Pora įsikūrusi nuostabioje Senųjų Bernatonių gyvenvietėje, kur pro langus atsiveria gražiausi gamtos vaizdai. Energijos Simonai ir Romui netrūksta – kolektyve moteris šoka, o vyras groja birbyne. Malonus laisvalaikis virto įspūdingu rekordu. Gyvenime Romas yra inžinierius statybininkas, taip pat ne vienerius metus vadovavo ir kolektyvo valdybai. Aktyvi ir linksmuolė Simona dirbo Kauno technologiniame universitete Skaičiavimo centre matematike programuotoja. O ši nuostabi istorija prasidėjo nuo meilės tradicijoms, tautiniam ansambliui ir šokiams.
Apie pažintį...
– Mus sieja bendri interesai, bendros pramogos ir kai viskas kartu sutampa, esame laimingi kartu, – sako Romas, paklaustas apie ilgaamžės santuokos paslaptis. Susipažino jiedu prieš 52 metus, o prieš 50 susituokė.
Romas: susipažinome mes tada, kai šokome ansamblyje „Nemunas“. Tuo metu aš buvau bebaigiąs institutą, o Simona tik įstojo. Kuo mane sužavėjo? Patraukė savimi, savo esybe, energija, grožiu – viskuo. Sunku ką nors išskirti.
Simona: labiausiai susidraugavome tada, kai mus išleido į pirmą kelionę į užsienį – ten ir atradome vienas kitą.
Romas: kelionėse apskritai daugiau bendrauji.
Simona: taip, o juk ansamblyje reikia dirbti (juokiasi).
Vėliau, kai Romas baigė institutą, jie kartu su Simona nusprendė įkurti tautinių šokių ansamblį „Rasa“.
Romas: būdavo taip, kad baigi institutą, pamini išleistuves ir daugiau nebedalyvauji šokių ansamblio veikloje, tačiau aš pasilikau pagroti, kaip ir neteisėtai (juokiasi).Vėliau buvo tokia situacija, kad kolektyvas važiavo į Kanadą, tačiau manęs neėmė, ne studentas buvau, Simonos taip pat – jos tėtis tremtinys. Atsirado dar vienas entuziastas ir mes visi trise pradėjome galvoti, kad yra daugiau likusių tokių kaip mes, tad reikia sukurti kolektyvą. Štai taip ir gimė „Rasa“ – surinkome grupę šokančių ir grojančių žmonių.
Ilgus metus ansamblyje birbyne grojantis vyras pasakoja, kad vienu metu „Rasa“ jau buvo beveik iširusi, buvo ir sunkių laikų, ir aukštų pakilimų, tačiau dabar kolektyvas su džiaugsmu mini nuostabų skaičių – 50 metų. Šiuo metu kolektyve yra apie 50 narių, o jų amžius nuo 17 iki 80. Keturi nariai (du iš jų Romo ir Simonos pora) ansamblyje jau nuo pirmo koncerto!
Mėgstamiausi šokiai ir kodėl keičiasi šokių partneriai
Paklausta apie mėgstamiausią šokį Simona galvoja ir sako, kad sunku ką nors išskirti: „Vienu metu patiko vienokie, dabar – kitokie. Štai Varkietis, Rusnietis – šie šokiai malonūs ir įdomūs.“
Kuo mane sužavėjo? Patraukė savimi, savo esybe, energija, grožiu – viskuo. Sunku ką nors išskirti.
Na o kaip dėl šokių partnerio? „Žinokite, tautinių šokių kolektyve nebūdinga visą laiką šokti su tuo pačiu partneriu. Yra skirtingi partneriai, vieni gabūs vieniems, kiti – kitiems. Su visais teko pašokti. Trumpai tariant – nesi pririštas prie savo partnerio. Iš kitos pusės, jeigu šoka šeima – tai visko būna, ne visi vadovai leisdavo. Gali ir susipykti, ir nesutarti. Gal kitiems tai keista atrodo, tačiau kai mes visą gyvenimą šokome su skirtingais partneriai, tai ir neįsivaizduojame, kad su tuo pačiu reikėtų visą laiką šokti. Kiek galima su tuo pačiu?“ – juokiasi Simona.
