„Kurį laiką aš pati nieko nepastebėjau, nes mano vaiko elgesys namuose visiškai nepasikeitė. Jis visada buvo draugiškas, bendraujantis, geranoriškas, darželio auklėtojos niekada nėra pasakiusios nė vieno blogo žodžio. Pradėjus eiti į pirmą klasę, po keleto mėnesių iš mokytojos ėmiau gauti laiškus, žinutes su pastabomis, kad sūnaus elgesys labai pasikeitė – jos teigimu, Benas per pamokas neklauso, nereaguoja į jokias pastabas, skriaudžia kitus vaikus. Tokio turinio pranešimai iš mokytojos pasipylė kone kasdien.
Pradėjau nebesuprasti, kas vyksta. Klausdavau sūnaus, jis nieko neatsakydavo, nieko nepasakodavo. Po kurio laiko pajutau, kad per dieną prisiskaičiusi mokytojos pastabų vaiką pasitikdavau jau viduje jausdama pyktį. Nors ir stengdavausi, kad mano klausimai būtų kuo švelnesni, jog išgirsčiau jo versiją, veikiausiai tokie jau nebūdavo. Supratau, kad taip ir nenorėdamas imi pulti vaiką, o tada jis, matyt, nebe viską pasako, kažką nutyli.
Pradėjau eiti anksčiau jo pasiimti iš mokyklos, kad galėčiau nors kiek pastebėti aplinką, nes dėl pandemijos tėvai visiškai negali patekti į mokyklą – o tai, mano galva, apsunkino labai daug dalykų. Kad ir kaip būtų, mokykla – ne darželis, tam pirmokui svarbu, kad mama ar tėtis būtų tas žmogus, kuris atveda į naują aplinką ir su ja supažindina. Deja, tėvai tokios galimybės neturėjo.
Papasakojo, kad klasėje visi vaikai draugauja, o jį išskiria, jo nepriima, su juo nebendrauja, jį stumdo, pravardžiuoja ir gąsdina.
Taigi stebėdavau aplinką, kaip vaikai išeina iš mokyklos, kas su kuo bendrauja ir kaip. Pamačiau, kad yra berniukų, kurie sūnų pajuokia, parodo tam tikrų gestų, kad neva jis už kažką atsiims, prasivardžiuoja. Sūnus į tai reaguodavo juoku, tad kurį laiką ir nesupratau, ar jie čia taip bendrauja gražiuoju ar ne.
Lūžis įvyko, kai vieną dieną sūnų pasisodinau, nieko neklausinėjau, nedalijau savo patarimų, nesakiau komentarų, o tiesiog jį išklausiau. Tada jis ir papasakojo, kad klasėje visi vaikai draugauja, o jį išskiria, jo nepriima, su juo nebendrauja, jį stumdo, pravardžiuoja ir gąsdina, – pasakojo Rasa.
– Su mokytoja turėjome porą pokalbių telefonu, bet po jų niekas nepasikeitė. Paprašiau jos susitikti, pasikalbėti gyvai, nes pokalbis telefonu – ne tas pats. Mokykloje susitikti negalima, nes pandeminė situacija. Bet galima pasikalbėti lauke, nuotoliniu būdu su vaizdu. Tačiau mokytoja tam pokalbiui laiko neranda jau keletą savaičių.
Suprantu, ji – viena, o vaikų klasėje – per 20, tad ji irgi negali sužiūrėti visko, bet kažkoks bendradarbiavimas turėtų būti, jei jau šiuo metu visa sistema veikia taip nepalankiai vaikų ir tėvų atžvilgiu. O kai pats nieko nematai, dar niekas tau nepasako realios situacijos, nes apie kitus vaikus kalbėti negali, todėl ir toliau – tavo vaikas blogas, o tokie dalykai, kad kažkas kitas pradėjo pirmas kabinėtis, skriaudė, gąsdino, lieka nutylimi. Įvairios pastabos ir toliau pasiekia, o situacija tampa visiškai nebeaiški: nei kas iš tiesų vyksta, nei kaip elgtis, ką daryti, nei su kuo kalbėtis. Galiausiai, jei vyksta patyčios, – kaip užkirsti tam kelią?“
Šiuos Rasos iškeltus klausimus: kokie ženklai gali įspėti apie galbūt vykstančias patyčias, kaip elgtis tėvams, kaip bendrauti su vaiku, į ką kreiptis, aptarėme su „Vaikų linijos“ programos „Friends“ koordinatore, psichologe Egle Tamulionyte ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) prie SADM direktore Ilma Skuodiene.
