Psichologė: „Vaikų slaptų žaidimų kultūra – autonomijos apraiška“

– Kodėl vaikui svarbu (jei svarbu) turėti slėptuvę, savo erdvę? Ar sutiktumėte, kad slėptuvė, visų pirma, yra saugi vieta? Ar vaikas jos ieško, kai jaučiasi nesaugus, nori nuo kažko pabėgti?

– Manau, retas kuris iš savo vaikystės neprisimename kokio nors jaukaus kampelio palėpėje, namelio medyje ar paslaptingojo „sekreto“ (priminsiu, kad „sekretas“ gaminamas po stiklo šuke iš augalų bei akmenukų sudėjus kompoziciją ir visą šį grožį užbėrus smėliu ar tiesiog žeme). Vaikas auga ir jo asmenybė formuojasi ne tik formalios ir struktūruotos ugdymo aplinkos dėka. Lygiai taip pat svarbūs (o gal net ir svarbesni) yra paties vaiko vidinis pasaulis ir jo kuriama aplinka. Todėl kiekvienam vaikui tiesiog būtina laisvo žaidimo forma. Galima sakyti, kad noras būti nepriklausomam nuo suaugusiųjų ir kuria vaikų slaptų žaidimų kultūrą. Tai tarsi priešprieša suaugusiųjų diegiamam reguliavimui, taisyklėms, kitaip tariant – autonomijos apraiška. Slaptavietėse vaikai gali kurti ir kontroliuoti nuosavą erdvę. Tokia slapta vieta turi du labai svarbius bruožus: leidžia vaikams tyrinėti aplinką, atrasti ir kurti, tačiau kartu yra nematoma kitiems (paslėpta). Beje, svarbu paminėti: slaptavietė gali tapti saugia ir ramia vieta tik tada, kai tai paties vaiko laisvas pasirinkimas, jo kūrybiškumo raiška. Psichologinė teorija, kuri aiškina šį vaikų pomėgį, taip ir vadinasi: perspektyvos ir prieglobsčio teorija. Ji siekia apibrėžti, kodėl tam tikra aplinka yra suvokiama kaip saugesnė nei kitos. Būtent galimybė stebėti kitus, pačiam liekant nematomam, sukuria šį jausmą. Įdomu, kad minėta teorija neretai taikoma architektūroje, kuriant jaukumo atmosferą.

Organizatorių nuotr./Interaktyvi paroda „Dzotukės“.

– Žodis „slėptis“ dažniausiai turi blogą asociaciją su bailumu ar kažko vengimu. Ar tai yra blogai? Ar reiktų vaiką skatinti to nedaryti?

– Normalu, kad tiek suaugusysis, tiek vaikas nori kai kurias mintis ar jausmus pasilikti tik sau ir tame tikrai nėra nieko blogo. Vaikams labai svarbu turėti asmeninę erdvę, ir nebūtinai tai turi būti kambarys. Tai gali būti tiesiog lova ar stalas, kuris yra tik jų ir niekieno kito. Reikėtų sudaryti galimybę vaikui kartais pabūti vienam ir pačiam kontroliuoti savo aplinką.

Žinoma, negalime pamiršti, kad paslapčių būna visokių. Norint, kad mūsų vaikai būtų saugūs, labai svarbu juos mokyti, kad esama ne tik gerų, smagių ir malonių paslapčių (pavyzdžiui, kai rengiame kitam žmogui gimtadienio staigmeną), bet ir blogų (kai patiriame skriaudą ar jaučiamės nemaloniai). Vaikas turėtų žinoti, kad blogų paslapčių slėpti nederėtų: neretai vaikų skriaudėjai ir naudojasi paslapties „korta“ arba gąsdinimu. Jei vaikas yra prašomas saugoti kokią nors paslaptį ir jaučiasi nemaloniai, jis visada turėtų apie tai papasakoti suaugusiajam, kuriuo pasitiki. Ugdydami saugumo įgūdžius užtikrinsime, kad slaptaviečių ir paslapčių patirtis bus maloni ir auginanti asmenybę, o ne daranti žalą.

– Ar norą pabėgti (eskapizmą) nuo pasaulio triukšmo, socialinių normų, šurmulio, kuris gąsdina, susikuriant atskirą pasaulį viduje, taip pat galima suprasti kaip slėptuvę? Kada vaikui tai jau gali tapti pavojinga (t. y., gresia izoliavimasis, baimė bendrauti, užsisklendimas)?

