– Būsimų pirmokų tėvai šiuo metu suka galvas, kaip paruošti vaikus mokyklai, o kaip šiam svarbiam įvykiui turėtų pasiruošti patys tėvai?
– Pirmiausia tėvai turi suprasti, kad tai vienas svarbiausių ir įdomiausių žingsnių vaiko raidoje. Jis tampa savarankiškesnis, atsiveria daugiau išbandymų, o kartu – galimybių, mokykla leidžia pažinti save ir kitus bendraujant, sprendžiant nelengvas situacijas, nusiviliant ir vėl patiriant sėkmę.
Antra, tėvams reikia nusiteikti, kad pirmieji du ar trys mėnesiai yra reikšmingi kalbant apie adaptaciją: stebėkite, kaip vaikas jaučiasi, ar noriai kitą dieną keliauja mokytis, ką pasakoja apie santykius su mokytoja ir kitais vaikais, kaip sprendžia ne itin malonias situacijas, kokių emocijų (teigiamų ar neigiamų) dažniau patiria. Apie visa tai reguliariai kalbėkitės ir nespauskite mokytojos ar vaiko būti greitai ir sėkmingai besiadaptuojančiu. Kiekvienas esame skirtingas, tad prie naujovių skirtingai prisitaikome. Jei kyla nerimas, konsultuokitės su mokyklos personalu.
Na, o svarbiausia – patys būkite pozityvūs mokymosi bei mokyklos atžvilgiu ir orientuoti spręsti bei parodyti vaikui, kad visos situacijos turi išeitis ir jis visad gali kreiptis pagalbos.
– Neretai tėvai savo vaikams sako, kad mokykloje reikės laikytis drausmės, bus negalima dūkti, teks klausyti mokytojo ir pan. Visa tai – tiesa, tačiau ar vaikų tai negąsdina?
– Džiugu pripažinti, kad tokius pasisakymus jau rečiau girdime iš tėvų lūpų, tačiau giminačiai ar aplinkiniai vis dar mėgsta vaikus pagąsdinti būsimu mokyklos režimu, o vėliau stebisi, kad vaikas nerimauja eidamas ten, kur jie gan vaizdžiai papasakojo apie tai, kas jo laukia.
– Kokias tėvai dažniausiai daro klaidas bandydami papasakoti apie tai, kas laukia nuėjus į 1 klasę?
– Dažniausiai pasitaikančios kliūtys, kurios trikdo sėkmingą vaikų adaptaciją yra kelios:
Dideli tėvų lūkesčiai mokyklos, mokytojo ir vaiko atžvilgiu – kartais sukuriamas toks paveikslas, kuris vos pravėrus mokyklos duris dūžta į šipulius. Laukite mokslo metų pradžios su smalsumu ir noru stebėti: o kaip viskas bus. Atsisakykite iliuzijų ir sekite diena dienon paskui savo vaiko patirtį: džiaukitės, padėkite, „sustyguokite“ palankų sveikatai režimą ir matysite, kad tas etapas nebus toks sudėtingas.
Noras „tvarkyti“ vaikų tarpusavio santykius. Jūsų pirmokai geba spręsti nemažai tarpusavio santykių problemų. Tik kartais reikalinga jūsų pagalba, tad tik tada ir pasisiūlykite padėti: įsiklausykite, išklausykite ir padėkite patiems atrasti sprendimus, o ne paaiškinkite, kuris yra „kaltas“, o kuris – „nuskriaustas“.
Mokytojo egzaminavimas. Kai kurie tėveliai taip įsijaučiai į užsakovo vaidmenį, kad nejučia nuo pirmos pamokų dienos vis turi ką paaiškinti mokytojui, kuris dar tik susipažįsta su vaikais, stengiasi kurti klasės mikroklimatą ir stebėti, kaip vaikams sekasi įsitraukti į mokymo(si) procesą. Dirbkite savo darbus ir leiskite mokytojui kuo geriau atlikti savąjį, o su rekomendacijomis luktelkite.
Kritika vaiko klasės draugų ar jų tėvų atžvilgiu. Tai labai gadina klasės mikroklimatą. Geriau būkite tuo, kuris savo vaiko bendraklasius pakalbina, paklausia, kaip jiems sekasi ir pasidžiaugia savo bei kitų vaikų tarpusavio santykiais ar pasiekimais. Juk norite, kad klasėje vystytųsi sveiki vaikų tarpusavio santykiai.
– Kaip neišgąsdinant vaikų papasakoti jiems, kad pasikeis jų gyvenimo būdas ir režimas?
– Pirmiausia nebijoti patiems. Bendraujant su vaiku papasakoti ramiai, konkrečiai ir aiškiai apie tai, kas jo laukia: kaip prasidės diena, kas vyks mokykloje, kur jis gali kreiptis pagalbos, jei jam kils klausimų, kada jis grįš ir kiek laiko reikės skirti savarankiško mokymosi pratyboms. Siūlau kiekvienam dienos etapui nupiešti po komiksą, kad vaizdinės priemonės padėtų greičiau įsisavinti pasikeitusį dienos ritmą.
– Jau netrukus tėvai keliaus į parduotuves pirkti rašomojo stalo, patogios kėdės, kuprinės, pieštukų ir kitų reikalingų dalykų. Ar vaikai turėtų aktyviai dalyvauti apsipirkime ir patys išsirinkti priemones mokyklai? Galbūt tai taip pat gali padėti pasiruošti mokyklai ir suteikti vaikams tam tikros motyvacijos?
