Kiekvienais metais, kovo–balandžio mėnesiais, į Kaukazo kalnų vasaros ganyklas išsiruošia šimtai kartvelų. Ūkininkai, gyvenantys kalnų slėniuose, susikrauna būtiniausius daiktus į sunkvežimius bei traktorius ir gena gyvulius į kalnus, kur plyti beribės ganyklos maistingos žolės. Karvės, mintančios tokia žole, duoda daug kokybiško pieno.
Apie 6–7 mėnesius vyrai, moterys ir vaikai gyvena kalnuose ir prižiūri galvijus. Čia nėra elektros, o vandenį vietiniai atsiveda vamzdžiu nuo artimiausio kalnų šaltinio. Iki artimiausio kaimo – kelios valandos sunkiai įveikiamo kalnų kelio. Dauguma šių žmonių transporto priemonių net neturi. Sezoninis gyvenimas kalnų viršūnėse – iš kartos į kartą perduodamas gyvenimo būdas.
Vienatvė ir skurdas
Bakurianio regiono kalnuose, trijų kilometrų aukštyje gyvena Giorgi su žmona Mariam ir keturiais mažamečiais vaikais. Jie – vieni iš kalnų atsiskyrėlių.
Daugiau nei 7 mėnesius kartvelai praleidžia izoliuoti kalnų viršūnių. Vienintelis žmogus, su kuriuo šeima susitinka, vietinis pieno supirkėjas, kuris kiekvieną rytą atvažiuoja supirkti pieno produktų.
Giorgi šeima sako, kad kitokio gyvenimo būdo nepažįsta. Taip gyveno Giorgi tėtis, taip gyveno jo senelis, taip, sako Giorgi, gyvens ir jo vaikai, kurie dėl šeimos gyvenimo būdo negali lankyti mokyklos.
Kartvelas pripažįsta, kad toks gyvenimo būdas kyla ne iš senų tradicijų puoselėjimo, bet iš skurdo. „Mes, be savo šeimos ir karvių, neturime nieko, pažiūrėkit į mūsų namus, jeigu ne pienas, mes neišgyventumėm. Arba gyvenam taip, arba išvis negyvenam“, – stovėdamas savo kambaryje, pasakoja vyras ir rodo į namo sieną, kur pro nelygiai sukaltų lentų tarpus skverbiasi dienos šviesa.
