„Kai tą dramatišką momentą Vilniuje, Ramunei patyrus sunkią kojos traumą, pirmą kartą ją sutikau, pamačiau koks be galo gražus ir gilus jos vidus, tad labai norėjau Ramunei padėti ir ją slaugyti. Man tai buvo ir yra tikras gyvenimo džiaugsmas, suteikiantis širdžiai begalinę pilnatvę.
Kai pirmą kartą pamačiau Ramunę supratau, kad sutikau savo sielos draugę, kurią man siuntė Dievas. Kai sutikau antrą kartą – supratau, kad ji taps mano žmona“, – pasakoja Johnas, atvykęs į Lietuvą iš Kenijos studijuoti, o likęs čia ilgam iš meilės Ramunei.
Kai pirmą kartą pamačiau Ramunę supratau, kad sutikau savo sielos draugę, kurią man siuntė Dievas. Kai sutikau antrą kartą – supratau, kad ji taps mano žmona.
Santykiai kaip mat įgavo pagreitį. Po dviejų mėnesių vyras pasipiršo lietuvei. Lygiai po trejų metų jiedu susituokė mieste, kur ir susipažino – Vilniuje.
„Aukštai aukštai, po kojomis matydami visą Vilniaus panoramą. Šiandien galiu pasakyti, kad tai buvo mano pats geriausias gyvenimo sprendimas, kuris oficialiai įteisino mūsų tarnystę vienas kitam ir atvėrė duris į kasdienę gyvenimo šventę“, – įsitikinęs vyras.
Ramunė taip pat labai gražiai atsiliepia apie santykį su Johnu – kalba taip, lyg tai būtų kažkas nežemiška, kam apsakyti truktų žodžių: „Nuo mažų dienų svajojau ir labai norėjau turėti harmoningus santykius, kartais tas noras būdavo stipresnis už mane pačią, todėl įvykus šiam labai lauktam susitikimui, mums pati svarbiausia diena yra mūsų susitikimas, užgožiantis tiek gimtadienius, tiek šv. Kalėdas, tiek kitas šventes. Kasmet aristokratiškai švenčiame šią dieną.“
Laimę atrado tik su Johnu
Keturis aukštojo mokslo diplomus, sėkmingą karjerą ir darbą turėjusi Ramunė, sukūrusi ir savo verslą, tikrąją laimę rado tik sukūrusi harmoningus santykius.
„Deja, man laimės neatnešė nei diplomai, nei įspūdinga karjera, nei pinigai... Priešingai – tik labai didelę vidinę tuštumą, kuri taip spengė, kad nebesinorėjo net gyventi“, – prisipažįsta Ramunė.
Santuoka ir harmoningi santykiai joje, pasak jos, yra pati svarbiausia, gražiausia, reikšmingiausia, didžiausia Dievo dovana, atkeliavusi Johno pavidalu.
„O Johnas, apgaubęs mane begaline, tyra meile, dovanodamas man švelnumą ir dėmesį, suteikdamas sąlygas pasireikšti mano individualumui, sukūrė geriausią mano visų laikų versiją“, – dėkingumo sutuoktiniui neslepia moteris.
Svarbi siela, ne kūnas
Bet nejaugi viskas ir klojosi taip lyg pasakoje? Be jokių kliūčių? Kaip reagavo artimieji į žinią, kad Johnas lieka Lietuvoje su Ramune, o pastaroji gyvenimo partneriu renkasi atvykėlį iš svetur?
Ir čia pora patvirtina, kad, susitikus tokioms artimoms sieloms, rodos, ir visa aplinka juos laimino ir palaikė.
Johnas pasakoja kilęs iš tokios šeimos ir šalies, kurioje, visų pirma, į žmogų žiūrima kaip į sielą, žvelgiant į jo vidinį pasaulį, su begaline meile, priimant kiekvieno žmogaus individualumą, nes kūnas yra laikinas.