Romas: su skirtingu partneriu bešokdami ir tobulėjame, išmokstame prisitaikyti. Ar nepavydėdavau? (Juokiasi). Jeigu pasitiki, tai ko čia pavydėti. O šokti aš nenorėjau – kaip sakau, esu sukurtas ne šokiams. Čia Simona pas mus šokėja.
Meilė tautiniams šokiams ir kelionės po pasaulį
Romas: gal kartais atrodo, kad tautiniai šokiai užmiršti, tačiau žmogų reikia mokėti sudominti. Tai gali būti geras koncertas, draugai, einantys šokti, kurie prikalba pabandyti. Būna, užsikabina ir pradeda šokti su didžiausiu malonumu.
Simona: mergaičių visada yra daugiau. Sakyčiau, kad čia yra tokia šilta sritis, kur patiriamas draugystės, kolektyvo jausmas. Tai prilaiko žmones, juos įtraukia, todėl jie noriai dalyvauja. Anksčiau, kai buvo klestėjimo laikotarpis, repetuodavome 2–3 kartus per savaitę, o dabar – kartą. Daugiau repeticijų būna tuomet, kai laukia pasirodymas, koncertas. Tačiau aš ir dabar sportuoju kelis kartus per savaitę – anksčiau buvo sportininkė, paskui šokėja. Tad gyvenimo būdas yra išties aktyvus.
Romas: norisi tęstinumo, kad tradicijos būtų išsaugotos, kad ansamblis gyvuotų ir toliau, kad įsijungtų daugiau žmonių, jaunimo.
Simona: trokštame, kad į mūsų vietą ateitų jaunesni – ne tik „ant senjorų“ kolektyvas turi laikytis. O prisitraukti jaunimą nėra taip lengva.
Romas: Apskritai šokiai – tai labai malonus laisvalaikio praleidimas. O kiek šalių teko aplankyti... Visą Europą išmaišėme, buvome Vietname, Šiaurės Korėjoje ir daugelyje kitų šalių.
Simona: Geriau pasakyk, kur nebuvome (juokiasi). Tačiau jeigu nebūčiau ištekėjusi, tai niekas manęs niekur nebūtų išleidę su mergautine pavarde dėl to, kad tėtis buvo tremtinys. Taip, Vietnamas paliko labai didelį įspūdį, Šiaurės Korėja taip pat. Visai kitas gyvenimas!
Apskritai šokiai – tai labai malonus laisvalaikio praleidimas. O kiek šalių teko aplankyti...
Romas: buvo toks momentas, kai mus nuvežė parodyti metro. Suėjome visi į stotį, viskas švaru, nauja, gražu, blizga. Nusileidome į apačią, pavažiavome vieną stotį, išlipome ir toliau ėjome į autobusą. Po kelerių metų Lenkijoje su vienu gidu išsišnekėjome, kad buvome Šiaurės Korėjoje. Jis manęs klausia, – ar mus vežė metro. Taip, sakau, vežė. Vieną stotį? Vieną stotį. O žinote, kad tik ta stotelė viena ir yra? (juokiasi). Žodžiu, tokia parodomoji programa buvo! Net Lietuvoje tokios propagandos tais laikais nebuvo kaip kad Šiaurės Korėjoje.
Simona: tačiau pati šalis graži, ten lankėmės rudenį. Didelį įspūdį paliko kalnai. Tokios patirtys ir kelionės išties neįkainojamos.
Romas: Vietname mes buvome po karo, o paskui dar po kelerių metų. Buvo didžiulis skirtumas į gerąją pusę.
Laimingos santuokos receptas – 50 metų kartu
Simona: dar pagalvojau, kodėl niekas to neklausia, to stebuklingo recepto (juokiasi). Tačiau nežinau ką atsakyti. (juokiasi)
Romas: reikia, kad sutaptų interesai, svarbu dėmesys vienas kitam.
