Juk ne baimė mums baisiausias dalykas. Baisiausias dalykas, sunkiausiai panešamas sielai akmuo yra bejėgystė. Ir pažadas jos nepatirti taip saldžiai suvilioja.
Tik netikėtai, kai jau atrodo tuoj užlipsim į viršukalnę, kai suradę savo žmogų imame planuoti šeimos rojų, netikėtai atsiveria skardis ir meta mus į tuos šešėlius, nuo kurių taip norėjome pabėgti.
„Mes negalime pastoti, viską darome, bet negalime. Kodėl? Kodėl mums? Kuo mes nusikaltome? Ką blogo padarėme? Kodėl gyvenimas mus baudžia? Kodėl visiems sekas, o mums ne?“
„Kodėl aš persileidau? Kodėl jis mirė toks mažas? Ar aš nenusipelniau būti mama? Ar aš ką nors padariau ne taip? Gal nervinausi per daug? Gal dėl to, kad taip norėjau to mažylio ir iš kažkur kilo mintis, o gal nenoriu būti mama?“
Spengianti kūne tuštuma, kurioje neužgimsta gyvybė, su kuria griūna visos viltys ir fantazijos apie gražų gyvenimą.
Buvimas erdve, kur tavo kūne užgimsta gyvybė ir kuriame įvyksta mirtis. Ne tik to mažo, kelių savaičių žmogeliuko. Miršta jaunatviškas „Aš“, kuris gali viską sukontroliuoti, viską pakeisti, išspręsti, sukurti.
Kaip kurti, kai eini į ligoninę ir žinai, kad tavyje yra mirtis.
Bet ne tik tai. Net, jei viskas prasideda taip, kaip turėtų būti. Net kai gydytojai, aplinkiniai, draugai sveikina ir kartu planuoja „kaip bus, kai pagimdysi“, tavyje ima smelktis tamsa, kažkokia gili baimė, kuri sukasi uraganu minčių, beprasidedančiu „o kas jei…“.
Ir tas mažas, tas mažiukas „Aš“, buvęs toks atrodytų viską galintis, staiga susiduria su didžiuliu gyvenimu, kuris nepaklūsta „Aš“ galiai. Visi įrankiai, kurie yra ištraukti iš stalčiuko su pavadinimu „kontrolė“ nebeveikia. Tas bjaurus „kas jei…“ sugriauna visus argumentus.
„Negersiu“, „nustosiu rūkyti“, „medituosiu“, „sveikai valgysiu“, „sportuosiu“, „viską darysiu, ką gydytoja pasakys“ sudūžta susitikę su neįveikiama fantazija „kas jei…“. Ir fantazija „viskas bus gerai“ nebetenka savo galių.
Motinos archetipas – gyvenimą duodanti, likimą kurianti ir gyvenimą atimanti
„Aš žinau, kad manyje kuriasi gyvybė, bet kodėl taip nesaugu?“
Kai mūsų kūnuose ima augti naujas žmogus, susiduriame su patirtimi, kurioje tampame gyvybės kūrėjomis. Tai vyksta mūsų kūne. Bet kartu neturime supratimo, kaip tai vyksta. Tas „Aš“ jaučia, kad dalyvauja kažkokiame stebukle, kuris nematomas, paslėptas viduje, kartais stebimas šešėlių forma juodai baltame ekrane gydytojo kabinete.
Tačiau tas dalyvavimas kažkoks nepažintas, nepasiekiamas sąmonei. Motinos ego įkrenta į patirtį, kurios galia kyla iš dalies, slypinčios mūsų psichikos ir kūno šešėliuose. Jo neįmanoma tiesiogiai veikti, pakeisti.
Kai laukiamės, kai gimdome, kai nešiojame rankose savo kūdikį, jaučiame, jog tas nematomas pasaulis priartėja labai arti. Jame slypi gilus potencialas ir kartu, tuose šešėliuose slypi didžiulis pavojus.
Neretai motinystė pirmą kartą priartina mus prie nepažintos gyvenimo dalies. Kaip su ja būti, kai tas galingas „Aš“ nebetenka savo galių?
Kaip teigia Marija Gimbutienė, tyrinėjusi mūsų istorijos laikus, kurie liko šešėliuose, kuriuose Motina deivė buvo viso ko centre, motinos archetipas savyje talpina gyvybę duodantį, likimą lemiančią ir mirties aspektą.
Giltinė ir Didžioji Motina buvo sesės. To pačio poliaus dvi skirtingos pusės. Ir graikų mitologijoje likimo deivės, audžiančios kiekvieno žmogaus gyvenimo siūlą, buvo moteriškos figūros. Deivės, lemiančios likimą buvo nepriklausomos nuo vyrų dievų, niekada nebuvo jų žmonos.