„Mes turime kūdikio kūną, paauglio, vėliau suaugusiojo ir senyvo žmogaus. Kūnas keičiasi, o mes liekame tos pačios sielos, mes gyvename, bendraujame su žmogumi, o ne su jo kūno dalimis“, – įsitikinęs vyras.
Pasak Ramunės, pirmojo Johno mamos skambučio metu ji išgirdo, kokia yra laukiama jų šeimoje: „Mes tave labai mylime, tavo giminė yra labai graži, sveiki atvykę į mūsų šeimą.“
Medaus mėnuo vis dar tęsiasi
Šiandien prabėgę dveji su puse metų, kai Johnas ir Ramunė yra šeima. Kaip jie patys sako, vis dar tebegyvena pasakų mieste Vilniuje ir yra įsimylėję kaip pradžioje.
„Mes mėgaujamės nuolatiniu savo „medaus mėnesiu“. Aš jo Mūza, jis mano Didvyris, drauge mes kasdien, 24 val. per parą, daugiau nei penkerius metus (atskirai nesame buvę daugiau nei 24 val., o šiuo metu negalime ir keletui valandų, nes man reikalinga nuolatinė pagalba), siekdami pažinti, priimti ir gerbti vienas kito kitoniškumą, su begaline meile tarnauti vienas kitam, su savo prigimtiniais gabumais“, – sako Ramunė.
Pasak jos, kad ir kas būtų nutikę, jiedu kasdien padėkoja vienas kitam ir Visatai už pačią gražiausią, brangiausią, reikšmingiausią, prasmingiausią, jiems Visatos įteiktą dovaną – už santuoką, už šeimą, už vienas kitą.
Į Lietuvą atvedė studijos
Johnas iš Kenijos į Lietuvą atvyko prieš šešerius metus, žiemą – studijuoti. Atvykdamas jis težinojo, kad Lietuva – labai maža šalis, esanti toli nuo Kenijos, kurioje labai aukšta studijų kokybė. Būtent tai ir paviliojo pasirinkti mūsų šalį studijoms.
Drauge mes kasdien, siekdami pažinti, priimti ir gerbti vienas kito kitoniškumą, su begaline meile tarnauti vienas kitam, su savo prigimtiniais gabumais.
O kaip šaltis, atvykus iš Kenijos? Nestingdė? Johnas numoja ranka – mat, kai širdyje gera ir šviesu, tuomet gėriesi juo ir dėkoji, kad gali jį pažinti.
„Studijuodamas turėjau galimybę į Lietuvą pažvelgti ir iš paukščio skrydžio. Tai – begalinio grožio, ramybės, švaros šalis. Šiandien Lietuva yra mano namai – čia mano mylima šeima, mylimi žmonės, tapę draugais, mano anglų kalbos mokyklėlė“, – vardija Johnas.
Moko anglų kalbos
Šioje mokyklėje nuo ankstyvo ryto iki vėlumos pluša ne tik Johnas – jam talkina Ramunė. Vyro įkurta anglų kalbos mokyklėlė, kurioje pats moko anglų kalbos, netrukus švęs penktąjį gimtadienį.
„Per šiuos metus teko dirbti su daugiau kaip 500 žmonių, nuo vaikučių iki garbaus amžiaus žmonių, visi jie vienareikšmiškai yra be galo mieli, inteligentiški, žingeidūs žmonės. Esu labai dėkingas savo mylimiems klientams, kad galime vienas su kitais dalintis unikaliomis žiniomis ir patirtimi“, – teigia Johnas.
Paklaustas, ar Lietuvoje teko susidurti su diskriminacija, Johnas sako, kad priešingai – mūsų šalyje būti užsieniečiu netgi privalumas, o ne minusas.