– Žmogus nuolatos funkcionuoja tarp dviejų pasaulių. Vidinio ir išorinio. Vidinis pasaulis – tai mūsų mintys ir jausmai, kurių niekas negali žinoti, jei nepasakome ar neparodome. Išorinis pasaulis – kitų žmonių mintys ir jausmai, įvairios elgesio taisyklės ir normos, kitų lūkesčiai, aplinka, kurios mes kartais visiškai negalime kontroliuoti. Riba tarp šių pasaulių kintanti: kartais ji plonytė, kaip perregimas šydas, o kartais ji stoja lyg nepajudinama siena, ir tai nėra nei gerai, nei blogai.

Žymiame vaikų psichologinę raidą tiriančiame eksperimente tyrėjas rodo trimečiui sulčių pakelį ir klausia: „Kaip manai, kas yra viduje?“, „Sultys“, – atsako berniukas. Tada, jo nuostabai, tyrėjas iš pakelio pradeda traukti spalvotus kaspinus. Vaikas vėl klausiamas: „Kaip manai, jei šį pakelį parodysiu Džesei, kuri dabar kitame kambaryje, ir paklausiu jos, kas yra viduje, ką ji atsakys?“, „Kaspinai“, – net nemirktelėjęs atšauna berniukas. Šis eksperimentas iliustruoja normalios vaiko raidos ypatumą: vaikai iki tam tikro amžiaus nesugeba atskirti savo ir kitų žmonių minčių, taigi jie įsitikinę, kad visa tai, ką jie supranta, mato, jaučia ar galvoja, yra žinoma visiems.

Ir kai išgirstame savo vaiką pirmą kartą gyvenime „meluojantį“, kad jis tikrai tikrai nevalgė šokolado, nors išterliotame veidelyje sunku įžiūrėti jo bruožus, galime didžiuodamiesi teigti: susiformavo mūsų atžalos gebėjimas atskirti vidinį ir išorinį pasaulius.

Normalu, kad augdamas vaikas tyrinėja šį atradimą ir gali nuklysti į kraštutinumus: visai užsidaryti ir pabėgti nuo išorinio pasaulio, kuris gali būti sunkiai pakeliamas dėl nepalankios ar nesaugios aplinkos, krizių ar pernelyg didelių suaugusiųjų lūkesčių. Žaidžiant su įsivaizduojamais draugais ir skęstant fantastikos pilnoje knygoje galime atrasti nusiraminimą ir paguodą.

Jei vaikas kartais nori pabūti netrukdomas ar pasineria į save, tai tikrai neturėtų gąsdinti tėvų – tai nuostabus vaiko gebėjimas rūpintis savo psichologine sveikata ir ilsėtis. Vien tai yra pakankama pedagoginė priežastis leisti vaikui turėti savo slaptavietę ir gerbti mažo žmogučio teisę į ramų prieglobstį, ar bent jau ją toleruoti. Tačiau jei tai užsitęsia, tampa pagrindiniu būdu gyvuoti, tėvams derėtų atidžiai pergalvoti: galbūt kažkas Jūsų atžalai šiame išoriniame pasaulyje yra taip nepalanku, nemalonu ar nepakeliama, kad vaikas renkasi ar net yra priverstas nuolatos būti savyje, kur saugu? Galime paklausti savęs, ką padaryti, kad išorinis pasaulis priimtų vaiką su pasitikėjimu ir saugumu? Kokios pagalbos reikia mūsų vaikui?

Kristijono Lučinsko nuor./Interaktyvi Antano Dubros paroda „Dzotukės“

– Ar savo profesinėje patirtyje susidūrėte su vaikais, kurie slėptųsi?

– Noras slėptis gali būti suprantamas ne tik tiesiogiai, bet ir kaip socialinis atsiribojimas, pernelyg didelis uždarumas, užsisklendimas. Su tokiais vaikais tenka dirbti dažnai: jie praranda akademinį ar socialinį interesą, gali kilti miego bei apetito sunkumų. Pernelyg didelis užsidarymas ar „slėpimasis“ turėtų būti signalas, kad išorinis pasaulis dėl kažkokių priežasčių jaučiamas kaip nesaugus, nepatikimas, nepriimantis. Tada siekiu suprasti, kokios to priežastys, kartu su vaiko tėvais ar globėjais ieškome, kaip padėti vaikui pasijausti saugiau.