Kas yra patyčios ir kokios jos gali būti
VVTAĮT direktorės I.Skuodienės teigimu, vaikų patyčios, deja, vis dar yra opi ir pilna skaudžių išgyvenimų visuomenės problema. Pasak jos, vaiko teisių gynėjai nuolat kelia klausimus apie patyčias, patyčių tema bendrauja su vaikais ir jaunimu, susitikimuose pasakoja, kokią žalą jos padaro jaunam žmogui ir kartu su vaikais ieško atsakymų į klausimą, kodėl jos vis dar tokios gajos, kaip padėti skriaudžiamiems vaikams, juolab kad pastebėti, jog vaikas patiria patyčias, I.Skuodienės teigimu, nėra lengva, nes vaikai nelinkę apie tai pasakoti, atvirauti.
Paprašyta apibrėžti, ką galima vadinti patyčiomis ir kokios jos gali būti, I.Skuodienė sakė:
„Tiek tėvams, tiek mokytojams labai svarbu atskirti ir suprasti, jog konfliktas tarp vaikų nebūtinai yra patyčios. Jeigu ginčas įvyko vieną kartą, o jame dalyvaujančių pusių jėgos yra panašios, dėl konflikto abi pusės jaučiasi negerai, tačiau nusileisti nė viena nenori, tai yra konfliktas, bet ne patyčios. Patyčiomis vadiname tą elgesį, kuris vyksta sistemingai tam tikrą laiką ir turi tikslą įskaudinti bei pažeminti.
Patyčios būna fizinės, žodinės ir elektroninės. Tiesioginės patyčios – kai tyčiojamasi atvira fizine, žodine forma, naudojami įvairūs gestai. Tokios patyčios atpažįstamos lengviausiai. Pavyzdžiui, vaikas stumdomas, pravardžiuojamas, laužomi ar mėtomi jo daiktai. Dažnu atveju – šaipomasi iš vaiko dėl išvaizdos, negalios, socialinės padėties, tautybės, jam siuntinėjamos žeminančios, grasinančios žinutės.
Tačiau patyčios gali būti ir netiesioginės, kai tyčiojamasi nenaudojant tiesioginės agresijos. Tai gali būti ignoravimas, nebendravimas, melagingų apkalbų skleidimas, kitų vaikų kurstymas prieš patyčių objektu tapusį vaiką. Todėl tėvams labai svarbu stebėti savo vaiko nuotaikas ir domėtis jo gyvenimu.
Pastaruoju metu vis dažniau girdime ir kalbame apie elektronines patyčias, kurios persikelia į socialinius tinklus, pokalbių svetaines, kompiuterinių žaidimų platformas.“
Veiksniai, išduodantys patyčias, ir tėvų reakcija
Paklausta, kokie veiksniai galėtų būti rodiklis, kad vaikas galbūt susiduria su patyčiomis, VVTAĮT direktorė sakė, kad patiriamas patyčias gali išduoti pakitęs vaiko elgesys, prasta nuotaika, bandymai išvengti mokyklos, pakitęs socialinio gyvenimo modelis: vaikas sunkiai suranda draugų arba atsiriboja nuo senųjų, taip pat pyktis ir greitas susierzinimas.
„Tėveliams reikėtų atkreipti dėmesį, kada vaikas pasidaro irzlus, liūdnas ar vengia kalbėti, ką veikia, su kuo bendrauja, gal tai nutinka po pamokų, o gal pabendravus su kitais vaikais. Gal nustoja naudotis kompiuteriu ar mobiliuoju telefonu – tai gali būti signalas, kad vaikas patiria tiek tiesiogines, žodines, tiek elektronines patyčias“, – kalbėjo specialistė.
Svarbu leisti vaikui išsikalbėti ir jokiu būdu nepulti vertinti, komentuoti.
„Vaikų linijos“ programos „Friends“ koordinatorė, psichologė E.Tamulionytė dar išskyrė ir psichosomatinius požymius, kurie, pasak jos, byloja apie vaiko patiriamą įtampą: tai gali būti nepaaiškinami pilvo, galvos skausmai, sutrikęs miegas, naktį sapnuojami košmarai ir kt.
„Bet kuris šių ženklų niekada nebus šimtaprocentinis, tad labai svarbu, kad vieną ar kitą jų pamatę, nepultumėte iš karto spręsti, kad tai jau yra patyčios, nepultumėte vaiko sakydami: ko čia prisidirbai, o pamėgintumėte atsargiai vaiką prakalbinti, sužinoti, kaip jis jaučiasi. Kitaip tariant, pamačius ženklus iš pradžių reikėtų mėginti išsiaiškinti. Labai svarbu, kad vaikui tėvai būtų tas saugus uostas, kur jis galėtų pasakyti, kas vyksta, apie tai kalbėti nebijodamas“, – patarė psichologė.
