– Kokius esminius iššūkius patiria tėvai, kurie augina kelis vaikus, palyginti su tais, kurie augina vieną?
– Šeimoje esant daugiau narių, atsiranda ir daugiau įvairesnių poreikių. Iš esmės tėvams, auginantiems kelis vaikus, pagrindinis iššūkis yra suderinti visus tuos skirtingus poreikius.
Iššūkiu tampa ir tai, jog tėvams reikia sugebėti paskirstyti savo dėmesį, laiką, rūpestį, meilę. Taip pat tėvams tenka rūpintis ir vaikų tarpusavio santykiais, padedant jiems išgyventi natūraliai kylančią konkurenciją; mokant juos dalintis, susitarti.
Beje, neretai sudėtingas etapas išgyvenamas, kada šeimoje jau esant mažiems vaikams, gimsta naujas vaikas, kuriam reikia ypač daug dėmesio. Tuomet neretai kiti vaikai pradeda jaustis, kad nors „gavo“ brolį ar sesę, tačiau „prarado“ tėvus. Tad tokioje situacijoje tėvams labai svarbu stengtis išlaviruoti tarp skiriamo dėmesio mažyliui ir kitiems vaikams.
Neretai kiti vaikai pradeda jaustis, kad nors „gavo“ brolį ar sesę, tačiau „prarado“ tėvus.
– Ar įmanoma mylėti vaikus vienodai?
– Žiūrint, kokiu būdu yra tas „vienodai“. Bet, be abejo, įmanoma vienodai stipriai mylėti vaikus.
Tačiau natūralu, jog tas santykis su kiekvienu vaiku yra kažkiek skirtingas, kitoks. Juk vaikai yra individualūs, todėl santykyje su kiekvienu vaiku išryškėja skirtingi dalykai. Netgi tas meilės jausmas kiekvienam vaikui gali skirtis.
Svarbu, jog tėvai nesibaimintų, kad jų jausmai vaikų atžvilgiu nėra identiški, vienodi. Nes tai nereiškia, kad kažkuris vaikas mylimas mažiau – tiesiog kitaip.
– Kas nutinka, kai tėvai (kad ir nesąmoningai) pasirenka savo „mylimiausią“ vaiką – pavyzdžiui, vienas tėvas labiau linksta prie vieno vaiko, kitas – prie kito? Kodėl taip būna?
– Išties pasitaiko, kai tėvai nesąmoningai tarsi pasirenka savo „mylimiausią“ vaiką dėl to, kad jis galbūt yra į juos panašesnis, artimesnis, su kuriuo galbūt lengviau sutarti, kurį lengviau suprasti.
Ir tikrai reikia sąmoningumo ir budrumo, kad tėvai „nepasiskirstytų“ vaikais, kad išlaikytų artimą santykį ir su tuo vaiku, kuris galbūt atrodo ne toks artimas ar panašus. Nes tikrai gali būti, kad, pavyzdžiui, vienas vaikas savo interesais, pasaulėžiūra panašesnis į mamą, ir dėl to jai su juo smagiau.
Tėvų, kaip suaugusiųjų, pareiga ir yra išlaikyti tą balansą, sukurti artimą – nors ir kitokį – ryšį su kiekvienu vaiku.
Nes jei vienas iš vaikų matys ar jaus, kad mama ar tėtis (arba abu) labiau vertina kitą ar kitus vaikus šeimoje, jam formuosis žema savivertė ir nevisavertiškumo jausmas, kuris gali išlikti ir suaugus. Taip pat vieno iš vaikų prioritetizavimas didina ir konkurenciją tarp vaikų.
– Ar nėra taip, kad įprastai daugiau dėmesio ir meilės gauna tas vaikas, kuris it pasiklydusi avelė – neatranda savęs, patiria gyvenime nemažai iššūkių?
– Be abejo, kad tai yra labai dažna situacija. Natūralu, kad daugiau tėvų dėmesio gauna tas vaikas, kuris turi ar kokių nors raidos sutrikimų ,ar tiesiog elgesio problemų, negu tas, kuriam gerai viskas sekasi.
Kitas dalykas, neretai būna taip, kad jei vaikas mato, jog kažkoks jo elgesys pritraukia tėvų dėmesį, jis nesąmoningai ir toliau taip elgiasi.
Šiuo atveju vėlgi labai svarbu išlaikyti balansą – vaikams dėmesio skirti vienodai. Net ir tam, kuriam gerai viskas sekasi, svarbu, kad tėvai juo domėtųsi, pas jį ateitų pasikalbėti, jį paskatinti, juo pasidžiaugti.
Nes, kitu atveju, mažiau dėmesio gaunantis vaikas gali pradėti jaustis nesvarbiu, neįdomiu, nereikalingu, o tai neigiamai paveiks jo savivertę. Ir, kaip minėjau, gali būti, kad toks savęs vertinimas išliks ir vaikui suaugus.
Be to, gali būti, kad vaikas, pajutęs, jog šeimoje negauna tokio išskirtinio dėmesio, kaip jo brolis ar sesuo, gali pradėti ieškoti būdų, kaip tą dėmesį gauti. Ir nebūtinai pozityviu būdu.
Mažiau dėmesio gaunantis vaikas gali pradėti jaustis nesvarbiu, neįdomiu, nereikalingu, o tai neigiamai paveiks jo savivertę.
– Kaip patartumėte šeimoje skirstyti dėmesį keliems vaikams?
– Kiekvienam vaikui svarbus ryšys su savo tėvais. Tačiau nebūtinai reikia su kiekvienu vaiku praleisti šimtą procentų vienodai laiko – tiesiog tas praleidžiamas laikas su vaikais turi būti vienodai kokybiškas.
Tėvams būtų naudinga retsykiais savęs paklausti: ar žinau, kuo gyvena, kuo džiaugiasi, ką veikia vaikai? Ar jaučiu ryšį su visais vaikais? Ar pasidomėjau ir tuo kitu, kuriam galbūt ne tiek rūpesčio reikia?
Labai svarbu, kad abu tėvai leistų laiką su visais vaikais. Pavyzdžiui, vieną vakarą tėtis lieka namuose su mažyliu, o mama su vyresniais išeina pasivaikščioti. Kita kartą – atvirkščiai.
– Kaip tėvai galėtų padėti vaikų tarpusavio santykiams?
– Labai svarbu tarpusavyje nelyginti vaikų, kadangi palyginimai didina konkurenciją tarp jų, skatina vaikų pyktį vienas kitam.
Aišku, tų palyginimų absoliučiai išvengti turbūt ir nepavyktų, tad galbūt nereikėtų tėvams labai jau dėl to savęs smerkti, jei visgi išsprūsta kokie palyginimai. Tačiau, idealiuoju atveju, vertėtų džiaugtis kiekvieno vaiko savitumu: juk natūralu, kad vieniems vaikams sekasi vienose srityse, kitiems – kitose.
Kitas dalykas, svarbu atminti, kad ta konkurencija ir pykčiai tarp brolių ir seserų yra labai natūralus reiškinys. Todėl svarbu, kad tėvai leistų vaikams papykti vienas ant kito, išreikšti nepasitenkinimą vienas kitu, nedraustų konfliktuoti.
Juk būna, kad, pavyzdžiui, mažesnis vaikas sugadina vyresniojo daiktus. Tuomet vertėtų pasakyti vyresniajam, kad natūralu jausti negatyvius jausmus ir apie juos galima pasisakyti tiek broliui ar sesei, tiek tėvams; kad svarbu juos išjausti, tačiau „neišsiliejant“ ant brolio ar sesers.
