– Visuomenėje egzistuoja įvairių mitų apie vaikų ir tėvų santykius, pavyzdžiui, kad mamos sunkiai atiduoda sūnus marčioms, tėvai sunkiai skiriasi su dukromis. Mitams priskirčiau ir tėvų norą, kad vaikai pratęsti jų veiklą. Kaip Jūs tai vertinate?
– Psichologijoje vienas pirmųjų, pradėjusių kalbėti apie mitus, buvo psichologas Stanley Krippneris. Jis sakė, kad mitas yra teiginys, kurio negalima nei įrodyti, nei paneigti, bet žmogus tuo tiki. Kai kurie mitai yra individualūs, būdingi tik paskiriems žmonėms – tai mitai apie tų pačių žmonių gyvenimą, sąveiką su kitais, ateitį, įsivaizdavimą to, kas yra mirtis, gyvenimas, gimimas, pomirtinis gyvenimas.
Taip pat yra kolektyviniai mitai (apie visatą, apie gyvenimą) ir kolektyviniai-socialiniai mitai (kokie dėsniai egzistuoja visuomenėje, koks turėtų būti žmonių bendravimas). Jūsų paminėti, kad kartais tėčiai sunkiai skiriasi su dukromis, mamos – su sūnumis, taip pat yra mitai, nes kai kuriose šeimose įvyksta gana greitas savo vaiko „atidavimas“ kitam žmogui.
Kokie gi yra individualūs mitai, kurie ir nulemia, kad kai kuriems tėvams sunku išsiskirti su savo vaikais? Kiekvienas žmogus kuria savo gyvenimo filosofiją. Ji kuriama remiantis įvairiomis gyvenimo patirtimis: mes stebime aplinką, keliame hipotezes apie gyvenimą, paskui darome išvadas, kurios tampa aksiomomis.
Kartais tas išvadas apie gyvenimą padarome ne patys, o nusikopijuojame nuo mums artimų žmonių. Viena tokių išvadų, susijusių su mitais apie tai, ką aš galiu sau leisti su vaikais, yra hipotezė apie tai, o kas yra mano vaikai, ką reiškia mylėti savo vaiką.
Kai kuriems žmonėms vaikai yra jų pačių pasaulio dalis, tad dažnai tikimasi, kad vaikai padarys tai, ko patiems tėvams nepavyko įgyvendinti, arba pratęs tai, ką tėvai pradėjo, bet neužbaigė. Taigi vaikai yra vertinami kaip nuosavybė. Kitaip tariant, tai būtų galima performuluoti į mitą, kad vaikai per mane atėjo į pasaulį ir aš turiu teisę į jų gyvenimą, turiu teisę jiems patarti, ką studijuoti, su kokiu žmogumi draugauti, bendrauti, kurti šeimą, kokį darbą dirbti arba nedirbti.
Taip pat skaitykite: Atmintinė tėvams: kaip užauginti aukšto emocinio intelekto vaiką
Mylėti sąlygiškai – reiškia mylėti kitą žmogų tuomet, kai jis įvykdo kažkokias sąlygas, kai elgiasi tam tikru būdu.
Kai vaikas neįgyvendina tokio savo tėčio ar mamos mito, kai elgiasi priešingai, sulaukia labai neigiamų emocinių reakcijų ir netgi baudimo. Baudimas nebūtinai gali būti labai akivaizdus – jis gali būti ir emocinis, pasireiškiantis santykių atšalimu, atšiaurumu arba netgi pykčiu ir agresija.
Jei suaugęs žmogus mano, kad vaikai yra jo nuosavybė, pirmiausia jam patartina susimąstyti apie tai, kas yra gyvenimas, kas yra žmogus, kodėl mes gimstame, ar esame tik atsitiktinumas, ar esame tik tėčio ir mamos ląstelių junginiai, ar kažkas daugiau, ar žmogus gimsta tam, kad įgyvendintų savo tėvų tikslus ir paskirtį, ar vis dėlto jis gali būti laisvas ir kurti savo gyvenimo tikslą, ieškoti savo gyvenimo prasmės.
Kitas aspektas yra meilės sąlygiškumas. Vieni žmonės myli sąlygiškai, kiti – besąlygiškai. Mylėti sąlygiškai – reiškia mylėti kitą žmogų tuomet, kai jis įvykdo kažkokias sąlygas, kai elgiasi tam tikru būdu. Deja, kartais tėvai irgi myli savo vaikus (gal kad patys buvo sąlygiškai mylimi) sąlygiškai. Tai reiškia, kad jie tam tikru elgesiu, tam tikrais pasakymais siunčia savo vaikui žinutę „aš tave mylėsiu, jei būsi toks, kokį noriu tave matyti“.
Žinoma, aiškiai tai neįvardijama, bet vaikas, kai elgiasi pagal tėvo ar mamos norus, yra apdovanojamas emociškai arba kitaip. O kai elgiasi tiems norams priešingai, jis kažkuria prasme baudžiamas, yra nemylimas.
Ką tai formuoja ir kur veda? Psichologė Robin Norwood yra parašiusi knygą „Moterys, kurios myli per stipriai“. Tai knyga apie žmones, kurie auga ir formuojasi tokiose šeimose, kuriose paplitusi sąlyginės meilės taisyklė: jei aš gyvenu su savo vaikais, jie turi elgtis taip, kaip aš norėčiau (tuomet aš juos myliu ir jie iš manęs gauna, ką nori gauti), o jeigu jie taip nesielgia, aš juos turiu bausti ir auklėti.
