Disertacijos „Kai „tavo kūnas tiesiog išprotėja“: įkūnytas nėštumo patyrimas“ autorės teigimu, labiausiai besilaukiančias moteris šiurpina savęs kontrolės praradimas – užmiegama viduryje dienos, oda įgyja keistą spalvą, viskas tarsi ima slysti iš rankų.
– Kodėl dėmesį į savo kūną sutelkiame tik tada, kai su juo kas nors negerai?
– Jei mes sėdime patogiai, mūsų niekas nedirgina. Jei nepatogiai, po kurio laiko atrodo, kad kažkas vyksta, pradedame reaguoti labiau. Panašiai ir su automobiliu – apie jį negalvojama tol, kol nesustoja, nenuleidžia padangos ar pan. Tipiškas žmogus apie kūną daug negalvoja. Kartais mes netgi pražiopsome tas pamokas, kurias iš kūno galėtume išmokti, jei kreiptume į jį dėmesį. Tačiau ne visi taip daro. Kai kurie žmonės įkyriai ir nuolatos žiūri į savo kūną, tai jau hipochondriška asmenybė.
– Kuo nėštumo procesas ir kūno pokyčiai jo metu aktualūs psichologiškai? Kuo tai svarbu psichologijai kaip tyrimo objektas?
– Pastebėjau, kad tokiems moteriškiems dalykams psichologija skiria per mažai dėmesio. Net Sigmundas Freudas ar Alfredas Adleris užsiiminėjo, galima sakyti, vyriška psichologija. Tokie lemtingi gyvenimo etapai kaip nėštumas buvo praleisti.
Moterys tarpusavyje dažnai kalbasi ir skirsto kitas į turinčias vaikų ir neturinčias vaikų. Nėštumas – kaip skiriamasis ženklas arba lakmuso popierėlis. Man nėštumas rūpi, nes tai viena būsenų, kai priartėjame prie kūniškumo įsisąmoninimo. Kaip trauma, lūžis ar mirtina liga mus sustabdo kažką daryti fiziškai, taip ir nėštumas man pačiai buvo akivaizdus priminimas, kad esu labai kūniška.
– Savo disertacijoje nėštumui įvardyti pasirinkote citatą „kai kūnas išprotėja“. Kaip jis išprotėja?
– Ši citata yra moters, gimusios Naujoje Zelandijoje, persikėlusios gyventi į Angliją. Angliška citata yra „Your body just goes bananas“. Citata neišverčiama, mes labai vargome. Su bananais tai neturi nieko bendro. Norima pasakyti, kad viskas slysta iš rankų, prarandama kontrolė, tarsi čiuožinėjama ant banano žievės.
Pagrindinis dalykas išryškėjo kalbantis su moterimis. Labiausiai moteris šiurpina tai, kad nėštumas tarsi atima kontrolę. Moterys pasakoja, kad, esant mergaitėmis, norai priklausė ne visai nuo jų, vėliau įsitvirtinama, priimami sprendimai, o nėštumo metu moteris vėl ne viską kontroliuoja pati. Užmiegama viduryje dienos, oda įgyja keistą spalvą, viskas tarsi ima slysti iš rankų.
– Ką dar išgyvena besilaukiančios moterys?
– Atsiskleidžia daug dalykų. Pavyzdžiui, didelė seserystė tarp moterų. Atrodytų, kad stiprus ryšys turėtų būti su mama, seserimi, bet paaiškėjo, kad didžiausią reikšmę turi fizinis atstumas. Tai reiškia, kad, jei šalia yra taip pat besilaukianti bendradarbė, o sesuo nesilaukia ir yra kažkur už jūrų marių, stipresnė seserystė bus juntama bendradarbei. Taigi per nėštumą norisi glaudesnio arti esančių moterų ryšio, nebūtinai su kraujo giminėmis. Tai nustebino.
Taip pat išryškėjo mirties tema, t. y. finalinis pajautimas, kad mano kūnas slysta iš rankų ir tai primena, kad esu mirtinga. Tai supratimas, kad, nors šiais laikais mes galime pasidaryti plastines operacijas, atsijauninti ir pan., kūnas yra stipresnis. Fiziologija laimi prieš psichologiją.
Mirtis buvo nuolatinis pokalbių su nėščiosiomis palydovas, tai įdomu. Taip pat buvo keista tai, kad moterys nėštumą priima jam einant į pabaigą. Praeina daug laiko, beveik iki trečio trimestro, kai moteris pasako – aš jau tikrai laukiuosi.
Ilgą laiką suprantama, kad kažkas yra viduje, bet tik trečiame trimestre atsiranda kontaktas su kita asmenybe, esančia ten. Priimamas ir savo pasikeitimas – sąmonei to reikia, kad moteris nesitrankytų į kitus daiktus. Kai moteris pagimdo antrame trimestre, būna dar per anksti, tai tarsi trauma, nes vaikas dar netapęs realiu kūdikiu. Tokios tendencijos, bet, žinoma, kai kurios moterys jau antrą dieną būdamos nėščios viską jaučia ir įsivaizduoja.