Šiai psichologės išsakytai minčiai pritarė ir VVTAĮT direktorė, pabrėždama, kad tėvams reikėtų kuo daugiau kalbėtis su vaiku ir jį išklausyti: „Svarbu leisti vaikui išsikalbėti ir jokiu būdu nepulti vertinti, komentuoti, ir nerodyti savo išgąsčio ar pasimetimo. Vaikui, o ypač paaugliui, yra sunku kalbėti apie patiriamas patyčias, tad svarbu skatinti jį išsikalbėti ir ieškoti sprendimo būdų.“
Svarbu – ar vaikas iš situacijos gali pasitraukti pats
Paklausta, kaip tokioje situacijoje, kai tam tikri ženklai galbūt išduoda, kad vaikas susiduria su patyčiomis, tačiau pats apie tai nekalba ir nieko nepasakoja, elgtis tėvams, psichologė E.Tamulionytė sakė, kad tėvams susigaudyti, kas iš tiesų vyksta su vaiku, galėtų padėti klausimas apie jėgų pusiausvyrą – t. y., ar vaikas toje situacijoje dalyvauja lygiaverčiai ir gali pats iš jos pasitraukti.
„Patyčių skiriamasis bruožas – kad jos susijusios su jėgų pusiausvyros nebuvimu. T. y., kad patyčių atveju, vaikas, iš kurio tyčiojamasi, negali pats iš tos situacijos išeiti, nes kažkas kitas nori tą situaciją tęsti – turi tikslą įžeisti, įskaudinti ir to tikslo siekia. Taigi, jei tėvai identifikuoja, kad yra situacija, iš kurios vaikas negali išeiti pats, į tai turėtų sureaguoti ir jie, ir mokykla.
Jei vaikas tėvams neatsiveria – nieko tokio, galbūt yra kitas asmuo, kuriam jis išsipasakotų. Gali būti, kad vaikas iš pradžių nebus linkęs pasakyti, slėps, bijos pripažinti, bijos tėvų reakcijų ar kad situacija gali pablogėti, ir norės tai pasilikti sau. Todėl labai svarbu stebėti aplinką, o daugiausia jos sudaro mokykla. Tad bendravimas ir bendradarbiavimas su klasės auklėtojais, socialiniais pedagogais, kurie mato vaiką ir bendrą aplinką mokykloje, yra būtinas“, – sakė psichologė.
Duoti atgal – netinkamas mokymas
Ne kartą yra tekę girdėti tėvus pajuokaujant, kad, jei vaiką pultų kiti vaikai, prie jo kabinėtųsi, jam suduotų, jie mokytų jį nepasiduoti – nebūti tuo, kuris stovi kampe ir priima smūgius, o pačiam duoti atgal. Paklausta, ar tinkamai elgiasi tie, kurie taip moko savo vaikus, ar toks būdas išties yra sprendimas atsikirsti skriaudėjams, psichologės E.Tamulionytės teigimu, toks mokymas – netinkamas.
„Labai svarbu mokyti vaiką, kad duoti atgal yra agresyvus veiksmas ir jis yra netinkamas. Labai svarbu, kad apie tai su vaiku būtų kalbamasi jo nekaltinant, nedarant jokių išankstinių išvadų. Nes svarbiausia išsiaiškinti, kaip vaikui padėti sureaguoti neagresyviai, jei jis patiria kažkokią neteisybę, kaip padėti jam rasti kitų būdų atsakyti į tą elgesį.
Taip pat labai svarbu, kad tokioje situacijoje tėvai būtų kuo atviresni klausytojai, o ne iš anksto nusistatę ir ne puolantys, kad bandytų vaiką prakalbinti atvirais klausimais, neskubėtų užbaigti sakinių už jį, daryti išvadų – meluoja ar nemeluoja. Galbūt per tą pokalbį padėsite ir vaikui į tą situaciją pažiūrėti kitaip, ir jam, ir jums taps aiškiau, kaip elgtis, – patarė psichologė ir pridūrė:
– Manau, kad šiek tiek pavojinga manyti, jog mes turime išmokyti vaiką apsiginti, atstovėti, nepatekti į tą situaciją. Patyčios vyksta todėl, kad kažkas nori ir jaučiasi, jog turi galią tyčiotis. Jas gali patirti ir tas vaikas, kuri puikiai moka tvarkytis socialinėse situacijose, ir tas, kuriam galbūt trūksta socialinių įgūdžių. Patyčios priklauso ne tik nuo to, kas jose dalyvauja, bet ir nuo aplinkos. Tad tikrai, manau, gali būti pavojinga koncentruotis į mokymą, kaip vaikui pačiam išsispręsti, iš to išeiti.