Kas atsitinka tam žmogui, kuris yra mylimas sąlygiškai? Jis pats įgyja mitą, kad meilė yra sąlyginis fenomenas, meilę reikia užsitarnauti, dėl meilės reikia labai labai stipriai stengtis. Tokie žmonės galvoja, kad, tarkim, meilę galima užsitarnauti pinigais, pyragais, seksu, kažkokiu išskirtiniu elgesiu: jei aš nesielgsiu taip, kaip, man atrodo, yra reikalinga, jei neduosiu kitam žmogui kokių nors teigiamų pastiprinimų, malonumų ar dar kažko, ko jam reikia, tuomet būsiu nemylimas.
Taip pat skaitykite: Motinų nemylėtos dukros (II): 7 savigydos strategijos
Meilė tampa kažkokiu neautentišku išgyvenimu, kuris yra susijęs su tokiais mainais: aš noriu būti mylima (ar mylimas), tuomet stengiuosi, verčiuosi per galvą, kad tą meilę gaučiau, ir, jei kitas žmogus nori gauti meilę iš manęs, jis irgi turi dėl to pasistengti. Labai liūdna, jei visuomenėje plinta požiūris, kad meilė yra mainai. Tuomet tokiame pasaulyje šalta gyventi, nes tai – prekybos santykiai.
Kartais tėvai patys paskatina savo vaikus prekybos santykiams, nesuprasdami, kad iš tikrųjų vaikui labai svarbu gauti besąlyginę meilę, besąlyginį pritarimą visiems jo pasirinkimams (žinoma, tiems, kurie nėra jam pačiam žalingi).
Vieni žmonės myli sąlygiškai, kiti – besąlygiškai
Be abejo, jei vaikas prašo duoti jam palaikyti gyvatę, suaugęs žmogus suvoks, kad toks pasirinkimas žalingas pačiam vaikui, bet jei vaikas nori rinktis, nori savarankiškai surasti gyvenimo prasmę ir tikslą, ypač svarbu jam leisti pasirinkti. Nes, leisdami pasirinkti tiek kitą žmogų, tiek profesiją, tėvai savo vaikui siunčia žinutę, kad besąlygiškai juo pasitiki, tikiu, kad jo pasirinkimai gali būti geri.
Mes iš tikrųjų negalime savo vaikų auginti šiltnamio sąlygomis ir mėginti jų apsaugoti nuo visų galimų gyvenimo smūgių, nes pirmiausia nežinome, kur tie smūgiai gali būti. Tad brandaus tėčio arba mamos bruožas yra besąlyginė meilė, leidimas rinktis ir kartu suvokimas, kad vaikai ateina per mus, bet yra ne mūsų, nes jie priklauso gyvenimui.
– Ką daryti, jei aiškiai matai, kad vaiko elgesys neteisingas?
– Brandūs tėvai skatina mąstyti, o ne patarinėja, ne rekomenduoja.
– Ką reiškia skatinti mąstyti?
– Tai reiškia kartu susėdus kalbėtis. Man yra tekę matyti 70 metų žmonių, kuriems vis dar patarinėja jų 90-mečiai tėvai. Ir tie 90-mečiai tėvai būna labai nepatenkinti, jei 70-mečiai vaikai jų neklauso, nes jaučiasi turį teisę patarinėti, mano, kad geriau pažįsta gyvenimą. Kai jaunas žmogus pradeda mąstyti, bando suprasti, kas gali būti gerai, o kas blogai, tėvų misija yra parodyti galimybes ir galimas pasekmes, klausytis vaiko emocinių ir kitų poreikių.
Kartais vaikas nori sukti į dešinę vien todėl, kad tėvai primygtinai jį verčia sukti į kairę – tuomet visiškai nesąmoningai įsijungia pasipriešinimo kito žmogaus įtakai mechanizmai. Vaikas galbūt irgi norėtų sukti į kairę, bet vien dėl to, kad yra verčiamas, jis nori parodyti savo aš, nori išlaikyti orumą, pasirinkimo laisvę.
Taigi kartais tėvai, patys to nesuvokdami, gali padaryti ne visai gerą darbą, gali paskatinti vaiką pasirinkti ne tai, ko jis pats norėtų, todėl labai svarbu rodyti jam pagarbą ir kartu aptarinėti pasirinkimo galimybes, klausti, ką jis mano, ko nori. Tapkite su savo vaiku draugais, neprimeskite savo pozicijos.
Tarkim, jei vaikas aiškiai išsako kokį nors pasirinkimą (noriu būti veterinaru, teisininku, chirurgu), reikėtų aptarti to pliusus ir minusus, kad vaikas galėtų priimti tinkamą sprendimą, įvertinęs tiek teigiamas, tiek neigiamas pasekmes. Taigi būkite už vaiką, būkite su vaiku, būkite vaiko pusėje, kad jis matytų, jog gerbiate jo orumą, teises, pasirinkimo laisvę, kad besąlygiškai priimate jo kad ir beprotiškiausią sprendimą.
