Į klausimą, kas yra šeima, veikiausiai sulauktume skirtingų atsakymų: vieniems tai – tėvai, seserys ir broliai, kitiems – saugumo ir ramybės uostas, užuovėja, kur galima sugrįžti atsikvėpti, kur esi apsuptas meilės, šilumos ir palaikymo. Vienoje rankoje laikant sąvokas ir įsivaizdavimą, kaip turėtų būti, kitoje – realų gyvenimą, suprantame, kad tas idealus šeimos paveikslas tiek vienu, tiek kitu aspektu gali neatitikti.
Kad nėra tobulų šeimų ar šeimų be problemų, pritaria ir psichologė K.Jievaitienė. Pasak jos, kiekvieną šeimą sudaro skirtingos asmenybės, ir tai, kaip jos išmoksta gyventi kartu ir siekti bendro tikslo, turi įtakos šeimos santykių kokybei ir augimui.
-
Psichologė apie mamų siekį būti tobula visose srityse: „Jos pačios sau kelia tuos reikalavimus iš nerimastingumo ar nepasitenkinimo savimi“
-
Šeimos drama: buvęs vyras išstūmė Ramintą iš mažamečio sūnaus gyvenimo, o tarnybos bejėgės, nors ir mato, jog vaikas nuteiktas
-
Eglės šeimos laimė apsigyvenus kaime: filmą kartu žiūri avytė Tulpė, o avinas Bulia yra draugas ne iš išskaičiavimo
Šiame pokalbyje su psichologe liečiame esminius klausimus – šeimos svarbą ir įtaką žmogaus gyvenimui: kas ji yra; kodėl svarbu ją turėti; kodėl svarbu puoselėti kokybiškus santykius joje, o ne tik gražiomis spalvomis nudažyti fasadą; ar giminaičiai, svetimi žmonės gali atstoti šeimos narius; ar netobula šeima geriau nei jokios; kaip nepilnoje šeimoje, kai vaiką(-us) augina vienas tėvų, užtikrinti visaverčius santykius ir kas šiandien lemia tokį visuomenės susipriešinimą šeimos klausimu?
– Gal pradėkime nuo to, ką priimta vadinti šeima ir kaip ta sąvoka, tas šeimos modelis susiformavo?
– Šeimos sąvoka susiformavusi jau gilioje senovėje. Žmonės gyvendavo bendruomenėse, rūpinosi vieni kitais, pradėjo kurti artimus santykius, kuriuos galima vadinti šeima. Šeimai formuojantis, kokia ji bus, kaip gyvens, daug įtakos turėjo skirtingos aplinkybės, atitinkamai pagal laikotarpį vykę įvykiai (pavyzdžiui, karai), kultūriniai skirtumai, religija, tradicijos.
Ilgainiui susiformavusį šeimos modelį siejame su vyro ir žmonos, kartu su vaikais, vaizdiniu. Tačiau šiandien šeima gali būti nebūtinai tokia. Asmenys, kurie sieja gyvenimą kartu, vaikų turėjimas ar ne taip pat tampa labai individualiu ir laisvu sprendimu. Svarbu, kad šeimoje abu žmonės siekia puoselėti meilę ir rūpestį vienas kitu, bendrus ateities tikslus.
Kiekvieną šeimą sudaro skirtingos asmenybės, ir tai, kaip jos išmoksta gyventi kartu ir siekti bendro tikslo, turės įtakos šeimos santykių kokybei ir augimui.
Gerokai anksčiau šeima buvo daugiau išplėstinė, ją sudarė kelios kartos, bet keičiantis žmonių gyvenimo sąlygoms, pragyvenimo lygiui, urbanizacijos, industrializacijos plėtra ilgainiui turėjo reikšmės ir šeimos dydžiui, kuris pakito – mažėja gyvenimas kartu vienoje vietoje su seneliais, savo tėvais, kuriamas atskiras individualus branduolinės šeimos gyvenimas.
