– Kokias klaidas, auklėdami savo vaikus, daro šiuolaikiniai tėvai?
– Šiuolaikiniai tėvai labai domisi vaikų psichologija, daug skaito, ieško informacijos, ateina pasitarti su specialistais, kaip jų konkrečiam vaikui užtikrinti palankesnes sąlygas augti ir kaip suprasti, kokios yra netinkamo elgesio priežastys. Vis dėlto klaidos neišvengiamos bet kurioje srityje, taip pat ir tėvystėje. Ir tėvai tikrai labai išgyvena, jeigu kažkas jiems nepavyksta.
Viena iš klaidų, kurią pastebiu: tėvai, stengdamiesi vaikui suteikti kuo daugiau patirčių, kartais pamiršta, kas vaikui yra svarbiausia, pavyzdžiui, jeigu draugė veda vaiką į penkis būrelius, tai ir aš savo vaiką vesiu. Juk visi aplinkui kalba, kad vaikui reikia duoti kuo daugiau. Aš siūlyčiau atsigręžti į savo konkretų vaiką ir pažiūrėti, ar jam tikrai to reikia. Ar jis patempia tokį krūvį ir tokį gėrį, o gal šiam vaikui reikėtų visai kitokių dalykų. Taigi atsigręžkite į vaiko individualumą.
Kitas dalykas, į kurį tėvai turėtų atkreipti dėmesį, tai situacijos, kai tėvai tarpusavyje nesutaria dėl auklėjimo dalykų. Abiejų sprendimuose gali būti logikos, kodėl vienas ar kitas auklėjimo būdas tiktų, jų abiejų sprendimai ir pasiūlymai yra geri, bet kai tėvų nuomonės auklėjant dažnai išsiskiria, vaikas pasimeta ir ima jaustis nesaugus. Nebėra aišku, kurio tėvo klausytis, o gal vienais klausimais eiti pas vieną, nes jis leidžia, o kitais – pas kitą. Nuoseklumas ir sutarimas auklėjimo klausimais vaikui daug labiau padeda jaustis ir saugiam, ir mažiau netinkamo elgesio rodyti.
– Vienos auklėjimo teorijos teigia, kad vaikui, sudarius saugias sąlygas, reikia leisti viską, pasak kitų, vaikas turi žinoti griežtas ribas, kas galima ir kas negalima. Ką jūs patartumėte?
– Mano manymu, tam, kad vaikas užaugtų saugus ir sveikas, jis turi aiškiai suprasti, kad santykiuose turi būti saugus. Tam reikalingas ne tik ir dėmesys, bet reikalingos ir ribos. Kraštutinumai niekada nėra gerai, todėl nėra tinkama viską leisti vaikui ir nėra tinkama labai griežtai sprausti jo į rėmus kontroliuojant kiekvieną žingsnį.
Tėvai dažnai prisipažįsta, kad ne visada supranta, ką galima leisti ir ko negalima. Apsispręsti gali padėti trys kriterijai. Pirmasis – ar tai, ką vaikas daro, yra jam saugu. Pavyzdžiui, jis sugalvoja žiemą išbėgti į lauką su basutėmis. Tai nėra saugu, nes jis gali peršalti ir susirgti, todėl šį elgesį reikėtų stabdyti. Antrasis – ar tai, ką vaikas daro, yra saugu kitam. Pavyzdžiui, jis sugalvojo įdomų žaidimą, bet žaisdamas gali užgauti kitą, ir tai nėra saugu. Trečiasis – ar tai saugu aplinkai. Pavyzdžiui, sugalvojo žaidimą mėtyti kaladėles į langą.
Tėvai dažnai prisipažįsta, kad ne visada supranta, ką galima leisti ir ko negalima.
Jeigu šie trys kriterijai nepasireiškia, patarčiau vaikui leisti pasireikšti, būti savarankiškam, parodyti iniciatyvą. Tačiau jeigu pastebimas kuris nors iš minėtų punktų, tėvai tikrai turėtų brėžti ribas – tvirtai, draugiškai, pokalbiais, o jeigu pokalbiai nepadeda, tam tikrais pasekmių metodais. Netinkamas elgesys turi vaikui sukelti nemalonias pasekmes, kad tokio elgesio tęsti nebesinorėtų.
– Kokiais būdais patartumėte stabdyti netinkamą vaiko elgesį?