Deja, nėra universalių, greitų, lengvų būdų, kokią frazę pasakyti ar ką padaryti, kad tai būtų neagresyvu, kad su tuo susitvarkytum. Ir mes negalime vaikui užkrauti to, kad jis pats išmoks, apsigins, nepateks į tokias situacijas.“
Patyčių padariniai – net iki minčių apie savižudybę
Kaip sakė VVTAĮT direktorė I.Skuodienė, patyčias patiriantis vaikas išgyvena daugybę sunkių jausmų: liūdesį, nerimą, baimę, bejėgiškumą. Pasak specialistės, ilgą laiką jaučiant nerimą, baimę gali išsivystyti depresija, nerimo ar valgymo sutrikimai.
„Kartais vaikai, kurie susiduria su nuolatinėmis patyčiomis, save žaloja, jiems net gali kilti minčių apie savižudybę. Kai kuriais atvejais vaikai gali jaustis kalti dėl vykstančių patyčių, jiems gali atrodyti, kad patys išprovokavo skriaudėjus ir kad yra verti tokio elgesio. Vaikai gali išgyventi ir gėdą, manydami, kad yra silpni, nepajėgūs apsiginti nuo skriaudėjų.
Ilgą laiką besitęsiančios intensyvios nemalonios emocijos, tokios kaip nerimas, baimė, liūdesys ir kiti išgyvenimai, gali turėti neigiamų padarinių vaiko kasdienybei, pavyzdžiui: suprastėję mokymosi rezultatai, dėmesio nekoncentravimas, mokyklos vengimas.
Patyčių patyrimas menkina ir vaiko savivertę – neįmanoma jaustis vertingam ir geram, kai esi emociškai ar fiziškai skriaudžiamas, todėl tai pasireiškia ir įvairiose gyvenimo srityse. Gali atsirasti išmoktas bejėgiškumas – tai dar vienas padarinys, sukeltas patyčių. Vaikas, kuris nuolat jas patiria ir negali sustabdyti, išmoksta būti bejėgis ir, galima sakyti, priima patyčias bei savaip jas pradeda toleruoti. Tai yra vaiką žlugdanti reakcija, kuri menkina vaiko savivertę.
Vaiko teisių gynėjai įsitikinę, kad sprendžiant patyčias pagalbą būtina teikti ne tik jas patiriančiam vaikui, bet ir besityčiojančiam, siekiant išsiaiškinti, kas skatina tokį vaiko elgesį, gal ir jis patiria patyčias ar smurtą, kartu ieškoti kompleksinių problemos sprendimo būdų“, – sakė I.Skuodienė.
Reikėtų įtraukti mokytojus ir kito vaiko tėvus
VVTAĮT direktorė I.Skuodienė sureagavo į Rasos nupasakotą atvejį ir patarė, kad esant tokiai situacija visada pirmiausia reikėtų pasikalbėti su klasės auklėtoju / mokytoju, o jei tokios galimybės nėra, kreiptis į mokyklos administraciją:
„Analizuojant konkrečią, jūsų pateiktą, situaciją, rekomenduotume apie vaiko patiriamas patyčias mokymo įstaigoje pasikalbėti su klasės auklėtoju. Jeigu taip jau nutiko, kad tokios galimybės nėra, reikėtų kreiptis į mokyklos administraciją, vadovus, kurie neabejotinai sureaguos į gautą signalą apie netinkamą elgesį jų vadovaujamoje įstaigoje.
Svarbu nepamiršti, kad mokykloje dirba ne vien mokytojai, yra ir psichologai bei socialiniai pedagogai, kurie taip pat gali padėti sustabdyti patyčias.
Situacijoje, kai tarp vaikų kyla nesutarimų ar patyčios, tėveliams svarbu nelikti vieniems su vaiku ir problemas spręsti kartu su mokyklos atstovais ir kito vaiko tėvais. Jei vaiko elgesys kelia nerimą, geriau apie tai kalbėtis ne su juo pačiu, o su jo tėvais ir mokytojais, tiesiog kartu paieškoti geriausių problemos sprendimo būdų.“
Jeigu patyčios nesiliauja ir manote, kad jūsų vaiko teisės buvo pažeistos, VVTAĮT direktorė kviečia kreiptis į artimiausią Vaiko teisių apsaugos skyrių: „Vaiko teisių gynėjai pabendraus su vaiku, su kitais asmenimis, kurie susiję su konkrečiu vaiko teisių pažeidimu, ir įvertins, kokia yra reali situacija, kaip galima padėti vaikams, pasiūlys tinkamą pagalbą ar paslaugas.“
Baigdama pokalbį I.Skuodienė priminė, kad kiekvienas galime prisidėti prie patyčių mažinimo. Apie pastebėtas patyčias ir skriaudžiamus vaikus praneškite artimiausiam Vaiko teisių apsaugos skyriui arba skambinkite bendruoju pagalbos telefonu 112.