Dažnai augdami ir matydami savo šeimos modelį, vaikai (jei šeima jų turi) tai perima ir dažnai tęsia jį suaugę atkartodami. Šeimų ir santykių būna įvairių, identiškų šeimų nerasime. Kiekvieną šeimą sudaro skirtingos asmenybės, ir tai, kaip jos išmoksta gyventi kartu ir siekti bendro tikslo, turės įtakos šeimos santykių kokybei ir augimui, kokį pavyzdį matys vaikai.
– Kuo šeima svarbi žmogui – kas ji mums yra, ką joje randame, kodėl svarbu ją turėti?
– Šeima žmogui pirmiausia yra jo saugumo zona. Į šeimą gręžiamės, kai mums neramu, baisu, kai reikia bendravimo, pagalbos, paguodos. Ji – toks savotiškas ramybės uostas, į kurį bet kada tikimės galėsią sugrįžti, jei tik to prireiks.
Žinoma, kartu tai ir gražių akimirkų, ir laimės simbolika. Šeima – viena didžiausių vertybių žmogaus gyvenime, kuri padeda jam augti ir tobulėti kaip asmenybei nuo pat mažens. Joje mes mokomės įvairių dalykų, kurie bus reikalingi gyvenime. Stebime vaidmenis, atrandame savo autoritetus, kurių buvimas šalia bus svarbus mūsų dabarties ir ateities pasirinkimuose, sprendimuose, per patyrimą, stebėjimą auga mūsų asmenybė, pasitikėjimas savimi.
Šeima – viena didžiausių vertybių žmogaus gyvenime, kuri padeda jam augti ir tobulėti kaip asmenybei nuo pat mažens.
Nėra šeimų be problemų, naivu taip tikėti ir gyventi tokia iliuzija. Tačiau, jei šeima bendrauja, komunikuoja, ieško tinkamų problemų sprendimų, tuomet, net ir esant nesutarimų, žinome, kad viskas gerai, jaučiamės saugiai.
Jei imituojame gražius santykius, maskuojama įtampa, nesutarimai, kyla abejonių, neužtikrintumas, vienišumas, šeima nebėra ta dalis, kuri nuramina.
Vaikui labai svarbu augti kokybiškus santykius puoselėjančioje šeimoje, o ne tik išoriškai kuriančioje gražų vaizdą, nes jis augs apimtas pasimetimo ir jam pačiam taps labai sunku suvokti, koks jis yra. Šeima yra didelė atsakomybė ne tik už save, bet ir už kitą.
– Kokį vaidmenį šeima atlieka (kokios yra jos funkcijos) skirtingais žmogaus gyvenimo etapais: pavyzdžiui, kai vaikas dar yra mažas, kai jau paauglys ir kai suauga?
– Šeima yra pirmas dalykas, su kuriuo gyvenime susiduria naujagimis. Pirmosios šeimos funkcijos yra užtikrinti vaiko poreikių išpildymą. Rūpestis, globa, fiziologinių ir emocinių poreikių patenkinimas, artumas, saugaus santykio kūrimas.
Šeima – kaip maža socialinė bendruomenė, kuri augant vaikui tampa socializacijos pagrindu. Vaikas negimsta su įgūdžiais, kaip elgtis, jis mokosi, o mokosi iš artimiausios aplinkos – šeimos. Tai apima auklėjimą, bendravimą, stebėjimą. Reikšmingas vaidmuo tenka tėvams ar vienam tėvų (jei šeima išsiskyrusi). Vaikas augant perima šeimos vertybes, kultūrą, elgseną, požiūrį į gyvenimą, kitus žmones, tikslus ir jų siekimą.
Paaugusio vaiko ir tėvų santykiai kartais paaštrėja, atsiranda daugiau nesutarimų, bet tai yra normalu. Vaikas augdamas tampa savarankiškesnis, aiškiau dėliojasi savo mintis, ryškėja jo asmenybės individualumas ir tai kartais nebeatitinka tėvų įsivaizdavimo, koks turėtų būti jų vaikas. Reikia išlaikyti ramybę santykiuose, suprasti visų šeimoje jausmus ir nuotaikas, nesijausti atstumtais.