– Pavyzdžiui, mažas vaikas stipriai daužo stalą mašinyte. Jam patinka toks žaidimas – mašinytė stipriai, garsiai važiuoja. Pirmas žingsnis paprašyti vaiko nevažinėti mašinyte ant stalo, žaisti ant grindų. Tokiu būdu vaikui parodoma, kad toks elgesys netinkamas, ir parekomenduojama, kaip jis galėtų elgtis. Jeigu vaikas ir toliau daužo stalą, antras žingsnis – perspėti vaiką ir pasakyti, kokios pasekmės jo laukia: „Jeigu tu šitaip daužysi stalą, aš turėsiu mašinytę paimti.“
Jeigu vaikas tęsia toliau, trečias žingsnis yra mašinytę paimti. Aišku, vaikas supyksta – jis gali verkti, rėkti, sakyti, kokie blogi jo tėvai, bet tai normali reakcija. Jeigu tėvai tai supranta ir leidžia vaikui pykti, tiesiog jam paaiškina apgailestaujantys, kad nutiko taip, jog turėjo paimti tą mašinytę, bet pažada rytoj ją grąžinti: „Tikiuosi, kad rytoj tau pavyks žaisti taip, kad man jos paimti nebereikės.“
Ir apie mašinytę kalba baigta, niekas nepasikeis, svarbu pasakyti, kada vaikas ją atgaus. Nereikia jos atimti mėnesiui, užtenka 1–2 dienų, kitaip pasekmė praranda prasmę, nes vaikams neužsifiksuoja. Bet dabar reikia sutelkti dėmesį, kaip vaiką nuraminti. Gal reikia nukreipti dėmesį, gal apkabinti, o gal kaip tik palikti pabūti vieną, kad jis apsiramintų.
Jeigu tėvai atsilaiko, nuosekliai laikosi šių trijų žingsnių, po kelių kartų vaikai supranta, kad jeigu tėvai jau pasako – „jeigu tu nesiliausi, bus taip“, dažniausiai to užtenka. Svarbiausia, kad būtų tik šie trys žingsniai – prašymas liautis, įspėjimas ir veiksmas, svarbu, kad įspėjimas nebūtų kartojamas daug kartų, pavyzdžiui, „jau tikrai tuoj paimsiu, jau einu paimti, jau tuoj tuoj“. Tokiu atveju vaikai išmoksta, kad ribos yra labai išplaukusios, ir į įspėjimą nereaguoja.
Jeigu ir vienoje situacijoje tėvai pratrūko, ir kitoje, greičiausiai tai ne vaiko problema, o pernelyg daug įtampos pačių tėvų gyvenime.
– O ką patartumėte daryti, kai patys tėvai nesusitvarko su savo emocijos ir rėkia ant savo vaiko?
– Tikrai būna įvairių situacijų, kartais tėvai būna pavargę, kartais jaučiasi bejėgiškai, nežinodami, ką daryti. Svarbiausia suprasti, kodėl taip atsitinka, ir bandyti išvengti tokių emocijų pliūpsnių. Bet jeigu taip atsitinka, labai svarbu vėliau, visiems nusiraminus, atstatyti saugumo santykį su vaiku: pasikalbėti apie tai, kas įvyko, atsiprašyti, prisipažinti, kad nors labai supykote, jog vaikas pasielgė netinkamai, neturėjote ant jo rėkti, apsikabinti, paveikti kartu ką nors malonaus. Susitaikymas yra svarbus.
Jeigu tai pradeda kartotis labai dažnai – ir vienoje situacijoje tėvai pratrūko, ir kitoje, greičiausiai tai ne vaiko problema, o pernelyg daug įtampos pačių tėvų gyvenime. Vaiko elgesys jau būna paskutinis lašas. Tuomet suaugusiesiems reikia atkreipti dėmesį, kas jų gyvenime vyksta, ir rasti būdų pasirūpinti savimi.
– Ar susiduriate su tėvų klausimais apie fizines bausmes?
