Mūsų kasdienio darbo tikslas – laimingi vaikai, augantys pilnavertėse šeimose. Mums rūpi ne tik aprengti ir pamaitinti vaiką, bet ir užtikrinti saugų ir laimingą jo gyvenimą, todėl rūpinamės jų emocine ir psichologine gerove. Tikime, kad laiku suteikus individualią pagalbą galime padėti vaikams vėl pasitikėti savimi ir užaugti stipriomis, tikslo siekiančiomis asmenybėmis.
Todėl nuolat ieškome tinkamiausių vaikų auginimo metodų.
Kas yra vaikystės trauma?
Kasdien domėdamiesi vaikų, augančių globoje ir ne tik, auginimo metodais išgirdome apie užsienyje taikomas praktikas, kuriose atsisukama į vaikystės trauminių patirčių įtaką (angl. trauma-informed) tolimesniam vaiko gyvenimui bei ieškojimą, kaip tas įvairiapuses pasekmes sumažinti.
Nors apibrėžimų yra įvairių, vaikystės trauma įvardijamos sunkios ir neigiamos vaikystės patirtys, paliekančios gilias pasekmes tai patyrusio vaiko gyvenime. Vaikystės traumą dažniausiai sukelia tas suaugęs asmuo, kuris turėtų būti vaiko saugumo ir meilės šaltiniu. Būtent dėl to vaiko viduje kyla didžiulis konfliktas.
Vaikystės traumą dažniausiai sukelia tas suaugęs asmuo, kuris turėtų būti vaiko saugumo ir meilės šaltiniu.
Svarbu tai, kad vaikas besąlygiškai pasitiki šalia esančiais suaugusiaisiais – mama ar tėčiu – ir savo patiriamo pykčio bei skausmo negali nukreipti į juos, net jeigu ir yra jų skriaudžiamas. Tokiu atveju visus skaudulius vaikas nukreipia į save patį ir įtiki, kad jo artimiausi žmonės taip su juo elgiasi dėl to, kad jis yra blogas ir to nusipelnė. Vaikas nenustoja mylėti savo tėvų – jis nustoja mylėti save. Vaiko pasaulis sudūžta ir tampa nesaugus bei pavojingas. Jis nebepasitiki niekuo – tik savimi ir mano, kad visi suaugusieji yra skriaudikai. Nuo šiol jis pats turi savimi pasirūpinti.
Randai lieka visam gyvenimui
Vaikystėje patirti traumuojantys įvykiai kiekvieno gyvenime palieka skirtingus pėdsakus. Net ir ta pati trauma gali būti išgyventa visiškai skirtingai. Traumuojančių patyrimų metu į mūsų kūną išskiriamas streso hormonas kortizolis. Nors kartais jis pasitarnauja teigiamai ir skatina mus imtis veiksmų, bet, kai neigiami patyrimai tęsiasi ilgą laiką, šio hormono kiekiai tampa pernelyg dideli ir toksiški, todėl vaiko streso ir nerimo sistema tampa ypatingai jautri bei yra pastovioje parengties būsenoje. Šią parengtį galėtume prilyginti, jeigu mes, eidami gatve, pajustume kad kažkas eina mums iš paskos arba pradėtų vytis, norėdamas mums padaryti kažką blogo.
Kaip tuomet reaguoja mūsų organizmas? Pagreitėja pulsas, įsitempia kūnas, dėmesys nukreipiamas tik į galimo pavojaus vertinimą. Tuomet mūsų smegenys bando nuspręsti, ar galime pabėgti, ar turime kovoti, ar pavojus yra toks didelis, kad mūsų kūnai tiesiog sustingsta ir nebegalime pajudėti iš vietos.
Kalbant apie traumas patyrusio vaiko smegenis, jos tam tikrus atsakus į dirgiklius priima automatiškai, todėl vaikas, išgirdęs, kad ant jo yra šaukiama, gali staiga pradėti bėgti, parodyti didelį pyktį arba sustingti iš baimės. Jo smegenyse jau yra susikūrusi stipri suaugusiojo pakelto balso traumuojanti patirtis, kuri iššaukia atitinkamą atsaką. Kadangi kiekvieno vaiko gyvenimo istorija yra skirtinga ir ypatinga, taigi ir reakcijos į dirgiklius gali skirtis.
Pavyzdžiui, vaikui gali kilti pykčio priepuoliai, jei jo mokytoju taptų vyras, kuris būtų panašus į jį skriaudusį tėtį. Įsivaizduokite, kaip jums sektųsi mokykloje išmokti naujus dalykus ar koncentruoti dėmesį, jei nuolat jaustumėtės lyg bėgantis nuo vilko.
Prireikia labai daug resursų ir kantrybės, kol nauji suaugę, esantys šalia vaiko, sugeba jam įrodyti, kad tikrai jo neskriaus. Tik pamažu vaikas ima suprasti, kad šalia jų jis gali jaustis saugus, o pasaulis yra ne gąsdinanti, o nuostabių tyrinėjimų vieta.