Vis tiek šeima vaikui bet kokiu atveju bus ta vieta, kur jis jausis saugiausiai ir pasitikės. Žinoma, tais atvejais, kai šeima yra disfunkcinė, kad ir kaip būtų gaila, vaikas jausis blogai, pasimetęs, vienišas, atitolęs, vengs santykių, nes jo artumo ir meilės poreikiai bus neišpildyti.
Suaugusio žmogaus gyvenime šeima turi būti palaikymo dalis, bet nesiekti užimti pagrindinės vietos. Pasitikėjimo savimi stiprinimas, laisvė, atvirumas, skatinimas prisiimti atsakomybes, ugdomas savarankiškumas, esant tinkamam šeimos palaikymui, bet ne kontrolei, turėtų būti siekiamybė ugdant augančią asmenybę.
– Taigi šeima (psichologiniu požiūriu) yra ta pagrindinė socialinė institucija, kurioje auga, bręsta, ugdosi asmenybė. Tačiau šeimų yra visokių. Ar netobula šeima vaikui ir jo asmenybės formavimuisi yra geriau nei jokios šeimos ir kodėl?
– Svarbu pasigilinti, kas vyksta toje netobuloje šeimoje. Tobulų nėra, tai – siekiamybė, darbas. Mes visą gyvenimą mokomės ir ugdome savo asmenybę. Tad netobulos šeimos atveju tėvai pirmiausia patys turėtų pamatyti problemas ir jas spręsti, nepamiršdami vaikų, kurie viską stebi, suteikti jiems tinkamą grįžtamąjį ryšį. Netobulumas šeimoje gali turėti neigiamų padarinių, tačiau ne viską galime pritaikyti visiems atvejams. Šeima vaikui yra tikrai labai svarbi, tačiau kartais tenka prisitaikyti prie nemalonių šeimos aplinkybių.
Jokios šeimos – vadinasi, vaikas turėtų gyventi vienas, bet taip nebūna, juo vis tiek kas nors rūpinasi ir jam atstoja tuos artimiausius asmenis. Kiek kokybiškai atstoja – kita, labai individuali dalis. Suaugusi žmogaus asmenybė susideda iš įvairių patirčių, kurios tikrai ne visada yra teigiamos ir malonios. Tačiau daug ką galima pakeisti ir savo asmenines krizes bei patirtas traumas spręsti su specialistų pagalba.
– Kaip ir minėjote pokalbio pradžioje, įprastas šeimos modelis yra tėvai ir vaikai. Tačiau situacijų gyvenime būna įvairių – vaikus užaugina seneliai, giminės, jie užauga vaikų globos namuose, kur galbūt kai kurie asmenys jiems irgi atstoja šeimos narius. Ar tais atvejais seneliai, giminaičiai ar svetimi žmonės gali atstoti šeimą, ar ne? Kodėl?
– Kiti žmonės giminėje šeimos narius bando atstoti, bet jie niekada visiškai neužims jų vietos. Taip, vaiko tiek fiziologiniai, tiek dalis emocinių poreikių bus patenkinta, bet ne visi. Natūralus mamos, tėvo artumo poreikis, jei jų nėra, ar santykis toks, kuris daugiau žaloja, nei padeda augti, ne visada bus užpildytas. Ir nereikėtų bandyti to daryti priverstinai, manau, daug svarbiau nuoširdus santykis su vaiku, padedant jam suprasti savo jausmus, ilgesį, tinkamai atsižvelgiant į kitus jo poreikius.
Yra nemažai sėkmingų istorijų, kai vaikai auga ne su biologiniais tėvais ir jų santykiai tikrai geri, saugūs, vaikas auga ramus, mylimas ir suprastas. Bet čia daug lemia pastovumas, užtikrintumas šeimoje.
Tačiau, jei vaiką kankina baimė, kad bet kada gali nebegyventi su tais artimaisiais, kad gali keistis jo globėjai, kad jo gali nebemylėti, nebenorėti ir panašiai, tada ir jam kils įtampa gyvenant tokiomis sąlygomis ir jis užaugs nepasitikintis pasauliu ir žmonėmis.
