Remiantis Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenimis, nuo metų pradžios Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gavo 258 pranešimus apie tai, kad nepilnamečiai galimai smurtavo. Daugiausiai tokių pranešimų sulaukta Panevėžio ir Vilniaus apskrityse. Psichologės Viktorijos Kvietkuvienės teigimu, dėl to, kad vaikai smurtauja, didžiąja dalimi atsakingi yra suaugusieji.
„Dėl to, kad vaikai savo santykiuose su bendraamžiais smurtauja, didžiąja dalimi esame atsakingi mes, suaugusieji. Vaikai, matydami mūsų, suaugusiųjų, bendravimo vienas su kitu, su savo vaikais modelį, supranta, koks elgesys yra normalus, ir perkelia tokį bendravimo modelį į klasę, kiemą ir išbando su bendraamžiais. Neretai pasitaiko, kad smurtaujančius nepilnamečius smerkiantys tėvai, namuose auklėdami savo vaikus patys naudoja smurtą – fizinį ar psichologinį, taip siekdami sustabdyti netinkamą savo vaikų elgesį, norėdami apsaugoti juos nuo smurto“, – sakė Tarnybos Tauragės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus Mobiliosios komandos vyriausioji specialistė-psichologė Viktorija Kvietkuvienė.
Pasak psichologės, smurto patyrimas menkina vaiko savigarbą, verčia jaustis prastesniu, abejoti savo kaip žmogaus vertingumu, o vertingiems norisi būti visiems. Menkavertiškumo jausmas gali reikštis pasyviu būdu – vaikai tampa drovūs, uždari, vieniši, tačiau gali būti ir priešingai, kai vaikas, kuris pats save vertina prastai – elgiasi agresyviai, demonstruoja išorinį pasitikėjimą savimi, nesilaiko taisyklių, sunkiai valdo emocijas, skriaudžia aplinkinius.
Vaikas, patiriantis fizinį, psichologinį smurtą, savo savigarbą pakelti bando pažemindamas kitą, taip pasijausdamas stipriu, gerbiamu ir geresniu nei tas, kurį pažemino. Taip susidaro uždaras ratas – smurtą patyręs vaikas ieško ant ko galėtų išsilieti ir pasijusti geriau, kompensuoti savo menkavertiškumą, išsikovoti statusą savo socialinėje grupėje. Pasak V. Kvietkuvienės, norint sustabdyti šį užburtą ratą, turime pradėti nuo savęs.
„Itin svarbu tai, kokią žinutę siunčiame savo vaikams – ar juos gerbiame, ar juos girdime. Turime išmokti gerbti vaikus, nes taip mokysime juos gerbti aplinkinius – svarbu kalbėti, klausyti ir girdėti savo vaikus. Tačiau, jei agresyvus vaikų elgesys kartojasi, tampa elgesio modeliu – tėvams būtina kreiptis pagalbos į specialistus. Pagalba reikalinga ne tik agresyviai besielgiančiam vaikui, bet ir jo šeimai“, – kalbėjo V. Kvietkuvienė.
Kaip teigė specialistė, šeimose, kuriose smurtą naudoja vaikai, visiems kartu reikia mokytis emocijų valdymo, reagavimo į agresyvų elgesį būdų. Vaikams padėti gali ir dalyvavimas grupinėje socialinių, emocinių įgūdžių ugdymo programoje, kuriose stiprinama vaikų savivertė, psichologinis atsparumas, ugdomas emocinis raštingumas ir kiti svarbūs socialiniai įgūdžiai, kurių smurtauti linkęs vaikas stokoja.
„Norisi akcentuoti, kad tikintis pokyčių, neužtenka tik atvesti vaiko ar paauglio į psichologo kabinetą, reikia visiems kartu, įsitraukiant tėvams, visai šeimai, mokyklai, dėti pastangas, kartais keistis patiems tam, kad pasikeistų vaiko elgesys“, – pabrėžė psichologė.
Į konfliktus tarp paauglių vaiko teisių gynėjai reaguoja atvykdami į įvykio vietą ar policijos komisariatą aiškintis visų aplinkybių bei priimti sprendimą pranešimo apie vaiko teisių pažeidimą nagrinėjime. Visais atvejais, jeigu ir nenustatoma vaiko teisių pažeidimų iš įstatyminio atstovo pusės ir baigiamas pranešimo nagrinėjimas, vaiko įstatyminiai atstovai informuojami apie galimybę kreiptis į savivaldybę dėl kompleksinių paslaugų šeimai gavimo.