– Kodėl moterys taip jautriai reaguoja į kūno pokyčius? Ar tam įtakos turi grožio standartai?
– Tai liūdinantis faktas. Paradoksalu, nes vyrai ir aplinkiniai nėščias moteris laiko labai gražiomis, jas giria. Pačios moterys vartoja negražius epitetus – „aš stora karvė“, „išvarvėjusi“ ir pan. Sociologai tam turi paaiškinimą – šiais laikais moterys galvoja, kad jos vertingesnės socialiai kaip prekės tol, kol yra lieknos. Nėštumo metu tam kyla grėsmė – nuvertėjama, nes padidėjama.
Taip, mūsų medijos tiesiog formuoja moterims tą vaizdą – moteris turi būti kuo lieknesnė, kuo mažiau vietos užimanti. Tačiau yra dalykų, teikiančių man vilties. Viena moteris pasakojo, kad būdama nėščia pagaliau jaučia, kad gali užimti daug erdvės – vonioje jos kūnas išburksta, ji jaučiasi kaip amazonė, galinga moteris.
– Koks partnerių vaidmuo, kai moteris laukiasi?
– Tyrimas parodė, kad moterys labai atidžiai žiūri į vyrą, į jo reakciją. Vyras jų akyse tampa antriniu veidrodžiu – tuo, kuris tarsi gali pasakyti, kokia ji yra. Moteris nebūtinai tuo tiki, bet reakcijos labai laukia. Toji reakcija nebūtinai verbalinė – žiūrima, kiek moterimi žavimasi, kiek ji pastebima kaip moteris, ne tik mama. Vyrai gali labai prisidėti prie to, kad moteris jaustųsi šauniai.
Vyrauja lūkestis, kad moteris visada spindėtų, šypsotųsi, bet iš tikrųjų ji turi teisę liūdėti ir verkti. Teko girdėti, kad vyrams labai sunku priimti besikeičiančią moterį ir, pavyzdžiui, lytiniai santykiai baigiasi vos ne tada, kai sužinomas nėštumo faktas. Kitiems jie baigiasi pajutus judantį kūdikį. Kiti vyrai gyvena labai nuosekliai, jie net patiria panašius į moters simptomus – storėjimą, pykinimą ir pan. Tai psichologinis nėštumas, jis gali būti išgyvenamas vyrų.
– Kaip besilaukiančią moterį veikia aplinkinių intervencijos?
– Neigiamai. Moteris kartais pati nesuvokia, kaip neigiamai. Pasitaiko tokių intervencijų, kai mus atakuoja tiesiog fiziškai, peržengiama mūsų asmeninė erdvė. Žmonės prisiliečia arba atakuoja psichologiškai, tarsi nėštumas suteiktų tokią teisę – komentuoti. Tuomet moteris jaučia, kad norėdama išlaikyti vidinę pusiausvyrą, ji turi slėptis savo galvoje, vis labiau atmesti tą kūną. Lieka tik mentaliniai, emociniai dalykai.
– Koks vyro vaidmuo idealiu atveju?
– Buvimas kartu. Svarbiausia, išlikimas kartu – kas mes kartu, čia mūsų vaikas. Suprantame, kad moteris gali sėkmingai laikyti savo rankose vaiką, jei jaučiasi palaikoma vyro. Vyro vaidmuo idealiu atveju – palaikymas ir buvimas.
Kai kurie tėčiai ryšį atranda anksti, jiems patinka glostyti pilvuką, pasakoti, dainuoti lopšines ir pan. Tačiau jei tai atrodo dirbtina, nereikia. Nesvarbu kaip, bet reikia atrasti savo būdą, kad žmogus nebūtų juokingas pats sau.
– Kaip moterims tapti atlaidesnėmis ir švelnesnėmis sau?
– Moterys kelia sau kosminius reikalavimus. Tačiau mes esame vertingos ne tik už tai, kaip atrodome. Kalbant apie kūną, svarbu suvokti, kad rankos vertingos ne dėl to, kaip jos atrodo, o todėl, kad galiu apkabinti savo vaikus, juos panešioti, duoti valgyti. Akys ne tam, kad kažką viliočiau ir gundyčiau, bet tam, kad žiūrėčiau ir suteikčiau ramybę.
Kūnas neturi būti instrumentas. Moterys tarsi turi būti viliokės, o jei yra nėščios, turi pasislėpti. Kartais norisi daryti moterišką revoliuciją. Vyrai leidžia sau negalvoti, o moterys prievarta pasirenka „katorgą“ rūpintis savo išvaizda. Tai neleidžia atsipalaiduoti. Kartais tai neleidžia tiesiog būti, prarandama kai kas daug vertingesnio.