Terapinės globos svarba
Suprasdami, kaip vaikui svarbu jaustis saugiu ir pasitikėti jį supančiais suaugusiais, savo organizacijoje ėmėme taikyti terapinę globą ir terapinius globėjus. „SOS vaikų kaimų“ organizacijoje terapiniu globėju yra laikomas tas suaugęs asmuo, kuris, augindamas trauminius įvykius patyrusį vaiką, supranta, kokią įtaką tokie išgyvenimai turi tolimesniam vaiko gyvenimui, turi žinių apie tai, kaip dėl šių patirčių keičiasi vaiko smegenų struktūra, jų veikimas ir biocheminiai procesai, emocijos, elgesys, pasaulio suvokimas ir gebėjimas kurti santykius, bei kuria pasitikėjimu grįstą ryšį su vaiku, tokiu būdu, skatindamas vaiko gijimą.
Terapinė aplinka – tai pastovūs namai, vaiko žaislai, asmeninė erdvė, pastovus suaugęs žmogus šalia, tinkama specialistų pagalba ir kiti faktoriai, užtikrinantys vaiko saugumo jausmą.
Pagrindinis terapinis (gydomasis) elementas yra suaugęs žmogus, kuris 24 valandas per parą yra šalia vaiko.
Vis dėlto pagrindinis terapinis (gydomasis) elementas yra suaugęs žmogus, kuris 24 valandas per parą yra šalia vaiko. Svarbiausiomis tampa to suaugusiojo kasdienės reakcijos į jį. Tik nuo šio suaugusiojo priklausys, ar vaiko poreikiai bus išgirsti ir atliepti tinkamai, ar jis gebės išlikti ramus, kai vaikas išgyvens sunkias ir nemalonias emocijas, sukauptas per visas skriaudas, ar nepasiduos, kai bus šimtą kartų atstumtas dėl vaiko sugriauto gebėjimo pasitikėti, ar jis vis tiek bandys prieiti ir siūlyti vaikui saugų glėbį ir nuraminimą.
Savireguliacija yra įgūdis, kuris yra įgyjamas tuomet, kai suaugęs, pats išlikdamas ramus, padeda į pusiausvyrą sugrįžti ir vaikui – vyksta koreguliacijos procesas, kuris, laikui bėgant, išmoko vaiką su savo emocijomis susitvarkyti pačiam. Vaikai, patekę pas mus, šio mokymo proceso nebūna patyrę – dažniausiai jie būdavo palikti vieni su savo emocijomis, todėl vėliau jos tampa stiprios it vulkanai arba, priešingai, yra užgniaužiamos, kas taip pat yra žalinga.
Kaip galime padėti traumas patyrusiems vaikams?
Nusprendę, kad terapinę globą turime taikyti ir savo organizacijoje, ėmėmės vadovautis DDP (angl. Dyadic Developmental Parenting) metodu, kuris suteikė atsakymus į mus kankinusius klausimus. Žodis „diada“ pažymi suaugusio ir vaiko tinkamo santykio svarbą, o tuo pačiu yra atsižvelgiama į raidos aspektus, prieraišumo formavimąsi ir neuromokslą.
Šiuo metu vedame mokymus „SOS vaikų kaimų“ organizacijos darbuotojams, budintiems globotojams, nuolatiniams globėjams bei socialiniams darbuotojams, kuriose pasakoju, kokią didelę įtaką turi mūsų vaikystės patyrimai, kaip vystosi vaikų smegenys, kaip jie reaguoja į aplinką ir kokiais suaugusiais turime būti, kad pasiektume geriausio rezultato – vaiko, kuris jaučiasi saugus, geba integruotis visuomenėje, kurti santykius, būti savarankiškas, bet ir nebijoti paprašyti pagalbos, nes geba pasitikėti suaugusiais.
Jau girdime ir teigiamų DDP metodo taikymo atsiliepimų. Globėjai dalinasi, kad ši kryptis yra tarsi išsigelbėjimas ir jiems patiems, ir jų globojamiems vaikams. Atsiranda erdvė kitaip ir kur kas teisingiau interpretuoti vaikų mąstymą, emocijas ir elgesį, tinkamai sureaguoti ir akivaizdžiai matyti, kaip keičiasi vaikas.
Kalbame apie tai, kad aplinka, kurioje auga vaikas – namai, mokykla, visuomenė – veiktų, kaip kumštis.
Kalbame apie tai, kad aplinka, kurioje auga vaikas – namai, mokykla, visuomenė – veiktų, kaip kumštis. Vyktų sklandi tarpusavio komunikacija, vaikas būtų matomas, kaip mažas žmogus, už kurį turime prisiimti bendrą atsakomybę ir rasti kelius, kaip jam padėti. Save matome ir kaip žinių bei sukauptų patirčių nešėjus – tikimės, kad galėsime jomis dalintis su kitais, užkrėsti gerais pavyzdžiais ir matyti daugiau teigiamų pokyčių vaikų gyvenimuose.