– Paramos vaikams centre veikia „Tėvų linija“, į kurią tėvai skambina įvairiais klausimais pasikonsultuoti su centro psichologais. Ir kartais tėvai iš tiesų klausia: „Štai dabar broliai susipyko ir rėkia vienas ant kito. Suduočiau abiem ir problema išsispręstų, tačiau dabar mušti negalima ir ką man daryti?“
Panašių skambučių yra ne vienas ir tai rodo, kad tėvai jau supranta, kad fizinė bausmė nėra tinkamas auklėjimo metodas. Iš esmės tai laikina priemonė – fizinės bausmės neturi ilgalaikio poveikio, jos tik toje situacijoje sustabdo tai, kas vyksta, bet kitoje panašioje situacijoje vaikai elgsis taip pat, nes neišmoko, kaip reikėtų situaciją spręsti kitaip.
Vis dėlto tėvai tikrai ieško kitokių auklėjimo būdų. Suprantu, kad rasti tuos būdus, kuriuos galima būtų pritaikyti nėra, lengva, jeigu iš kartos į kartą fizinės bausmės buvo perduodamos kaip drausminimo būdai.
Tokiais atvejais fizinės bausmės atrodo tarsi savaime suprantamos, todėl būna sunku pamatyti, kad tai ne drausminimo priemonė, o smurtas, vaiko skriaudimas, ir tai neturėtų būti drausminimo sąraše. Mat kartais tėvai daro tokią išlygą, kad tai paskutinė priemonė: „kai niekas daugiau neveiks, duosiu per užpakalį“. Šią priemonę būtina visiškai išbraukti iš drausminimo sąrašo.
Manau, dar reikia šiek tiek laiko, kad visuomenėje įsitvirtintų toks požiūris, bet pirmi tokie žingsniai jau tikrai matosi.
– Koks tėvų elgesys šeimoje labiausiai vaiką traumuoja ir turi didžiausias pasekmes jam ateityje?
– Bet kokios asmenybės augimui labai svarbu, koks yra santykis su artimiausiais žmonėmis – su mama ir tėčiu. Jeigu suaugusieji vaikui sukuria draugišką santykį, kuriame yra pagarba, draugiškai nubrėžiamos ribos, vaiko savivertė auga, jis įgauna pasitikėjimo savimi, nes jaučia ir suaugusiųjų pasitikėjimą bei tikėjimą juo.
Bet kokios asmenybės augimui labai svarbu, koks yra santykis su artimiausiais žmonėmis.
Taigi jeigu vaikas auga tokiame sveikame, saugiame santykyje, jis užaugs drąsus, kūrybiškas, iniciatyvus ir pan.
Jeigu vaikas auga santykyje, kuriame yra daug nuolatinės įtampos, jis nuolat jaučia, kad yra nepakankamai geras, kad nuolat neįtinka savo poelgiais, būdo bruožais, išvaizdos detalėmis, jeigu vaikas nuolat girdi nepagarbų bendravimą savo atžvilgiu, jeigu yra fizinės bausmės, emocinės bausmės (nekalbėjimas, atstūmimas) ir tai vyksta diena iš dienos, jis užauga nesijausdamas labai vertingas, nepasitiki savimi, jam nėra drąsu imtis didesnių iššūkių, jis gali prasčiau mokytis, kadangi negali susikaupti, vis galvoja apie visai kitus dalykus.
Žinoma, prie vaiko ateities gali prisidėti įvairios krizės, kurios gyvenimo nutinka: artimo žmogaus mirtis, tėvų skyrybos, patyčios, persikraustymai ir kontaktų su svarbiais žmonėmis praradimai. Jeigu į tai neatkreipiamas dėmesys, nepasitariama su specialistu, tai gali turėti neigiamų pasekmių, bet iš esmės vaiką augina geras santykis su artimaisiais.
– Kalbant apie gerą santykį – šiandien tėvai savo vaikams kelia gana aukštus lūkesčius. Ar tai vaiko netraumuoja?
– Tėvai iš tiesų turi įvairių lūkesčių vaiko atžvilgiu, bet laikas nuo laiko reikėtų stabtelėti ir pagalvoti, kam tai svarbu – vaikui ar jums patiems. Ar vaikui būrelis, į kurį jis vedamas, tinka pagal jo būdą, asmenybės polinkius, charakterį, ir jis ten jaučiasi gerai? Ar vedate vaiką į tą būrelį, nes jums tai patinka arba vaikystėje pats norėjote to išmokyti, bet neturėjote galimybių, todėl dabar tai norite suteikti savo vaikui. Taigi tėvai turėtų gerai įvertinti, kieno poreikiai tenkinami – vaiko ar jų.
