„Mama, man atrodo, kad Kalėdų senelio nėra. Tėti, o gal tu esi Kalėdų senelis? O man darželyje sakė, kad tėvai po eglute dovanas palieka...“ Tokius žodžius išgirs visos šeimos – anksčiau ar vėliau. Kaip reikėtų su vaikais kalbėti apie Kalėdų senelį? Apie tai diskutuojame su psichologe Kristina Jievaitiene.
– Kaip reikėtų pradėti kalbėti apie Kalėdų senelį ir kokia turėtų būti tėvų pozicija nuo pat pradžių? Ar jie turi sakyti, kad Kalėdų senelis tikrai yra?
– Pirmiausia pažvelkime į savo šeimos tradicijas – kokias ketiname jas kurti? Ar ir patys, net ir suaugę, neturime noro kurti ir patirti šventinę nuotaiką, jaukumą savo namuose? Negi nejaučiame džiaugsmo ir malonumo įsitraukdami į bent simbolinių Kalėdinių idėjų išpildymą?
Juk ir suaugę vis dar patiriame džiaugsmą laukdami šventinio laikotarpio – puošiame namus, darbo vietą, kuriame jaukumą, ieškome idėjų, galvojame, kaip pasveikinti artimuosius, kaimynus, kolegas, kaip galbūt suteikti pagalbą vienas kitam, apgalvoti dovaną ir jos įteikimą po Kalėdų senelio priedanga.
Net neabejoju, kad ir patys šių žiemos švenčių laukiame tikėdamiesi, kad Kalėdų senelis aplankys ir mus, turime ir norų, ir svajonių. Kalėdų metu norisi pamiršti nesutarimus, daugiau bendrauti, mėgautis buvimu kartu. Tad kaip galime užkirsti kelią vaikui tikėti Kalėdų seneliu, atimti tikėjimą stebuklu?
Žinoma, kiekviena šeima pagal savo tikėjimą ir požiūrį nusprendžia, kokia pozicija vadovausis, ką ir kiek daug vaikui pasakos. Tačiau noriu pabrėžti, kad suaugę šį procesą jau yra pajėgūs priimti kaip įprastą reiškinį – tradicijų tęstinumą ir kūrimą, o vaikams ši dalis dar lieka užmaskuota dėl jų amžiaus ypatybių.
Mažųjų atžalų mąstymas dėl natūralių raidos procesų dar paremtas egocentrizmo principu, pasaulio ir aplinkos suvokimas labai tiesioginis, tiki tuo ką mato, ką sako tėvai, jiems dar sunku suprasti simbolines, abstrakčias reikšmes.
Dėl to vaikai dažnai susikuria Kalėdų senelio vaizdą kaip realaus žmogaus, nes o kaip kitaip? Gi vien aplinkoje daug Kalėdų senelio piešinėlių, su visais jo elniais ir rogėmis, pilnomis dovanų. Vaikai mėgsta pasakas, tai suteikia gerų emocijų – tai laikas su tėvais, bendravimas, artumas.
Kalėdų senelio laukimas šeimoje kuria bendrą jaukią atmosferą ir džiugesį, tėvai stebi savo mažuosius, gėrisi jų nuoširdumu, šypsena.
Kalėdų senelio laukimas šeimoje kuria bendrą jaukią atmosferą ir džiugesį, tėvai stebi savo mažuosius, gėrisi jų nuoširdumu, šypsena. Norėdami dar daugiau gražių akimirkų, pradeda kurti ir papildomus ženklus, sukelia krebždesį, palieka pėdsakus ar pan.
Vaikams tai tikrai suteikia malonaus jaudulio, netikėtumo, skatina ir vaiko kūrybiškumą, fantaziją, lavina kantrybę, moko gražaus elgesio vienas su kitu, pasirinkti, kas jam svarbiausia, ko norėtų labiausiai, kad negalima turėti visko ir dar daugelio kitų dalykų, svarbių vaiko asmenybės formavimui.
Tokiu elgesiu tėvai siekia vaikui suteikti kiek įmanoma daugiau naujų, džiuginančių potyrių ir emocijų. Matant spindinčias akis, tą laukimą, gebėjimą suvaldyti nekantrumą, svajonių kūrimą, rašant laiškus, kuriamos tradicijos, kurios stiprina bendravimą ir ryšį šeimoje.
Tokiu elgesiu tėvai siekia vaikui suteikti kiek įmanoma daugiau naujų, džiuginančių potyrių ir emocijų.
Taip ir išsivysto kiekvienos šeimos pasaka apie Kalėdų senelį ir jo dalyvavimą vaiko gyvenime – tai tikrai nėra blogai. Atėjus laikui ir vaikui paaugus, ši kuriama pasaka natūraliai bus priimta kaip realybė, atskiriant tikrus dalykus nuo išgalvotų, ir vaikas turės daug gražių ir malonių prisiminimų.