Mano, kaip psichologės, pagrindinis uždavinys – domėtis vaiko vidiniu pasauliu. Suteikti vaikui saugią erdvę jam pačiam tą vidinį pasaulį tyrinėti ir atrasti jau minėtas stiprybes. Vaikas turi patikėti, kad jo vidinis pasaulis kažkam įdomus, ir pasitikėtų juo dalintis. Tada dingsta ir perdėm išaugęs poreikis slėptis, užsidaryti vienam su savo sunkumais.

– Kaip manote, ar mieste pakankamai erdvių vaikams? Yra padaryta daug vaikų aikštelių ir panašiai, bet jie vis tiek ieško alternatyvų – apleistų pastatų, užkampių.

– Džiugu matyti didėjantį dėmesį vaikų erdvėms mūsų šalyje. Jos perteikia mintį, kad vaikai svarbūs ir priimami. Tačiau jokia ryškiomis spalvomis ir paminkštintu grindiniu išklota aikštelė neatstos vietos, kuri gali tapti baltu popieriaus lapu šėlstančiai vaizduotei ir beribei kūrybai. Apleistas sodas, menkiau apšviesta parko vieta vaikus traukia savo magiškumu, paslaptimi. Vieta, kurią gali paversti sava, kur ne tu turėsi taikytis prie aikštelės įrengimų, o erdvė paklus tavo taisyklėms. Bėda ta, kad apleisti pastatai ar užkampiai gali tapti pavojingomis vietomis: mūsų, suaugusiųjų, pareiga atrasti balansą tarp saugumo ir būdo patenkinti natūralų vaikų smalsumą tyrinėti ir ieškoti. Galbūt vaiko tėtis ar mama gali pasirūpinti saugia vieta nameliui medyje? O gal pasiūlyti dar daugiau antklodžių, kai namuose po stalu „dygsta štabas“?

Asmeninio archyvo nuotr./Psichologė Gintarė Jonaitienė

– Slėptuvių turėjimas man atrodo susijęs su turtingu vidiniu pasauliu (nes ta vieta įprasminama, joje veikiami savo pačių išgalvoti dalykai, sukuriami įsivaizduojami draugai arba priešai). Ar dabartiniame pasaulyje, kai daug virtualybės, kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklų, vaikai nėra praradę savo vidinio pasaulio plastiškumo?

– Tiesa ta, kad ir pati vaikystė šiandien kitokia, nei prieš 30 metų. Didelė dalis ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenimo norom nenorom persikelia į virtualią erdvę: nei vienai kartai iki šiol neteko turėti nuotolinių pamokų. Mūsų tėvai negalėjo prisijungę prie sistemos matyti visų įvertinimų realiuoju metu – jie turėjo pasikliauti mūsų parnešamomis (arba ne) pažymių knygelėmis. Nei vienas nenešiojome išmaniojo laikrodžio, kad mūsų tėvai jaustųsi saugiau ir galėtų bet kuriuo metu susisiekti. Panašu, kad fizinės ribos, atstumai kinta. Ir labai dideliu greičiu. Dabartinis pasaulis visai kitoks negu tas, kuriam žaisdami ruošėmės mes ar mūsų tėvai. Negalime tikėtis, kad dabartiniai žaidimai bus tokie patys. Žaidybinė aplinka taip pat skiriasi: kalbantys, verkiantys, sisiojantys, šviečiantys ir įvairiai mirksintys žaislai palieka vis mažiau vietos fantazijai. Kam vaizduotėje kurti drakoną iš pliušinio meškiuko, jei gali turėti realistišką dūmus leidžiantį ir riaumojantį drakoną?

Sunku pasakyti, kas yra „sveikiau“ ir svarbiau šiems laikams: gebėjimas suręsti medinę pastogę žaidimams ar pasikliaujant beribe vaizduote sukurti virtualų „Minecraft“ pasaulį ir jame žaisti su draugais. Manyčiau, kad reikia ir vieno, ir kito. Kad ir kokie būtume išmanūs ir šiuolaikiški, evoliucinės smegenys niekur nedingo – giliai viduje visi turime dar iš akmens amžiaus paveldėtus poreikius: kurti saugią olą (erdvę), konstruoti, tyrinėti ir kurti. Prisisotinę virtualių technologijų vaikai mano kabinete mielai renkasi fiziškai kurti savo fantazijų pasaulius. Ir tai rodo, kad vaikų kūrybiškumas niekur nedingo, jam tik reikia progos išsiskleisti. Tikiu, kad Jūsų projektas – viena iš tokių progų.

Klausimus uždavė Agnė Pulokaitė ir Antanas Dubra.