Kaip teigia, M.Gimbutienė, baltiškoji likimo deivė Laima irgi neperėmė indoeuropiečių dievų požymių ir nebuvo ištekėjusi. Ji pasirodo kartu su Dievu, be ne kaip jo žmona, bet kaip lygiavertė partnerė. Laima, kaip ir likimo deivės Moiros, veikia nematomose gelmėse. Neįmanoma nuspėti, kokiais dėsniais veikia jų verpiami siūlai.
„Moiros balansuoja tarp asmeninio ir neasmeninio prado. Dėl to jį bandome ne pažinti, bet nuspėti. Jos neturi aiškaus individualumo“, - rašo M.Gimbutienė.
Šiuolaikinė mama, jausdama savo pilve mažylio judesius ar dainuodama jam lopšinę, supdama kūdikį rankose jaučia, kad savo fantazijomis, svajonėmis, bandymais nuspėti jo gyvenimą, bandymais sukurti nuostabų gyvenimą, savo viduje verpia savo vaiko likimo siūlą.
Šitas vilčių, fantazijų, svajonių, norų audinys yra tai, į ką užgimstančiai sielai labai svarbu įkristi. Įsimylėjusiose mamos akyse, kuri stebėdama savo dviejų mėnesių kūdikį ir viduje kurianti jam gerą gyvenimą yra tai, ką mums visiems svarbu patirti, kad turėtume nuo ko atsispirti, kad turėtume į ką atsiremti. Tai sukuria mūsų gilų santykį su gyvenimu, kurį galima gyventi, kurio centre yra viltis, o ne baimė ar nerimas. Ir, man rodos, psichologijos mokslas pagavo šią gilią motinos ir vaiko santykio aspektą. Mama yra likimą audžianti ir kurianti. Bet…
Įkritimas, kurio kaina – nerimas
Tas „bet…“ savyje talpina klausimą, kaip tam žmogiškajam „Aš“, per kurį verpiasi kito žmogaus gyvenimo siūlas, nuverpti jį teisingai, kaip nesuklysti. Ir taip mūsų mažas, žmogiškas, ribotas „Aš“ gali įkristi į grandioziškumą, kuris kyla ne iš noro būti ypatingu, bet iš meilės vaikui, iš noro, kad jam viskas būtų gerai, noro suvaldyti mums nepažintus dėsnius. Ir čia mes klaikiai pralaimim.
Kaip suvaldyti, nuausti tą siūlą, kai jis audžiasi gyvenimo šešėliuose, ten, kur sąmonė negali matyti, negali suprasti?
„Sutraumuosiu savo vaiką“, „jis manęs nemylės, nes ant jo rėkiau“, „man nepavyksta, jaučiuosi susimovusi kaip mama“, „kodėl jis toks nedrąsus, ką aš ne taip padariau“, „jis nukrito, užsigavo, aš nemoku jo apsaugoti“, „o kas jei jis paskęs“, „pervargus pasakiau jam „atstok“, jis užaugs galvodamas, kad kitiems maišo.“
Bandome austi tą siūlą, kurio mūsų žmogiškasis „Aš“ neturi galių nuausti. Kiek kartų savo kabinete mačiau šį procesą, kaip mamos bando papasakoti „koks vaikas bus“ nuo to, kaip jos pasielgė dabar.
„Aš“ pasaulis sukasi priežasties-pasekmės principu. Tačiau gyvenimo gelmėse veikiantis likimas yra daug sudėtingesnis. Jis, kaip po žeme susipynusi grybiena, kuri savo šaknimis jungia daug daugiau, nei galime suprasti.
Gyvybę duodantis aspektas savyje talpinantis ir mirties temą niekaip netelpa šiuolaikinėje ego psichologijoje. Būti mama, tai susidurti su praradimu, su pabaigomis, su neįvykusiais dalykais, su skausmu. „Aš nepasidžiaugiau nėštumu, nes visą laiką jis buvo "gresiantis", vis nerimavau. Mano vaikas nepatyrė to gražaus laukimo“, „aš taip norėjau, kad jai gimdymas, ta pirma jos gyvenime patirtis būtų švelni, graži, bet viskas baigėsi cezariu. Kodėl nepasistengiau labiau? Ar aš silpna mama?“, „aš nusprendžiau nutraukti žindymą, mačiau kaip jai sunku, kaip ji verkia, nori. Man širdis plyšo, kad taip nusprendžiau. Bet kitaip negalėjau. Kodėl aš savo vaikui sukeliu skausmą? Aš juk to taip nenoriu“, "aš plėšaus viduje tarp noro atsitraukti nuo vaiko ir su juo būti visą laiką:, "nusprendėme išleisit į darželį ir dalis manęs su tuo sutinka, o kita dalis klykia iš skausmo".