Problema ta, kad tėvai, kurdami ir kasmet siekdami būti vis išradingesni, patys įkliūva į, galima sakyti, „melo pinkles“, kurios nors ir grįstos gražiais siekiais, bet tėvus įstumia į keblią padėtį. Tuomet jie nebežino, kaip išsisukti vaikui paaugus, o tiesą pasakyti bijo.
Jie jaudinasi, kad sugriaus vaikų svajonę, kad vaikai supyks, todėl svarbu jausti saiką atsižvelgiant į savo šeimos situaciją ir detalių kūrimą, kad netektų vėliau patiems nerimauti, kaip vaikams pasiteisinti ir bėgti nuo tiesos. Net ir vaikui sužinojus, kad Kalėdų senelio personažui ateiti ir veikti namuose pagelbėja tėvai, verta nepamiršti išlaikyti akcentų ties Kalėdų senelio kaip meilės, gerumo, artumo vienas su kitu simboliu. Būkite nuoširdūs su vaikais ir jie tikrai nepyks ant jūsų.
– Kaip vaikai reaguoja, sužinoję, kad Kalėdų senelis – tai jo tėvai?
– Oi, reakcijos būna tikrai pačios įvairiausios. Normalu, kad tiesos sužinojimas vaiką iš pradžių suglumina ir nustebina. Jam gali būti sunku patikėti, kad tai, kas vyko kelerius metus, kuo jis taip tvirtai tikėjo, staiga ims ir dings. Tiesa, tarp mažiausiųjų ši tema nevystoma, nes visi bendraamžiai dar tiki Kalėdų seneliu.
Tiesos aiškėjimas prasideda vaikams paaugus, pasiekus aukštesnį brandos lygį, turint daugiau progų bendrauti su bendraamžiais, tad kartais jau pirmoje – antroje klasėje tarp vaikų gali atsirasti pasvarstymų apie tai, kas ką yra girdėję apie Kalėdų senelį.
Dažnai šeimoje vyresni vaikai pradeda erzinti mažesniuosius, dvejonių įneša ir vyresnieji mokykloje. Iš pradžių mažieji gali bandyti paneigti išgirstas žinias, nenorėti prarasti savo žinojimo, tikėjimo, kad Kalėdų senelis iš tikrųjų egzistuoja.
Tai gali skaudinti ir liūdinti vaiką, bet galiausiai jis tikrai pajėgs su tuo susidoroti. Tėvų užduotis išlikti ramiems ir perdėtai nestresuoti, neapgaudinėti vaiko kuriant istorijas ir bandant išsisukti. Esu girdėjusi tikrai linksmų istorijų iš pačių vaikų ir tėvų, kuomet vaikams pradeda kilti abejonių ir jie dažniau ima klausinėti, tikrinti informaciją, sekti artimuosius, kada kuris ir kiek laiko buvo atsistojęs ir nuėjęs nuo šventinio stalo, svarsto, ką ten veikė, pradeda pastebėti suaugusiųjų užmirštas detales, tokias kaip tos pačios Kalėdų senelio ir tėčio šlepetės ar pan.
Esu girdėjusi tikrai linksmų istorijų iš pačių vaikų ir tėvų, kuomet vaikams pradeda kilti abejonių ir jie dažniau ima klausinėti, tikrinti informaciją, sekti artimuosius.
Taip atsiranda per daug neatitikimų, vėliau tęsiasi pokalbiai tarp bendraamžių ir išgirsti pasakojimai įneša dar daugiau sumaišties. Vaikams norisi patenkinti savo smalsumo poreikį, tai visiškai normalu, tad tėvams nėra ko išsigąsti. Vaikai turi išmokti priimti ne itin malonius dalykus, o jūs turite padėti jiems išgyventi kilusius jausmus.
Tikėtina, tikėjimas ir laukimas nedings, tiesiog vaikas jau kitaip gebės vertinti Kalėdų senelio vaidmenį ir tai, kaip jis pats gali prisidėti prie tradicijų kūrimo tęstinumo. Leiskite pačiam vaikui išbūti su sprendimu, kaip toliau jis žvelgs į Kalėdų senelį. Pokalbių pagalba galime padėti vaikui pačiam viską pergalvoti ir prisitaikyti.
– Bet vaikai gali paklausti tėvų, kodėl jie gavo paprastą dovanėlę, o draugas itin brangią, išsvajotą. Juk Kalėdų senelis atneša viską, ko tik nori! Kaip elgtis tokioje situacijoje?
