Norą prieštarauti, bėgimą iš pamokų daugelis tėvų gali suprasti – nes patys panašius dalykus išgyveno, tačiau sutartu laiku susitikti su virtualiais draugais užsidėjus ausines ir panirti į žaidimų pasaulį, ten pagelbėti vienas kitam, regzti sąmokslus prieš priešininkus, daugeliui suaugusių atrodo tuščias ir beprasmis laiko gaišimas.
Apie internetinius pavojus, ilgo sėdėjimo žalą – antsvorį, nerimą, prastesnius mokymosi rezultatus, miego trūkumą, agresiją – gali kalbėti turbūt kiekvienas tėvas ir mama, kai tarpusavyje dalijasi patirtimi kaipgi „ištraukti“ vaikus iš virtualios realybės.
Vis dėlto patinka mums tai ar ne, tačiau – faktas – mūsų vaikams teks gyventi virtualios realybės ir interneto, o ne knygų pasaulyje. Ir jei užuot ją neigę bei su ja kovoję išmoktume ją suvaldyti, tiek mes, tiek mūsų vaikai galėtų turėti gerokai daugiau naudos nei žalos.
Kažkodėl daugelis yra įsitikinę, kad knygų skaitymas yra gėris, o štai kompiuteriniai žaidimai – blogis. Nors iš tiesų yra daugybė beverčių knygų, kurios ryja laiką, gali būti parašytos su stiliaus ir net gramatinėmis klaidomis, jose apstu faktinių klaidų, jos gali daryti neigiamą poveikį besiformuojančiai asmenybei. O fizinei sveikatai irgi didelio skirtumo nėra, prie ko sėdi vaikas – knygos ar kompiuterio.
Seniai baigėsi tie laikai, kai knygas rašė tik labiausiai išsilavinę ir talentingi. Kai užrašytas žodis garantavo tam tikrą kokybę. Juk rašyti gebėjo ne bet kas, o spausdintis buvo labai brangu. Dabar knygynuose beverčių spaudinių tiek, kad susirasti tikrai vertingą knygą nėra lengva. Nes knyga tapo paprasta preke. Tokia kaip muilas ar bulvės.
Raštingumo sklaidos procesas sudarytas tarsi iš dviejų etapų. Kol informaciją kuria intelektualinis elitas – geriausi savo sričių specialistai, o žmonės juos skaito, tol visuomenėje vyksta švietimo sklaida. Tačiau kai tik visi išmoksta skaityti bei rašyti ir savo mintis gali spausdinti bet kas, o ir pats spausdinimas gerokai atpinga – užrašytas žodis praranda vertę kaip toks – svarbu tampa tos informacijos turinys, patikimumas, meninė forma ar praktinė nauda. Tampa aktualu ne tik mokėti skaityti, bet ir gebėti pasirinkti ką.
Šiandien rašto kultūrą keičia vaizdo kultūra. Išmanieji įrenginiai ir internetas yra pagrindinė informacijos paieškos, sklaidos ir vartojimo vieta. Kaip ir rašytinę, taip ir internete esančią vaizdo, garso, rašto informaciją labai svarbu tinkamai atsirinkti, kad ji būtų naudinga.
Taigi dabartiniai tėvai turi dar vieną užduotį – ne tik išmokyti vaikus skaityti, bet ir naudotis visais šiais milžiniškais naujos informacijos srautais.
Kodėl ne tik verta, bet ir būtina tai daryti? Būtent nuo to, kada ir kaip vaikas bus supažindintas su kompiuteriniais žaidimais, virtualia realybe, priklauso ką jis veiks internete – gaiš laiką ar mokysis, bendraus, tobulės.
Sudominti skaitymu yra sudėtingiau nei išmaniuoju įrenginiu, nes vaizdai suprantami, o štai raides „įveikti“ nelengva.
Bet koks mokymasis yra efektyvesnis, kai jis yra paverstas žaidimu. Tada atsiranda ir motyvacija, įkvėpimas ir teigiamos emocijos...
