Noras kontroliuoti pažįstamas
Be abejonės, savo vaikams norime tik geriausio, tačiau kaip pastebėti, kai nuoširdus rūpestis virsta noru kontroliuoti ar nesąmoningomis savo neišpildytų svajonių projekcijomis?
Pašnekovė neslepia, kad jai, kaip mamai, toks begalinis noras rūpintis savo vaikais yra suprantamas. Augindama vyresnį sūnų, ji taip pat patyrė tą norą daryti įtaką jo pasirinkimams, tačiau sąmoningumo ugdymas, literatūra padėjo į tai pažiūrėti iš šalies ir pergalvoti savo žingsnius.
Puoselėti tai, kas sekasi, ne priešingai
„Didžiausia tėvų atsakomybė sugebėti atrasti vaiko talentą ir jį puoselėti. Paprastas pavyzdys, į ką visi esame linkę, jei vaikui nesiseka matematika, bet sekasi lietuvių kalba, rašyti rašinėlius ir kurti eilėraščius, dažnu atveju samdysime papildomą mokytoją matematikai vietoj to, kad papildomai mokytume lietuvių kalbos ir augintume jo talentą. Matematiką jis išvilks pats, nes jo motyvacija ir aistra gyvenimui yra ten, kur yra jo gyvenimo prasmė, jo talentas“, – kalbėdama apie naudingą tėvų įsitraukimą į vaikų ugdymą, pastebi Rasa Dičpetrienė.
Negalvodami atkartojam savo tėvų elgesį
Pokalbio metu pašnekovė ne kartą pabrėžė tėvų sąmoningumo svarbą. „Jei visai negalvojam, kaip auklėjam savo vaikus, auklėjam juos taip, kaip mus auklėjo mūsų tėvai, nes tai mums įrašyta į kraują“, – sako R.Dičpetrienė. Puiku, jei tėvų pavyzdys buvo teigiamas, tačiau norint nutraukti disfunkcijos ratą sudėtingomis sąlygomis augusių žmonių tėvystėje, svarbu sprendimus daryti sąmoningai.
Vaiko problemos – tokios pat svarbios
Kalbėdama apie hierarchiją šeimoje, pašnekovė tikina, kad jos supratimu, šeimoje visi yra lygiaverčiai, bet ne lygiateisiai. „Tai reiškia, kad vaikas yra toks pat vertingas kaip mama ar tėtis ir vaiko problemos, iššūkiai turi tokį patį svorį, nors mums, suaugusiems, kartais gali atrodyti, kad tai menkos problemos, pavyzdžiui, paaugliui spuogas“, – įsiklausymo į vaiko problemas svarbą pabrėžia Rasa Dičpetrienė.