– Na tėvams vertėtų nepamiršti bendrauti su vaiku ir kalbėtis, diskutuoti, kartu paieškoti paaiškinimų, nuraminti vaiką. Ne visada vaikai laukia tiesioginio atsakymo, tad reiktų išlaukti ir leisti jiems patiems pasisakyti, ką jie galvoja, kodėl taip nutinka. Čia svarbus momentas tai, kokiomis vertybėmis vadovaujamės patys ir kokias perduodame vaikui.
Jei svarbiausia dalis teks dovanų dydžiui ir kiekiui, tikrai gaila, nes vaikas dėmesį sutelks irgi tik į tai ir tikrai gali būti nusiminęs.
Jei svarbiausia dalis teks dovanų dydžiui ir kiekiui, tikrai gaila, nes vaikas dėmesį sutelks irgi tik į tai, ir tikrai gali būti nusiminęs, kad draugas gavo kažką brangesnio ar didesnio. Vaikas mokosi iš tėvų, tad pagalvokite, kokią patys nuomonę formuojate apie šventines dovanas ir kur tie akcentai – ar į jų kiekį, dydį ar labiau dėmesio vienas kitam skyrimą, dovanėlių, idėjų pritaikymą su nuoširdžiu palinkėjimu reikėtų koncentruotis.
– „Būk geras vaikas, nes kitaip Kalėdų senelis pas tave neateis“. Esame šią frazę girdėję patys, esame sakę ją ir savo vaikams. Ar teisinga taip kalbėti?
– Na retkarčiais, pasinaudojant Kalėdų senelio pozicija, vaikui priminti ir pasikartoti, kodėl išvis derėtų elgtis tinkamai, laikytis taisyklių, nebus blogai, tačiau to nereiktų kartoti nuolat ar tose situacijose, kai tik tėvai nebežino, kaip sudrausminti savo atžalą.
Pasakymas, kad tavęs senelis nebemylės, neateis pas tave, vaikui tik sukurs nemalonius jausmus, kurių dėl per mažo savo amžiaus jis nemokės tinkamai išreikšti ir išgyventi. Vaikai Kalėdų senelio stebuklo laukia ilgai ir kantriai, ir remtis gąsdinimu, kad tas senelis neateis, vaikui gali sukurti tik papildomą įtampą ir erzulį, visiškai priešingą reakciją nei tėvai tikisi (kad jis susipras ir nurims). Juolab, jeigu žinome, kad tas senelis tikrai vaikui atneš dovanų, tai kokia prasmė iš tokios drausminimo priemonės?
Ji neteiks jokios naudos, nes vaikas taip ir nesupras, ką jis tada blogai darė, nes dovanas vis tiek gavo. Gali kilti pasitikėjimo tėvais klausimas, nes tai, ką jie sakė, buvo netiesa. Derėtų dažniau tiesiog su vaiku prisiminti, aptarti laukiamą jo elgesį, pasekmes, ir vaikui įvardinti tai, kas tikrai bus ištesėta.
– Ateina laikas, kai vaikai nebetiki Kalėdų seneliu. Kas nutinka? Kaip elgtis tėvams tokiu atveju?
– Tai svarbesnis momentas tėvams, o ne pačiam vaikui. Vaikas tikrai pajėgus išbūti su šia žinia apie Kalėdų senelį, priimti realybę tokią, kokia ji iš tikrųjų yra. Tas įvyksta labai natūraliai – vaikas auga, keičiasi jo mąstymas, branda, aplinkos suvokimas. Vaikai natūraliai, savaimine eiga patiria realybę ir pradeda ją suprasti be didelių emocinių traumų.
Tėvams kyla didesni sunkumai susitvarkyti patiems su kylančiu jauduliu ir nerimu, ką čia daryti. Prasideda svarstymai, bandymai išsisukti nuo temos, kas vaiką skatina dar daugiau domėtis ir kartais susidaro įspūdis, kad vaikai bando išsireikalauti atsakymų, pyksta.
Bet jei tėvai neišdrįsta padiskutuoti, išsakyti savo nuomonę, akcentuoti, o ką visgi mūsų šeimai, mamai ar tėčiui, pačiam vaikui suteikia Kalėdų senelio simbolika, tada vaikui be abejonių irgi darosi neramu ir pikta, kodėl niekas iki galo taip ir nepasako tiesos.
Vaikai stebi tėvus – jie yra jam autoritetas, tad kai tėvai patys atrodo išsigandę ir pasimetę, toliau kuria painų melą vengdami atviresnio pokalbio, vaikas gali tiesos imti ieškoti kitur, ir ją tikrai ras. Kada tai bus, labai individualus klausimas, kadangi tai siejama su vaiko asmenybe ir jo raidos eiga, brandumu.