Ar tai galima daryti žaidžiant kompiuterinius žaidimus? Ir taip, ir ne. Yra labai daug tokių, kurie gaišina laiką, tačiau nemažai tokių, kuriuos žaisdami vaikai gali modeliuoti įvairias situacijas, susipažįsta su tikrais faktais, išmoksta skaityti ir suprasti žemėlapius. Ir tėvų užduotis savo atžalas supažindinti būtent su tokiais.
Kai kurių žaidimų paprasčiausiai neįmanoma žaisti neturint istorinių ar geografijos žinių, nesuprantant anglų kalbos. Todėl į juos įnikę moksleiviai daug laiko praleidžia naršydami internete, ieškodami informacijos.
Tačiau čia labai svarbu vaiko amžius. Ikimokyklinukams ir pradinukams vienareikšmiškai svarbiau skaityti knygas nei naršyti išmaniajame įrenginyje. Tėvų užduotis – skaityti vaikams knygas tuo amžiaus tarpsniu, kai formuojasi mažylių kalba, nes literatūriniuose kūriniuose ji turtingesnė kone dvigubai už šnekamąją.
Sudominti skaitymu yra sudėtingiau nei išmaniuoju įrenginiu, nes vaizdai suprantami, o štai raides „įveikti“ nelengva. Būtent todėl pažintis su knyga turėtų įvykti anksčiau nei su kompiuteriu ar telefonu.
Skaitant lavinami mažylio kalbiniai gebėjimai, vaizduotė, vaikas mokosi sutelkti ir išlaikyti dėmesį, aktyviai klausytis ir interpretuoti informaciją, skatinamas jo kūrybiškumas. Kai tėvai su vaikais aptaria personažus, jų istorijas, kartu jie gali narplioti labai sudėtingas problemas, vaikams tėvai taip diegia vertybių sistemą bei pasaulėžiūrą.
Svarbi detalė – to paties reiškinio aprašymas ir vaizdavimas gali turėti vaikui labai skirtingą poveikį: skaitant dirba vaiko vaizduotė, kuri nesukuria baisesnių monstrų, nei ji gali pakelti, o štai vizualiniame kūrinyje – jau suaugusiųjų sukurti dalykai, jie mažylį gali ir gąsdinti, ir traumuoti.
Yra tyrimų, kurie teigia, jog besikeičiantys vaizdai, garsai, scenos yra pernelyg stimuliuojantys ir pavojingi mažų vaikų raidai. Specialistai nerekomenduoja vaikams iki trejų metų duoti jokių išmaniųjų įrenginių. Tačiau neretai tėvai net mažam pypliui įbruka į rankas planšetę ir džiaugiasi ramybe. Tai pats blogiausias variantas, kai vaikas į kompiuterinių žaidimų pasaulį įmetamas tarsi į vandenį, tikintis, kad jis pats išmoks plaukti.
Bet kaip ateina laikas išleisti vaiką į gatvę vieną, taip ateina laikas, kai vaikas turi būti mokomas ir kompiuterinio raštingumo. Geriausia, kad būtent tėvai ir būtų tie žmonės, kurie pirmieji parodys, kaip veikia kompiuteris, kaip galima naudotis internetu, socialiniais tinklais, kaip žaisti žaidimus.
Norėdami sulaukti grįžtamojo ryšio apie savo vaiko virtualų pasaulį, tėvai gali paprasčiausiai apie jį kalbėtis, kaip kad anksčiau kalbėdavosi apie knygas ar mokyklą. Dabar galima klausti, kas patinka, kodėl žaidi būtent tą žaidimą, kokius sprendimus ten darai, ką žaidžia tavo draugai... Svarbu nenuvertinti to, ką daro vaikas.