„Gyvendamas Lietuvoje šešerius metus, sutikau tik labai geranoriškus žmones, visur ir visada norinčius padėti. Manau, kad Lietuvoje pagrindinė problema yra ne diskriminacija, o informacijos trūkumas. Pastebėjau, kad žmonės tiesiog labai viskuo domisi, nori sužinoti ir palyginti, kaip atrodo gyvenimas Lietuvoje ir Kenijoje, kitose šalyse“, – teigia jis.
Johnas mano, kad žmonės yra netolerantiški pykčiui, agresijai, blogai nuotaikai, tačiau, kai su meile ir begaliniu dėkingumu priimi kiekvieną žmogų – lyg jis būtų brolis ir sesuo, nebelieka vietos netolerancijai.
„Mano ir Ramunės pagrindinis gyvenimo tikslas – besąlyginė meilė, tad to paties palinkėsime žmonijai“, – sako Johnas.
Nuolat sulaukia geranoriškos pagalbos
Ramunė antrindama mylimajam sako, kad kol galėjo vaikščioti, niekada nesulaukė tokio žmonių geranoriškumo, kaip nuo to laiko, kai judėjimui prireikė vežimėlio.
„Išeiname su Johnu į gatvę ir, rodos, žmonės mūsų laukia išskėstomis rankomis norėdami padėti. Labai dažnai gatvėje išgirstame klausimą „Kuo galima padėti“, „Leiskite padėti, labai to noriu“. Žmonių poreikis tiek padėti, tiek dalintis yra labai didelis, reikia tik suteikti kitam šansą patirti pagalbos ir dalijimosi džiaugsmą“, – įsitikinusi moteris.
Ramunė sutinka, kad Lietuva dar neturi 100 proc. pritaikytos infrastruktūros, kaip tarkime, Skandinavija, ir šioje vietoje labiausia reikėtų žmonių, judančių su vežimėliu, aktyvumo, t. y. aktyviai keliauti, lankytis koncertuose, grožio salonuose, maitinimo įstaigose ir pan.
„Mes gyvename labai aktyvų gyvenimą, labai daug kur dalyvaujame ir dažnai išgirstame prašymą: „Jūs pasakykite, kaip reikia, kaip jums turi būti padaryta, ir mes padarysime. Tiesiog neturime nei patirties, nei nematome poreikio“, – pasakoja Ramunė.
Prieš keletą metų teko daug kartų skraidyti. Tuomet Vilniaus oro uosto darbuotojai, į lėktuvą, per laiptelius, Ramunę patys įkeldavo. Tačiau pamatę realų poreikį, įsigijo spec. mašinėlę, kuri įveža į lėktuvą.
„Mus išvydę kitame skrydyje, su džiaugsmu pasitiko, sakydami: „Mes jau turime jums dar dažais kvepiantį, transportą“, – šypsosi Ramunė. Jos teigimu, jeigu jiedu būtų ėję ir varstę atitinkamų institucijų duris, kažin ar kažkas būtų juos išgirdęs, bet pamačius realų pavyzdį, buvo įsitikinta ir realiu to poreikiu.
Sutuoktiniai labai mėgsta keliauti. Jie nuolat tai ir daro: jau yra išmaišę bene visus Vilniaus kampelius, pažinę gražuolę Lietuvą. Nuolat skraido pasižvalgyti ir po pasaulį – lanko bažnyčias, pilis, parkus, koncertus, muziejus.
Pasak Johno, nepavykus laimėti kelionės į „Euroviziją“, į Portugaliją (jie šįmet nepateko tarp penkių laimingų porų, kurios skrenda į „Euroviziją“), Ramunei vyras padovanojo kelionę į Dubajų – tad visai netrukus ir vėl leisis į pažintinę kelionę.
„Draugystė veža“ – tai LRT pristatoma ir viešosios įstaigos „Baltijos ugdymo centras“ bei Superkelionės.lt organizuojama socialinė akcija. Projektą remia ir Pakruojo rajono savivaldybė, BSS grupė, „Audimas“.