Simona: taip, bendras požiūris į gyvenimą. Tačiau mūsų charakteriai gana skirtingi. Romas ramus ir mane tikrai visada stabdo. O aš esu aktyvesnė. Tai turi labai didelę reikšmę gyvenime.
Romas: atsiranda šeima, vaikai – visa tai sujungia. Reikia gyventi ir būti vienas kitam tolerantiškiems.
Simona: mes vienas kitam neįkyrime, nors sako, va tame pačiame ansamblyje, tačiau skirtingi užsiėmimai. Iš tikrųjų užsiėmę esame visą dieną, o vakarais visada susitinkame. Bendri dalykai labai suvienija. Apskritai, svarbiausia meilė. Ji mus jungia, o kai myli, tai atleidi labai daug ką. Nėra stebuklingo recepto. Jis paprasčiausias – tai gyvenimas.
Romas: užauginome tris vaikus – dvi dukras ir sūnų, turime 6 anūkes ir vieną anūką. Anūkėlių amžius nuo 9 mėnesių iki 12 metų. Ne taip seniai minėjome auksines vestuves, taip pat – atnaujinome įžadus bažnyčioje. Sukvietėme ir tuos, kurie buvo vadinamajame „pulke“, kai tuokėmės, svečius. Tai buvo nuoširdi ir jauki šventė.
Bendri dalykai labai suvienija. Apskritai, svarbiausia meilė. Ji mus jungia, o kai myli, tai atleidi labai daug ką. Nėra stebuklingo recepto. Jis paprasčiausias – tai gyvenimas.
Paklausti, kuris iš jų labiausiai mėgsta gaminti valgyti, pora tik susižvalgo ir nusijuokia.
Romas: čia nė vieno didelio mėgėjo nėra (juokiasi). Jam antrina ir Simona.
Simona: tačiau kas gamina daugiausia? Moteris! Kai mokiausi, buvo toks dalykas kaip gamybinis mokymas, tad turiu virėjo padėjėjo diplomą. Tačiau Romas irgi gamina, o juk nemokėjo net kiaušinienės iškepti. Pagal knygą kepė. O paskui gyvenimas visko išmoko.
Romas: viskas, ką žmona pagamina, skanu.
Simona: taip, Romas valgo viską, ką aš pagaminu, tai aš ne viską valgau. O kiekvieną šeštadienį visai šeimai jis kepa blynus.
O ką pora galėtų patarti jaunoms poroms, trokštančioms sulaukti auksinių vestuvių?
Romas: reikia būti pakantiems.
Simona: sakyčiau, kad meilė – svarbiausias dalykas. Reikia vienas kitą mylėti. Kai nemyli žmogaus, matai tik jo trūkumus, daug kas pradeda nervinti, erzinti. Pirmoje vietoje – meilė. Ji turi išlikti. Yra riba, kurios negali peržengti ir reikia apie tai pagalvoti.
Romas: ir reikia nedaryti skubotų sprendimų šeimoje. Yra daug žmonių, kurie išsiskyrę ir gal sueitų kartu į porą, tačiau dabar gailisi, kad paskubėjo, kad gal būtų užtekę „pasišlifuoti“, išmokti būti kartu. Reikia nebūti karštakošiams. Nepasakyčiau, kad mes nepasiginčijame, visko būta per tiek metų.
Simona: tačiau kad būtume susipykę rimtai, pasakę ką nors negražaus, to nebuvo. Ilgiausiai kiek esu nekalbėjusi – gal pusę dienos (juokiasi). Ir tai dar neaišku, ar aš teisi. Aš tik galvoju, kad esu teisi, bet kai pagalvoji... Kiekvienas žmogus juk žino, teisus jis ar ne.
Romas: nereikia galvoti, kad su kuo nors kitu bus geriau. Reikia pamąstyti, neskubėti priimti sprendimų.
Simona: gyvenime visko būna – niekada nesakyk niekada, tačiau aš visada sakau, kad jeigu norite būti laimingi, tai pirmoje vietoje – meilė.