Vaikai nelabai mėgsta specialių edukacijai sukurtų žaidimų, nes jie yra nuobodūs, be netikėtumo efektų, be saldaus pergalės džiaugsmo. Kartais „nekalti“ žaidimai būna daug kenksmingesni ar geriausiu atveju tik tuščiai ryjantys laiką už atrodančius kiek grėsmingai – taigi, tėvai turėtų bent jau susipažinti su jais.
Kaip kiekviena knyga rašoma turint tikslą, taip kiekviena žinutė internete, reklama, filmas, pasisakymas socialiniame tinkle ar žaidimas irgi turi vienokį ar kitokį tikslą. Ir raštingo pagal šių dienų sampratą žmogaus užduotis – gebėti tokią informaciją perskaityti ir suprasti.
Populiaru atimti iš vaiko telefoną, kompiuterį ir atrodo problema išspręsta? Draudimas be jokios alternatyvos paprastai neduoda laukto rezultato. Tokie tėvai anksčiau kaltino blogus draugus, mokyklą, gatvę, dabar – internetą.
Kodėl gi nesukūrus šeimos taisyklių, kaip elgtis internete, kurių privalu būtų laikytis visiems? Juk neretai ir patys tėvai pernelyg ilgai naršo savo išmaniuosiuose ir su vaikais bendrauja nepakeldami akių nuo jų. Reiktų riboti ne tik laiką prie kompiuterio ar telefono, bet ir veiklą. Pavyzdžiui, strateginiai žaidimai ir naršymas socialiniuose tinkluose yra visai skirtingos veiklos, su skirtingomis rizikomis ir poveikiu.
Nors akcentuojamas neigiamas kompiuterinių žaidimų poveikis, tačiau yra tyrimų, kurie rodo, kad strateginiai kompiuteriniai žaidimai pagerina loginį mąstymą. Taip pat paaugliai geba greičiau susirasti reikiamą informaciją bei ją atsirinkti.
Draudimas be jokios alternatyvos paprastai neduoda laukto rezultato. Tokie tėvai anksčiau kaltino blogus draugus, mokyklą, gatvę, dabar – internetą.
Daugelis suaugusių nerimauja, kad vaikai bendraudami internete neįgyja reikiamų socialinių įgūdžių, jiems sunku komunikuoti ir su bendraamžiais, ir su vyresniais. Iš tiesų, neverbaliniai ženklai, kūno kalba labai svarbūs, iš jų gauname kone 80 procentų informacijos, ir tik bendraudami gyvai to mokomės.
Tačiau nereikia nuvertinti ir bendravimo virtualioje erdvėje. Tiesiog jis kitoks. Žinoma, ten gali slypėti ir daugybė pavojų, apie kuriuos tėvai turi įspėti, tačiau būna ir taip, kad vaikai ten žaisdami susiranda virtualių draugų, su kuriais išsikalba. Nors virtualioje erdvėje neverbalinis supratimas taip gerai nelavinamas kaip tikrovėje, tačiau ten vaikai išmoksta žodžiais labai tiksliai, aiškiai ir gana drąsiai įvardinti situacijas, savo jausmus, išgyvenimus, kas gerokai sunkiau sekėsi jų tėvams.
Žaidžiant žaidimus online socialiniai barjerai tampa nereikšmingi, svarbiausia – tavo gebėjimas reaguoti į situacijas, bendradarbiauti su kitais. O tai stiprina pasitikėjimą savimi, kelia savivertę, nes esi vertinamas tik už savo sugebėjimus, o ne materialinę padėtį ar fizinius duomenis.
Skirtingai nei knygose internete informaciją galima susirasti labai greitai, ją palyginti su alternatyviais šaltiniais. Neretai ji būna papildyta iliustracijomis bei videomedžiaga.
Jei dabartinių tėvų užduotis atverti savo vaikams kelią į kompiuterinį raštingumą, išmokyti juos valdyti medijas, o ne būti jų valdomais, tai vaikų laukia dar vienas iššūkis – jie turi mokytis būti ne tik kritiškais informacijos vartotojais, bet ir jos kūrėjais.