Taip pat tėvai neturėtų pamiršti, kad svarbu iš vaiko ne tik reikalauti ir atkreipti dėmesį į jo daromas klaidas, bet pamatyti ir tai, ką vaikas jau sugeba.
Būtina vaiką girti, juo žavėtis, pasakyti jam malonių dalykų, kad jis jaustųsi vertinamas, o ne tik reikalauti. Tačiau dažnai tėvai atkreipia dėmesį į klaidas, kur vaikas turėtų pasitempti, bet kai jam pasiseka, tai atrodo savaime suprantama, kad taip ir turi būti. Ir vaikai dėl to labai nusivilia, jie ima jausti, kad nėra vertinga tai, ką jie daro, jaučiasi nuolat kritikuojami, o tai neprideda savivertės ir pasitikėjimo savimi. Taigi tėvai dažniau turėtų atkreipti dėmesį į vaiko pasiekimus.
Dar vienas dalykas – nereikia vaiko lyginti su kitais vaikais – tiek šeimos, tiek klasės. Jeigu norisi parodyti vaikui jo pažangą, kryptį, kur link jis gali judėti, galima vaiką lyginti su juo pačiu. Pavyzdžiui: „Prieš tris mėnesius tu neperskaitydavai sakinio taip greitai, o dabar greitai perskaitai visą pastraipą.“ Tai vaiką daug labiau motyvuos ir įkvėps negu tokie pasakymai: „Tavo sesė tokių metų jau romanus skaitydavo.“ Toks teiginys nepadeda vaikui pasijausti geriau.
Dažnai tėvai atkreipia dėmesį į vaiko klaidas, bet kai jam pasiseka, tai atrodo savaime suprantama.
Taigi normalu turėti lūkesčius, paprastai tėvai nori gero savo vaikams, bet periodiškai reikėtų juos peržiūrėti, ypač jeigu vaikai ima nelabai gerai jaustis. Tuomet jie turi susimąstyti – ar jie pakankamai mato ir vertina tai, ką vaikas daro, bei sugeba išvengti lyginimo su kitais.
– Šiais laikais suaugusieji dažnai neturi daug laiko pabūti su savo vaikais. Kuo svarbus vaikui bendravimas su tėvais ir ką jis duoda?
– Vaikai labai vertina laiką, praleistą kartu su šeima, kai nereikia skubėti, kai nėra labai daug reikalavimų. Deja, dauguma šeimų tikrai turi labai įtemptus rytus, taip pat ir vakarai yra labai trumpi, todėl būtina bent savaitgaliais skirti laiko, kai galima susėsti pažaisti stalo žaidimų, pažiūrėti kartu filmą, eiti pasivaikščioti ir pan.
Taip pat vaikams labai svarbus individualus laikas tiek su mama, tiek su tėčiu, kad užimtoje tėvų dienotvarkėje vaikas jaustų, kad yra svarbus. Paprastai vaikas tėvams ir yra svarbus, bet kai tėvai apie tai tik galvoja, užsideda ant telefono ekrano vaiko nuotrauką, darbe jį vis prisimena, vaikas to nežino. Jis tai jaučia tik tuomet, kai tėvai jam skiria laiko.
Todėl vaikui svarbu žinoti, kad jis reguliariai turės individualų buvimą su mama ir tėčiu, pavyzdžiui, šeštadienio rytais jis eina pasivaikščioti su tėčiu, tai jų laikas dviese, kai jie gali apie viską pasikalbėti, o sekmadienio popietę jis ką nors gamina ir pabendrauja su mama. O dar geriau, kai vaikas pats gali pasiūlyti, ką norėtų veikti kartu su mama ar tėčiu jų abiejų jų laiko metu.
Kai vaikas žino, kad kiekvieną savaitgalį jis turės šį laiką, jam paprasčiau išbūti savaitę, kai tėvai gali skirti mažiau laiko. Šis individualus laikas stiprina vaiko savivertę, o taip pat pagerina brolių ir sesių santykius, nes būnant individualiai nereikia konkuruoti dėl tėvų dėmesio.
Pabaigai visus tėvus noriu pakviesti – jei turite klausimų įvairiais vaiko auklėjimo klausimais, jeigu reikia greitos konsultacijos, galite paskambinti į „Tėvų liniją“ telefonu 8 800 90012.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
