„Jie nori, kad jų nuomonė būtų išgirsta, kad į ją būtų atsižvelgta, [...]. Paauglys turi kritinį mąstymą – turime džiaugtis, kad jis tokį turi ir abejoja. Jis abejoja tėvų vertybėmis, mintimis, nuomone, tik tai ne visada lengva girdėti. Be to, vaikai galėtų pasakyti – mūsų tėvai nustoja mus girdėti, jie nustoja mūsų klausytis, todėl mes neturime apie ką su jais šnekėti“, – neslepia psichologė psichoterapeutė.
Paradoksalu, pastebi A.Kurienė, bet bendrauti su vaikais suaugusieji galėtų pasimokyti iš kompiuterinių žaidimų: žaidžiant kompiuterio ekrane niekada nebus užrašo „durnius, kvailys, tau nepavyko, tau kaip visada nesiseka“.
„Todėl vaikas sėdi valandų valandas ir galų gale įveikia tą lygį. Ką tada daro kompiuteris? Jo ekrane pasipila konfeti, atsiranda užrašas „šaunuolis, esi didvyris“, – kalba psichoterapeutė. – Vaikas gali parą sėdėti. O kur yra mokytojas, kuris taip motyvuoja?“
– Psichologinėje literatūroje teko skaityti, kad paaugliams maždaug apie 13-us metus tėvai nustoja būti autoritetais ir jie tėvų nebegirdi. Ką galėtume padaryti, kad vaikai mus girdėtų ir kad būtų mažiau konfliktų?
– Neabejokime, kad mūsų vaikai mus girdi, be to, mes tikrai nenustojame jiems būti autoritetais. Autoritetu tėvai mums lieka visą gyvenimą – ar mums 13, ar 33, ar 63 metai. Taigi vaikai nenustoja girdėti, jie nebenori klausytis, ne visada nori sutikti su tuo, ką mes sakome, ne visada paklūsta.
Reikia suprasti, kad paauglystėje įprasto paklusnumo santykis, kai tėtis ir mama žino ir pasako, ką vaikas turi daryti ir vaikas tai daro, pasikeičia.
Paauglys turi kritinį mąstymą – turime džiaugtis, kad jis tokį turi ir abejoja. Jis abejoja tėvų vertybėmis, mintimis, nuomone, tik tai ne visada lengva girdėti.
Jis žymi lygiavertiškesnį bendravimą, koks yra būdingas suaugusiųjų pasauliui, kai mes tikrai labai mažai vienas su kitu kalbame nurodymais, deriname dalykus, diskutuojame, tariamės, išklausome vienas kito nuomonę, ginčijamės.
Mūsų vaikai ateina į tokį laiką, kai jaučia, kad jų nuomonė irgi yra svarbi. Jie nori, kad jų nuomonė būtų išgirsta, kad į ją būtų atsižvelgta, kad ji būtų suprasta, kad apie ją galima būtų diskutuoti.
Paauglys turi kritinį mąstymą – turime džiaugtis, kad jis tokį turi ir abejoja. Jis abejoja tėvų vertybėmis, mintimis, nuomone, tik tai ne visada lengva girdėti. Be to, vaikai galėtų pasakyti – mūsų tėvai nustoja mus girdėti, jie nustoja mūsų klausytis, todėl mes neturime apie ką su jais šnekėti.
– Šiandieninių vaikų ir paauglių seneliai neretai priekaištauja, girdi, tėvai nemoka auklėti vaikų. Anksčiau būdavo tvarka – pasakydavo mums, ką reikia padaryti, ir mes be jokių atsikalbinėjimų vykdydavome.
Taigi, anot dalies senelių, paauglystė yra ne kas kita, kaip išsigalvojimas, – vaikai neturi kuo užsiimti, todėl ir priešgyniauja. O psichologai mums aiškina, kad, jei norime, kad vaikai taptų kūrėjais, o ne paklusniais vykdytojais, turime nebauginti, nešaukti, nemušti. Taigi kiek laiko trunka toji paauglystė?
Kaip mums derinti mylintį žodį ir mylintį žvilgsnį su reikliu žodžiu ir reikliu žvilgsniu, kad vaikas užaugtų kūrybingas, bet nenueitų šunkeliais?
Idealas – maksimaliai struktūruotas ir maksimaliai jautrus tėtis ar mama, bet realybėje tokių žmonių nėra, o pusiausvyra – tikrai nelengvas tėvystės iššūkis.
– Palietėte daug vaikų ugdymo aspektų. Pirma – du tėvystės įgūdžių aspektai, t. y. jautrumas ir struktūra. Jautrumas yra tada, kai mes suprantame vaiko emocinius poreikius, atsižvelgiame į jo nuotaiką, norus, kūrybingumą ir t. t.
Struktūra yra tai, kaip mes sugebame nustatyti ribas, duoti nurodymus, pareikalauti tvarkos ir t. t. Idealas – maksimaliai struktūruotas ir maksimaliai jautrus tėtis ar mama, bet realybėje tokių žmonių nėra, o pusiausvyra – tikrai nelengvas tėvystės iššūkis.
Paauglių tėvams labai svarbu atsirinkti, kas būtina, ką vaikas privalo atlikti, kokios yra jo pareigos ar atsakomybės, o dėl ko neverta laužyti iečių, kas yra smulkmenos, dėl kurių neverta kariauti.
Taip pat palietėte ir kitą labai svarbų aspektą, kai seneliai sako, kad paauglystė – iš dyko buvimo.
Paauglystė yra raidos etapas, jis visada yra ir gali būti maištingas, labai karingas, labai konfliktiškas arba labai taikus ir labai įdomus. Iš dalies galima sakyti, kad mano ir mano tėvų karta paauglystės neturėjo, nes labai anksti atėjo suaugystė. Jau 13–15 metų vaikai tada turėjo prisiimti tikrai labai rimtą atsakomybę: ir padėti ūkiuose, ir tvarkyti namus, ir dirbti darbus. Atsimenu, mano vaikystėje buvo prestižas įsidarbinti sulaukus 14 metų, nes tai buvo pripažinimas, kad esi subrendęs žmogus.
Bet tikrai neužteks laistyti gėles – tai penkiamečio pareiga.
Todėl dabartiniai vaikai kažkuria prasme yra nuskriausti, nes mes dažnai į juos žiūrime kaip į mažus, nelabai pajėgius, nelabai galinčius, labai rūpinamės jų lavinimu ir kūrybiškumu, bet neleidžiame jiems vystyti suaugystės galių ir daryti rimtų dalykų.
Paauglys namuose gali būti lygiavertis pagalbininkas, pavyzdžiui, mokėti mokesčius, padėti prižiūrėti mažesnius vaikus, gaminti maistą, nudirbti kažkokius darbus. Bet tikrai neužteks laistyti gėles – tai penkiamečio pareiga. Paauglys turi turėti galimybę dirbti ir užsidirbti pinigų, ir tada konfliktiškų santykių tikrai labai sumažės, o kūrybingumas padidės.