– Visada geriau svarbius dalykus nuveikti kartu: baldų ar priemonių įsigijimas – jau savotiškas naujojo etapo prisijaukinimas. Žinoma, bus būtinos suaugusiojo rekmendacijos, tačiau leiskite aktyviai į diskusijas įsitraukti pačiam svarbiausiam dalyviui – jūsų pirmokui.
– Kaip dar galima motyvuoti vaiką?
– Vienas didžiausių motyvatorių yra pačių tėvų nuostatos ir požiūris į mokymąsi. Jei šeima linkusi vis ko nors naujo išmokti, aptarti ir pasidžiaugti, tuomet vaikui mokymasis siejasi su maloniomis emocijomis. Kai malonu – procesas sekasi lengviau.
– Ar sunkiau mokyklai paruošti vaiką, kuris nelankė darželio? Jei taip, ką reikėtų daryti?
– Kartais vaikui sunkiau todėl, kad šalia mokymo(si) jis patirs nemažai įvairių išgyvenimų dėl vaikų tarpusavio santykių, ko, nelankius, vaikų darželio, patyrė gerokai mažiau arba išvis nepatyrė. Atrasti savo vietą kolektyve, mokėti susikaupti ir dirbti grupėje yra išties svarbi praktika septynmečiui. Jei iki tol jis tokios neturėjo, tai vasarą stenkitės kuo dažniau sudaryti vaikui galimybes pabūti su bendraamžiais, kad būtų lengviau bendrauti su vaikais susitikus mokyklos erdvėje.
– Kokių vaikų adaptacija gali užtrukti ilgiau?
– Yra labai jautrių vaikų, kuriems bet koks pokytis yra nemažas iššūkis. Tad jiems išankstinis pasirengimas labai palengvina vėliau atsirandančias situacijas. Ką daryti? Kalbėtis su vaiku apie tai, kas jam labiausiai kelia nerimą ir kartu pasižymėti kelis sprendimus, kaip elgsis, jei nerimas pasitvirtins, tuomet priminti, kad jūs niekur neprapulsite ir padėsite, jei matysite, kad vaikas nesusitvarko. Apie ypatingą jautrumą pasikalbėti su mokytoja, kad švelniai ir neskubėdama įtrauktų vaiką į veiklas. Padrąsinkite ir kasdien užfiksuokiete po bent vieną „stiprybę“, kuri padeda pokyčius priimti sėkmingai.
– Ar gali vaikams padėti vyresnių draugų, sesių ar brolių patirtis?
– Žinoma, broliai, seserys, kiemo draugai gali būti pagalbininkai ir pavyzdžiai, kad mokykloje vaikai „išgyvena“ ir kad išmoksta daug naujų dalykų. Tik stebėkite, kad aplinkinių patirtis būtų ne tik negatyvi, kuri gąsdintų, bet ir pozityvi, kuri padėtų palaikyti pusiausvyrą. Galite pasidalinti ir sava mokykline patirtimi ir ypatingai tuo, kaip sekėsi įveikti iššūkius ir kuo didžiuojatės.
– Ar vaikams bus lengviau, jei net ir atostogų metų bandysime juos pripratinti anksčiau keltis, susitvarkyti žaidimų vietą, pasirinkti drabužius, o tiksliau, pratinsime ir mokysime jį savarankiškumo?
– Savarankiškumo turime mokyti ne tik vasarą ar žiemą, bet kasdien nuo maždaug pusantrų metų. O dėl režimo – praktikoje matau įvairių pavyzdžių: vieniems užtenka pirmųjų savaičių ir jie jau yra režime, o kitiems reikia gyventi nuolat laikantis tam tikro ritmo. Nesu kategoriška ir palieku tėvams stebėti savo vaikus ir matyti, kas jiems geriausia.
– Tačiau pirmosiomis savaitėmis mokykloje tėvai neretai nori palengvinti vaiko kasdienybę ir stengiasi už jį sudėti kuprinę, žiūri ar vaikas nepamiršo raktų, kūno kultūros aprangos, vadovėlių ir pan...
– Jau paruošiamojoje klasėj vaikas turi savo daiktus susidėti iš vakaro ir ryte nedidinti streso ar nerimo dar nesukrautais daiktais ir nepastebimai kažkur dingstančiu rytiniu laiku. Jei tėveliai nori tapti tarnais ir daryti svarbius dalykus už vaiką – tuomet siūlau prisiimti ir tarnystės pasekmes, kai augdamas vaikas jums paliks vis kitokių svarbesnių pareigų ir atsakomybių.
– Kai kurie tėvai jau galvoja apie būrelius. Ar vaikams, kurie darželyje būrelių nelankė, nebus per sunku adaptuotis iškart dviejose aplinkose? Juk jiems teks priprasti ir prie pasikeitusio ritmo, ir gerokai didesnio užimtumo...
– Tai labai priklauso nuo vaiko: jei jis aktyvus, greit prisitaikantis, turi mėgstamą veiklą – nematau nieko blogo startuoti ir pamokinėje, ir popamokinėje veikloje jau nuo rugsėjo. Tačiau yra vaikų, kuriems mėnesį-kitą pakaks užimtumo ir krūvio tik mokyklinėje veikloje. Manau, kad tėveliai pažįsta savo vaikus ir turės kantrybės sekti paskui juos, o ne paskui savo norus.
