Su Psichologijos instituto docente dr. V.Pakalniškiene pokalbį pradedame nuo konstatacijos, jog šiuo metu socialiniais tinklais itin aktyviai naudojasi mažiausiai dvi kartos – jauni, aktyvūs suaugusieji ir jų atžalos. Kuo vienos ir kitos kartos įsitraukimas skiriasi?
Kaip teigia minėtąjį tyrimą komentuojanti psichologė, dalyvaujama skirtingai, nes kalbame apie skirtingus žmogaus raidos etapus: naudodamiesi socialiniais tinklais, paaugliai aktyviau kalbasi, bendrauja, kelia daugiau savo nuotraukų. Suaugusiųjų karta labiau buriasi pagal pomėgius, nemažai kas ieško ir siekia palaikyti ryšį su buvusiais draugais, suaugusieji ne taip aktyviai kelia savo nuotraukas, apskritai mažiau „kabo“ tinkluose.
Psichologė tik patvirtina tendenciją, kurią didžiuosiuose miestuose nesunku matyti plika akimi, – paaugliai įpratę per socialinius tinklus būti pasiekiami kone visada, jiems įprasta, jog internetas mobiliajame telefone bus bet kada, kai jie nėra mokykloje; net būdami kartu jie dažnai bendrauja virtualiai. „Akivaizdu, jog keičiasi pats vaikų buvimas su kitais vaikais – jie dažnai sėdi kartu, tačiau kiekvienas savo profilyje. Tyrėjai mano, kad ilgainiui pasikeis, o jau ir keičiasi pats draugystės konceptas“, – sako psichologė.
Vaikų dalyvavimą socialiniuose tinkluose neretai neakivaizdžiai skatina ir pačios mokyklos – vaikai per šias platformas sužino apie namų darbus, renginius, tada išeina, kad ir „draugauja“ su klasiokais, kurie nėra artimi, tačiau atsiranda galimybė gauti ir rašyti žinutes, tyrinėti vienas kito profilį.
Pozityvioji ir negatyvioji pusės
Psichologės manymu, socialinių tinklų nereikia vien tik peikti, nes, kaip ir kiekvienas reiškinys, jie atsineša savo pozityviųjų ir negatyviųjų pusių. „Per socialinius tinklus paaugliai gali palaikyti tarpusavio ryšį, jie sužino, kas vyksta, gauna reikiamą informaciją, jie gali išgyventi bendrumo jausmą – kad priklauso grupei, gali susipažinti su naujais žmonėmis. Tačiau taip pat atsiskleidžia ir tamsioji pusė – socialiniai tinklai gali tapti ir patyčių, nužeminimo platforma, čia gali būti dalijamasi informacija, kuri yra fiktyvi, tačiau vaikas ja patiki“, – vardija docentė dr. V.Pakalniškienė.
Psichologės įsitikinimu, turint galvoje, jog paauglių įsitraukimas į socialinius tinklus yra 100 proc. – būtent tą parodė tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 1000 šeimų, – tėvai privalo būti tais, kurie nuo mažų dienų vaiką moko tam tikrų taisyklių, jie turi aiškiai pasakyti, kas yra gerai, o kas blogai, kaip elgtis dera, kaip ne.
„Paaugliai gali prisigalvoti visokiausių dalykų – dėti savo apsvaigusių, pusnuogių nuotraukas, priimti į draugus žmonės, kurių nepažįsta. Vaikai kartais labai neatsakingai dalijasi informacija – nurodo, kur gyvena, rašo, kada šeima atostogaus, demonstruoja nuotraukas su brangiais daiktais. Tėvai turi paaiškinti, jog tuo gali pasinaudoti negerų kėslų turintys žmonės“, – aiškina docentė.
Socialiniuose tinkluose lengva susidaryti įspūdį, kad kitų gyvenimas yra puikiausias, o tavo – ne. Prieš tai sunku atsilaikyti bet kuriai kartai.
Kitas socialinių tinklų neigiamo poveikio aspektas – juose kultivuojamų įvaizdžių poveikis savijautai ir savivertei, paaugliams tai itin aktualu. „Žmonės yra linkę naudotis socialiniais tinklais kaip pasigyrimo platforma – kad parodytų, kaip gerai, sėkmingai gyvena: tik kelionės, vakarienės, išvykos, dovanos. Lengva susidaryti įspūdį, kad kitų gyvenimas yra puikiausias, o tavo – ne. Prieš tai sunku atsilaikyti bet kuriai kartai“, – sako psichologė.
Pasak jos, vaikai taip pat lengvai įsitraukia į gyrimosi maniją, paauglės mergaitės neretai deda kuo gražesnes, seksualesnes savo nuotraukas, berniukai šiek tiek labiau yra linkę girtis daiktais. Šis srautas toks intensyvus ir paveikus, jog atsiranda vaikų, kuriems tampa skaudu – kad taip įdomiai negyvena, neturi tokių gražių daiktų. Tada labai greitai vystosi nepilnavertiškumo jausmas, savęs, savo šeimos nuvertinimas, neretai lydimas reikalavimų savo tėvams.
