Herojaus mokyklos psichologė ir „Dideli vaikai“ feisbuko paskyros kūrėja Agnė Laskytė sako, kad čia didžiulį vaidmenį vaidina tėvai, ir dalijasi naudingais patarimais.
Paklausta apie tai, kaip jaučiasi būsimi pirmokai, psichologė teigia, kad savijauta gali būti labai įvairi.
„Kiekvienas vaikas turi emocijas, kurias atsineša iš šeimos, ir savo viziją bei lūkesčius. Jeigu šeimos lūkesčiai yra teigiami ir pozityvūs, formuojama nuomonė, kad mokykloje bus smagu, vaikas išmoks daug naujo, pasieks tikslų, susiras draugų, jausis tvirtai, smalsiai, norės pakeisti aplinką. Ir atvirkščiai, jeigu tėvai rodo nepasitikėjimą ir baimę, nerimas persiduoda ir vaikui. Taigi tėvų elgesys čia vaidina išties svarbų vaidmenį“, – aiškina psichologė.
Gera pradžia – pusė darbo
Kaip aiškina A.Laskytė, tinkamai ir teigiamai formuodami savo vaikų nusiteikimą, padėsime jiems lengviau adaptuotis mokykloje, o gera pradžia – pusė darbo.
„Pradėti reikėtų ne nuo vaikų, bet nuo savęs. Jeigu jaudinatės ir nerimaujate, paklauskite savęs, kodėl taip jaučiatės, kas kelia didžiausią nerimą. Išsakę problemas, galėsite pagalvoti, kaip tai išspręsti, atrasti galimus ateities sprendimo būdus. Žinojimas, kaip pakeisti tai, dėl ko nerimaujate, suteikia saugumo jausmą. Pavyzdžiui, tėvai baiminasi, kad vaikas eidamas į pirmą klasę nemoka rašyti ir skaityti. Visa ta baimė persiduoda vaikui. Reikėtų galvoti ne apie tai, kad bus sunku, bet kaip galėsite padėti vaikui išspręsti šią problemą, pavyzdžiui, kartu skaitysite, piešite raides ir pan.“, – kalba psichologė.
Ką daryti, jeigu pats vaikas jaudinasi, bijo pokyčių? Pasak psichologės, tėvai turėtų kalbėtis su vaikais ir paklausti jų, kas jiems kelia nerimą.
„Galbūt tai nauja aplinka, nepažįstami žmonės ar baimė, kad kažko nemoka. Į kiekvieną skirtingą baimę yra ir skirtingos reakcijos bei atsakymai. Patarčiau vaiko paklausti – o kaip tu elgsiesi susidūręs su viena ar kita problema? Kokias matai išeitis? Ką darysi? Vaikas turi būti mokomas ieškoti sprendimų, kadangi jau žengia pirmus žingsnius į savarankiškumą. Be to, tėvai tą savarankiškumą turi skatinti. Gali būti, kad vaikas, pavyzdžiui, nerimauja, kad nežinos, kada ir kur prasidės pamokos. Jei pasiteiravus, ką jis darys tokiu atveju, vaikas sako, jog paklaus mokytojo, svarbu išgirdus vaiko atsakymą į galimą problemą reaguoti, padrąsinti“, – sako psichologė A.Laskytė.
Ji pataria neprisirišti prie laiko, kada jau vaikas turėtų adaptuotis mokykloje, nes kiekvienas žmogus individualus. „Gali būti, kad vaikas puikiai jausis jau pirmą dieną, tačiau problemos išryškės tik vėliau. Patarčiau būti budriems ir stebėti vaiko reakcijas, emocijas tiek grįžus iš mokyklos, tiek į ją einant. Būtent tada pamatę nerimą, liūdesį, vangumą turėtumėte pasikalbėti su savo pirmoku“, – sako specialistė.
Pašnekovė pabrėžia ir rutinos svarbą bei tėvų domėjimąsi, kaip sekasi mokykloje. Ne visada vaikai atsako į tokius klausimus išsamiai, todėl reikėtų stengtis kaip įmanoma labiau juos praplėsti, pavyzdžiui, galite paprašyti vaiko, kad jis įvardintų tris dalykus, kurie labiausiai patiko mokykloje, paklausti, ar jam pavyko pasiekti norimų tikslų ir pan.
