti ir padrąsinti vaiką.
Šiame amžiuje ypatingai svarbų vaidmenį turi ir bendraamžiai – vaikas nori jaustis priimtas grupėje, siekia bendraamžių pripažinimo. Kaip ir ikimokykliniame amžiuje, jam svarbios taisyklės, ribos, aiškumas ir pastovumas bei visiems vienodas taisyklių taikymas. Tai padeda kurti lygiavertį santykį bei saugumo jausmą, o taip pat – norą būti atsakingu grupės dalyviu, primena J.Veržinskaja.
Specialistė pabrėžia, kad tokio amžiaus vaikas jau turėtų suprasti, kas yra pareiga, taip pat veiksmų eiliškumą – kad pirma reikia atlikti savo pareigas, o tuomet eina malonios, labiau patinkančios veiklos. Vaikas turi susidurti su pasekmėmis, jei nesilaiko tam tikrų susitarimų, kurie buvo iš anksto aptarti.
Vaikui užsispyrus, galima pasikalbėti apie tai, kad jūs irgi norite linksmintis, tačiau turite ir pareigas, todėl ir jam pirmiausia reikia susitvarkyti stalą, o tuomet jau galima nerti į norimą veiklą. Jei būsite draugiški, dalykiški ir atliepsite vaiko jausmą, bet tuo pačiu prašysite laikytis susitarimų, vaikas supras, kad nesate valdingas, tiesiog tikitės, kad jis elgsis atsakingai. Nepamirškime, kad mes esame vaikui pavyzdys, todėl taip pat stebėkime, kaip elgiamės patys, ar laikomės susitarimų.
Kadangi vaikas jau supranta bendruomenės svarbą, jis noriai prisidės prie bendruomeniškų veiklų, pavyzdžiui, „Darom“ akcijos ar beglobio gyvūno priežiūros ir pan., tad rekomenduojama skatinti vaikus tai daryti ir kalbėtis apie tai, kokia naudą tai atneša ir kokius jausmus kelia. Dalyvavimas tokiose veiklose ne tik skatina atsakomybės jausmą bet ir atliepia vaiko poreikį būti naudingu, reikšmingu, priklausyti grupei.
Svarbu prisiminti, kad paliepimai neveikia, jie dažniausiai sukelia vaiko norą priešintis ir nepaklusti. Todėl vietoj liepimo susidėti daiktus rytojaus pamokoms, paklauskite jo „Ko tau rytoj reikės mokykloje?“ ar „Ko prireiks einant į baseiną?“. Tai mokys vaiką ne tik atsakingumo, bet ir planavimo įgūdžių.
Vaikui suklydus, neverta jo barti ar moralizuoti, verčiau priminti aptartus susitarimus ir taisykles bei situaciją paversti žaisminga, pataria psichologė. Pavyzdžiui, jei vaikas bėga ten, kur turėtų eiti, ramiai ir su šypsena paprašykite jo sugrįžti ir ramiai nueiti iki reikiamos vietos.
Natūralios loginės pasekmės taip pat ugdo vaiko atsakomybės jausmą. Jei vaikas nesusidėjo kuprinės rytdienai, nedarykite to už jį – jis turi patirti neatsakingo elgesio pasekmes. Arba kad ir kaip kiltų pagunda patiems gražiai sulankstyti vaiko drabužius, atsispirkite jai.
Jei vaikas nesusidėjo kuprinės rytdienai, nedarykite to už jį – jis turi patirti neatsakingo elgesio pasekmes.
Psichologė rekomenduoja pastebėti vaiko pastangas, o ne galutinį rezultatą, priešingu atveju kritika arba tik galutinio rezultato gyrimas gali sumenkinti jo motyvaciją.
Paauglius reikia... paleisti
10-12 m. vaikas jau gali elgtis labai savarankiškai ir atsakingai, o jo atsakomybės namų ruošoje turi sudėtingėti su kiekvienais metais, tačiau likti adekvačios jo amžiui. 12-14 m. paaugliai namie gali atlikti bet ką nuo tvarkymosi iki maisto ruošos ar saikingos jaunesnių vaikų priežiūros. Pavyzdžiui, jie jau gali patys išsiskalbti drabužius. Tėvams telieka atsispirti pagundai daryti už juos darbus, kuriuos vaikai puikiai geba atlikti savarankiškai.
Taip pat J.Veržinskaja rekomenduoja neskubėti vaiko traukti iš sudėtingos situacijos mokykloje, tačiau būti šalia, padėti jam išgyventi savo jausmus ir įveikti baimes, įsitikinti, kad jis ne tik apeina sunkumus, bet ir sprendžia problemą, nesvarbu, ar reikia atsiprašyti, ar atlyginti konkrečią žalą.
Paauglystėje, sako psichologė, tėvai turėtų sugrąžinti vaikams atsakomybę už savo mokymosi pasiekimus, kad ir kaip tai atrodytų rizikinga. Vaikas turi išmokti išlipti iš duobės, į kurią pats įkrito, sako ji. Paaugliai trokšta priimti sprendimus patys, ir jie turi tokią teisę, tačiau ir pasekmes tuomet turi patirti patys; taip formuojamas atsakingas santykis su savimi, kitu, pasauliu ir užduotimis. Tai svarbus įgūdis, skatinantis galvoti prieš veikiant, o paaugliai juk jau geba iš anksto apgalvoti ir suprasti savo veiksmų pasekmes.
Vyriausiųjų klasių paaugliai geba savarankiškai, efektyviai atlikti mokyklos užduotis, prisidėti prie namų ruošos ir šeimos gyvenimo, rūpintis savo asmenine higiena ir daiktais, rodyti atjautą kitiems žmonėms, rūpintis ne tik savimi ar artimaisiais, bet ir didesnėmis problemomis bei atsakingai elgtis kasdieniame gyvenime ir internete, teigia psichologė.
McKinsey atliktas Z karta vadinamų jaunuolių tyrimas parodė, kad ši karta ypatingai rūpinasi klimatu, etišku vartojimu ir noriai įsitraukia į problemų, kurias jiems paliko ankstesnės kartos, sprendimą per visuomenines organizacijas, asmeninio gyvenimo būdo pokyčius ar savanorystę. Suaugusiems telieka juos padrąsinti bei palaikyti ir atsakingomis užauginti kitas kartas, kad šios suvoktų atsakomybę ne tik už save, bet ir už pasaulį.