Orientyrai – iš šeimos
„Būtent tėvai vaikams turi paaiškint, kuri informacija yra teisinga, kuri ne, ką galima dėti, o ko ne. Vaikai dažnai nesupranta, kad viskas, ką jie įdeda į socialinius tinklus, net ir ištrynus, lieka internete visam laikui, – kas norės, tas tikrai suras. Jaunuoliai vėliau išeis į darbo rinką, o darbdavys tikrai pažiūrės, ką šis skelbė socialiniuose tinkluose, jei ten matyti tik juokai ir neatsakingumas, kils klausimas, ar reikia tokio darbuotojo“, – aiškina psichologė.
Tėvai, kurie nori, kad vaiko savivertė būtų atsparesnė socialiniuose tinkluose eskaluojamiems „gero gyvenimo“ įvaizdžiams, turėtų paaiškinti, jog nuotraukas, informaciją galima atrinkti labai kryptingai, kad retas kas skelbia socialiniuose tinkluose apie bėdas ir nesėkmes.
Docentė net rekomenduoja tėvams pasiūlyti vaikams pažaisti savotišką žaidimą – kokias iš turimų nuotraukų būtų galima sudėti į socialinį tinklą, kad ir tavo gyvenimas atrodytų fantastiškas, lyg iš atviruko. Ne, realiai to neverta daryti, tačiau taip vaikas lengviau supras, kas yra informacijos selektyvumas. „Tėvai turi padėti savo vaikui suprasti, kad nėra tokio gyvenimo, kai viskas vien tik gražu, tik gerai“, – sako pašnekovė.
Skatina aktyvai domėtis
Dr. V.Pakalniškienės teigimu, kiekviena šeima turėtų susikurti savas taisykles, susijusias su naršymu internete ir socialiniuose tinkluose. „Jos turi būti ankstyvos ir aiškios“, – sako psichologė. Pavyzdžiui, pasak jos, yra tėvų, kurie savo vaikų, ypač mažesnių, fiziškai nepalieka vienų, kai jie ką nors veikia internete. Tačiau kai vaikas didesnis, galima ir tiesiog domėtis, kokias nuotraukas skelbia, ką seka, kas jo draugai, tai neturi būti šnipinėjimas – jei ryšys tarp tėvų ir vaikų geras, toks domėjimasis gali būti labai sveikas ir natūralus.
Psichologės teigimu, itin svarbu, kad vaikas jaustų, jog gali pasakyti tėvams, net jei kas nutiko, kelia jam baimių ir abejonių. Priešingu atveju kartais vaikai tikrai ką nors pridaro ir klimpsta giliau, atsiranda įvairios baimės, o tėvai ne visada išklausia, ne visada pastebi, ne visada domisi. Yra atvejų, kai tai baigiasi labai skaudžiai.
Pasak dr. V.Pakalniškienės, ir Psichologijos instituto vykdytas tyrimas rodo, kad vaikai gauna informacijos apie savęs žalojimą, drastiškas dietas, žiaurių, kraupių vaizdų – tai nėra dideli skaičiai, tačiau vaikai apie tai užsimena, kaip ir apie bjaurias žinutes, tyčiojimąsi, išmetimus iš grupės siekiant pažeminti. Beje, patys tėvai net neturi būti aktyvūs socialinių tinklų naudotojai ar gali išvis šiomis platformomis nesinaudoti, tačiau tai neturėtų užkirsti kelio jų domėjimuisi, ką ten veikia vaikas.
Blogų kėslų turintis žmogus iš nuotraukų, įrašų gali labai daug sužinoti.
Didesnė bėda, kurią pastebi psichologė, kad ir dabartinių paauglių tėvai ne visada laikosi taisyklių ir elgiasi protingai ir saugiai. „Juk buvo tėvų, kurie skatino vaikus registruotis feisbuke dar nesulaukus 12-os metų, – esą „registruokis ir rašyk kitus metus“. Ką tai vaikui rodo? Kad taisyklių galima nesilaikyti. Lygiai taip pat tėvai negalvoja, kad dėdami savo vaikų nuotraukas elgiasi neatsakingai. Blogų kėslų turintis žmogus iš nuotraukų, įrašų gali labai daug sužinoti. Pasaulyje net yra buvę atvejų, kai įvykdyti pagrobimai, ir viskas prasidėjo nuo socialinių tinklų“, – įspėja psichologė.
Parama iškilus bėdai
Kaip elgtis tiems tėvams, kurie manė, kad apie savo vaiką žino viską, tačiau kilo kokių nors su socialiniais tinklais susijusių bėdų – vaikas buvo apšmeižtas, gavo skaudžių žinučių, drastiškų vaizdų ir pan.?
„Tėvai turi kalbėti su vaiku – kokia tai situacija, kas konkrečiai įvyko, ar tai įvyko su draugais, ar susiję su nepažįstamais žmonėmis. Reikia su vaiku pasikalbėti apie tai, ką jam pačiam daryti ir ko nedaryti, juk galima ignoruoti, galima pasakyti, kad „man nepatinka, ką pasakei“, galima nesivelti į konfliktą, galima tiesiog užblokuoti.
Kaip ir realiose gyvenimo situacijose, taip ir virtualiai sprendimų yra pačių įvairiausių. O kartais jokio tėvų įsikišimo net neprireiks – tik išklausyti vaiką, gal tiesiog išbūti, nurimti. Žinoma, gali būti ir atvejų, kai prireiks institucijų pagalbos – jei tai susiję su šantažu, su svetimais žmonėmis. Svarbiausia – vaikas turi girdėti, kad tėvai yra jo parama“, – teigia psichologė.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