– Išsiskyrusios šeimos ir atvejai, kai vaiką(-us) tenka auginti vienam tėvų, – gana dažni. Kaip toje nepilnoje šeimoje užtikrinti saugumą ir visaverčius šeimos santykius, visavertį šeimos modelį?
– Šeima, jei jai nebesiseka kurti bendro gyvenimo, nusprendžia skirtis. Nepilnos šeimos tikrai nėra retenybė šiandien. Anksčiau nedarni šeima mažiau svarstydavo variantą spręsti santykių problemas, gyvendavo jausdami įtampą, ir tai buvo įprasta. Šiandien žmonės drąsiau kreipiasi pagalbos prieš priimdami sprendimą skirtis.
Suaugusysis šeimoje neturi pamiršti ir savo jausmų, kalbėtis apie juos – tai labai svarbu kuriant kokybiškus santykius net ir esant tik vienam iš tėvų.
Kartais šeima tampa nepilna dėl vieno sutuoktinių mirties. Žinoma, kad nepilnos šeimos atveju daug sunkiau išpildyti visų poreikius. Tačiau sėkmę gali lemti atviras santykis ir bendravimas, kalbėjimasis apie situacijas, paaiškinimas vaikui, kas ir kodėl šiuo metu jų gyvenime vyksta, pagalba suprantant ir išgyvenant jausmus. Suaugusysis šeimoje neturi pamiršti ir savo jausmų, kalbėtis apie juos – tai labai svarbu kuriant kokybiškus santykius net ir esant tik vienam iš tėvų.
– Pastaruoju metu visuomenėje juntamas gana smarkus susipriešinimas šeimos klausimu. Štai ir šiandien, šeštadienį, rengiamas „Didysis šeimos gynimo maršas“, jo organizatorių teigimu, siekiantis ginti tradicines šeimas. Kaip manote, kodėl dabar kyla toks susipriešinimas ir kodėl šeimos klausimas žmogui yra toks opus? Ar tai dėl to, kad pajudinami susitarimo klausimai, ką mes laikome šeima?
– Žmonės turi savo įsitikinimus, vertybes, tikslus. Dažnai tai sutampa su visuomenės vertybėmis, kultūriniais dalykais, bendrumu. Tačiau yra ir labai individualių įsitikinimų, kurie nesutampa su kitų, žmonės nori kovoti už tai, tad, jei susiduria kelios skirtingų įsitikinimų aktyvios pusės, kyla ne itin malonios situacijos.
Žmonėms kyla noras įtikinti kitus, kad jų žinojimas yra tinkamesnis nei kito žmogaus žinojimas, tačiau dažnu atveju, kai nebandoma įsiklausyti į kitą, kyla nerimas, vidinės baimės, iš dalies noras apsiginti.
– Kadangi šis interviu Tarptautinės šeimos dienos proga, tai klausimas – kuo svarbi ši diena ir, jūsų manymu, ar reikėtų ją kaip nors paminėti šeimose? Atsižvelgiant į tai, kad Mamos ar Tėčio dieną minime.
– Ši diena – puiki proga šeimoms prisiminti, kokie ir kodėl jie svarbūs vienas kitam, kokių šeimos tikslų siekia, pasidžiaugti, susimąstyti. Švęsti ar ne, manau, kiekvieno asmeninis pasirinkimas ir laisvė. Nereikėtų sekti vienu nustatytu pavyzdžiu. Šeima kuria savo asmenines tradicijas ir ritualus, tad, jei šeimos dienos šventimas taptų nauja malonia šeimos tradicija, galima tik pasidžiaugti.
Bet tos šeimos, kurios šios dienos nuspręstų neminėti, neturėtų būti laikomos blogesnėmis ar jaustis dėl to kaltos. Kiekviena šeima yra individuali ir išskirtinė, tad koks jos vidinis santykis ir norai – tik pačių jos narių reikalas.