Vaikas, mokytojas ir tėvai turi bendradarbiauti
„Visą laiką reikėtų galvoti, kad vaikas, mokytojas ir tėvai turi bendradarbiauti trikampio principu. Tai reiškia, kad jeigu kuris nors atsisakys dalyvauti bendroje veikloje, sutriks ugdymo ir mokymosi procesas. Todėl niekada negalima galvoti, kad viena dalis yra mažiau reikalinga negu kita – tiek vaikas, tiek mokytojai, tiek tėvai turi būti atsakingi už tą procesą, kuris vyksta mokymosi įstaigoje“, – aiškina psichologė.
Ji pataria galvoti, jog problemas reikia spręsti čia ir dabar. „Mokytojai nemato, kas vyksta namuose, o tėvai – kas mokykloje, todėl tas bendravimas iškart ištikus nesusipratimams yra labai reikalingas. Ryšys turi būti tamprus, juolab kad vaikas mokykloje praleidžia labai daug laiko“, – aiškina A.Laskytė.
Psichologės nuomone, niekada nevėlu bandyti padėti vaikui adaptuotis mokykloje. Pasiruošimas mokslo metams turėtų būti orientuotas į tris sritis, iš kurių pirmoji – teigiamas vaiko ir šeimos nusiteikimas.
Tiksliai sukurta dienos rutina vaikui yra naudinga, kadangi padeda jaustis saugiai.
„Labai svarbu nesukelti nerimo jausmo vaikui sakant, kad bus labai sunku. Tokias mintis jis gali nešiotis labai ilgai. O tai gali jį paveikti neigiamai. Taip pat neigiamai vaiką veikia ir įvairūs žodžiai su priešdėliu „ne“ – nebijok, nesijaudink ir pan. Verčiau performuluokite sakinius ir sakykite „būk drąsus“, t. y. skatinkite mąstyti pozityviai“, – aiškina psichologė.
Antroji sritis, kuri svarbi adaptuojantis mokykloje – saugumo jausmo kūrimas. „Kas sukuria saugumo jausmą? Pirmiausia, rutina ir dienos režimas, padedantis geriau jaustis mokykloje. Iš esmės vaikui svarbu žinoti, kas vyksta ir kaip tam pasiruošti. Visa tai apima tiek kėlimosi ir miego laiką, mitybą, vykimą į mokyklą, tiek visas veiklas ir po mokyklos. Tiksliai sukurta dienos rutina vaikui yra naudinga, kadangi padeda jaustis saugiai“, – sako A.Laskytė. Ji priduria, kad susipažinimas su mokykla ir jos teritorija dar iki rugsėjo mėnesio yra puikus būdas vaikui pasijausti saugiau, tačiau tai galite atlikti ir pirmąją mokslo metų dieną – pasivaikščioti, apžiūrėti klases, aplinką ir pan.
Vaikui labai svarbūs ir galimų problemų (nesklandumų) aptarimas ir sprendimo būdai. Kaip aiškina psichologė, problemos, kurios gali iškilti, neturėtų būti priimamos kaip neigiama patirtis. Ji sako, kad svarbu ramiai pasikalbėti su vaikais apie įvairias situacijas, kurios gali ištikti. „Paklauskite vaikų, kaip jie elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje ir pasikalbėkite apie tai. Kodėl tai svarbu? Vaikas kaip žaidime modeliuoja galimus sprendimų būdus ir susidūręs su problema jau žinos, kaip galėtų pasielgti, kaip veikti“, – sako A.Laskytė.
Būdamas savarankiškas namuose, vaikas sugebės išlaikyti savarankiškumą ir mokykloje.
Psichologė taip pat pataria papasakoti vaikams viską, ką jiems reikėtų žinoti apie mokyklą ir mokytoją, pavyzdžiui, kur ji bus įsikūrusi, kelintame aukšte vyks pamokos ar koks mokytojos vardas. Visa tai nubraukia netikėtumo faktorių, kuris gali gąsdinti vaiką ir priversti jaustis nesaugiai.
Trečioji sritis – tai vaiko savarankiškumo ugdymas, padedantis adaptuotis. „Vaikas turėtų gauti atsakomybių ir pareigų namuose. Su metais tos pareigos turėtų augti. Tačiau tai turėtų būti sutartinės pareigos, o ne primestinės. Būdamas savarankiškas namuose, vaikas sugebės išlaikyti savarankiškumą ir mokykloje, apsirengti, rasti daiktus, susidėti kuprinę ir pan., o tai padės jam gerai jaustis. Atrodo, tai labai paprasta, tačiau tokie dalykai glaudžiai susiję su gera ir saugia savijauta mokykloje“, – aiškina A.Laskytė.