Motinystėje stebime pradžias, tokias nuostabias, stebuklingas. Ir stebime pabaigas - paskutinius kartus ir skausmą, kurie neretai ateina per mus. Kaip talpinti tą motinišką rolę, kurios patirtyje tiek daug praradimo?
Tapusios mamomis mes visam gyvenimui pasirašome nešti ne tik savo likimą, bet ir savo vaikų. Tiek, kiek turime, tiek ir nešame. Mes pasirašome džiaugtis su jais kartu, linkėti jiems gero, nerimauti dėl jų ir kentėti už jų gyvenimo kančias, kartu su jais nešti skausmą ir susitikti su jų gyvenimo šešėliais.
Motinystė mus moko gebėti plaukti jūra, kurios gelmės visada mums bus nepažintos, kurių vėjų mes negalime sukontroliuoti.
Šioje vietoje tas buvęs viską galintis „Aš“ nebegali išbūti. Mes jį prarandame. Mes jį turime prarasti. Išliūdėti, išgedėti ir paleisti.
Motinystė mus moko gebėti plaukti jūra, kurios gelmės visada mums bus nepažintos, kurių vėjų mes negalime sukontroliuoti. Mes galime mokytis plaukti. Bet tik tiek. Iš čia ateina išmintis priimti savo bejėgiškumą ir tame priėmime atrasti galią, kurios centre nėra jėga - jos centre yra erdvė išbūti, kurti, austi, tikėti, jausti, nuspėti. Jos centre yra intuicija – žinojimas ateinantis iš tos vietos, kurioje baigiasi mūsų žinojimas.
Be šio galingojo „Aš“ praradimo mes įkrisime į nesibaigiantį nerimą. Kai pamirštame likimą, kai neatiduodame duoklės Moiroms ir Laimai, mes pakliūname į nerimo tinklą ir tada pačios išsigandusios stebime, kaip tas tinklas tampa destruktyviu mums ir mūsų vaikams, kaip jame nebelieka gyvenimo.
Bandydamos apsaugoti savo vaiką nuo gyvenimo šešėlių, tas šešėlis pradeda veržtis per mus. Mes imame ėsti save kalte, kuri naikina džiaugsmą būnant su vaiku ir nerimu persmelktoje dienoje negalime atrasti su vaiku gyvenimo, kai neatlaikiusios tos likimo audėjos naštos, kuri nepasiduoda mūsų norams, klykiame nesavu balsu, norime viską sunaikinti ar negalime pakilti iš lovos, pribaigusios save nuolatiniais priekaištais.
Motinystėje nėra kaip pabėgti nuo gyvenimo. Tuo ji nuostabi, tuo ji tokia gili, tuo ji tokia sunki…
Pabaigai
Noriu palikti jus su Gintaro Beresnevičiaus citata. Apie tai, kaip svarbu yra grįžti prie gyvenimo sukūrimo mito, prie pradžių pradžios, prie istorijos, kurioje mes ir mūsų vaikai esame maži karoliukai dideliame žmonijos istorijos vėrinyje, kuris pervertas mums nematomu likimo siūlu. Ir nulenkę galvas prieš gyvenimą, galime jame pradėti kurti, galime atrasti gyvenimą. Tapusios mamomis mes galime sutikti patirti ir gyventi gyvenimą, kartu su savo vaikais. Ir toje duotybėje atsiranda galimybė rinktis, kaip su ja išbūti. Čia yra mūsų galia, čia yra mūsų kūryba, čia yra mūsų stiprybė. Ir būtent šioje vietoje galime išgirsti pirmapradę gyvenimo dainą.
„Kosmologiniai dainų įvadai turi aiškias funkcijas. Viena vertus, viskas turi prasidėti nuo ko nors, taip pat ir daina. (…) Jei daina, kad ir koks būtų jos siužetas, prasideda kosmologininiu elemetų paminėjimu, tai dainuojantis žmogus patenka į šventą realybę. Jis įmina į pirmaprades pėdas, įbrenda į pirmapradžius vandenis, ir jo dainuojama istorija, liūdesys, skundas ar džiaugsmas tampa kosminiu ir kartu – sakraliu įvykiu. Dainuojamas tokias „sukosmintas“ dainas, žmogus atsiduria pačiame pasaulio centre, o tai švenčiausia ir saugiausia vieta.“
