Pora prieš keletą savaičių sutiko 60-ąjį santuokos jubiliejų – deimantines vestuves. Istorija atvirumu, jautriais sielos atodūsiais, žmogiškais džiaugsmais, neaplenkiant net skaudžiausių gyvenimo vingių prikaustys Jūsų mintis, privers stabtelėti ir susimąstyti apie tai, kas žemėje leidžia pajusti tarsi būtum per mirksnį nuo vaiskios amžinybės.
Tiesa, šįsyk viskas bus papasakota kitaip: ne sukaktuvininkų, o visa širdimi savo tėvelius mylinčios už Atlanto – Amerikoje – gyvenančios jų dukros Irenos Jucevičiūtės-Nakienės lūpomis bei jos dienoraščių puslapių iškarpomis. Šis pasakojimas apie du mylimuosius taps įstabia kelione laiku ir lengvai grybštelės net gūdžiuosius viduramžius.
Neturėjo pinigų žiedams
„Mano tėveliai savo bendrą gyvenimą pradėjo 1959 m. kovo 31 d. – į savo šeimos istorijos pradžią nusikelia Irena. – Anuomet, jauni, neturėdami pinigų žiedams, startavo pranešę pasauliui, kad yra pasiruošę kartu įveikti ilgą distanciją. Nugyvenę penkiasdešimt metų, tėvukai nutarė nubraukti santuokinio gyvenimo rutinos dulkes ir įvertinti duotus pažadus brandesniu žvilgsniu. Tai buvo proga prisiminti kartu nueitą kelią, padėkoti už gražų gyvenimą vienas kitam ir Dievui.
Tėveliai atšventė santuokos deimantinį jubiliejų. Kartu nugyvenę 60 metų, jiedu praėjo ne vieną išbandymą, supratę, koks gyvenimas yra trapus ir kaip svarbu išsaugoti tai, kas sukurta. Dabar jie džiaugiasi savo meilės subrandintais vaisiais.“
„Visus 60 metų tėvelius lydėjo ne pasirinktos profesijos ar siekiami užsibrėžtų darbų tikslai, o kantrybė ir sugebėjimas išgirsti vienas kitą“, – tvirtos tėvelių santuokos receptą atskleidžia pašnekovė.
Marijona ir Alfonsas išaugino dvi dukras ir du sūnus, kurie pradžiugino juos vienuolika anūkų ir jau keturiais proanūkiais. Nors pora neįgijo aukštesniojo išsilavinimo, tačiau vaikus ir anūkus visada skatino siekti mokslo.
Nusižiūrėjo šokėjėlę
Irena pasakoja, kad bendro gyvenimo srovė Marijoną su Alfonsu „pagavo“ nejučiomis. Kaimo jaunimas tais laikais susieidavo gegužinėse, šokiuose ir kolūkio šventėse.
Marytė Tiskūnų kultūros namuose dainavo ir šoko tautinius šokius, o Alfonsas grįžęs po karinės tarnybos į tolimesnius horizontus daugiau nesidairė – atėjęs šokti ir dainuoti čia ir nusižiūrėjo smagiąją šokėjėlę.
„Šią akimirką mama išsaugojo savo atmintyje visą gyvenimą“, – šiltai taria poros dukra.
Pora prieš keletą savaičių sutiko 60-ąjį santuokos jubiliejų – deimantines vestuves.
Ištekėjo slapta
Pasak Irenos, Marijonos mama ir Alfonso tėvai priešinosi jaunosios poros santuokai, bet Marijona beveik apgaulės būdu slapta vis tiek ištekėjo už Alfonso ir 1959 m. balandžio 1 d. tapo pirmąją jų šeimos diena.
„Balandžio pirmoji – Melagių diena. Pamenu mamos pajuokavimą. Pirmą vedybinio gyvenimo dieną ji atsikėlusi priėjo prie lango ir lovoje dar gulinčiam tėčiui tarė: „Žiūrėk, kieme gandras vaikšto.“ O kiemas buvo pilnas sniego. Tėtis puolė prie lango, mama kvatojosi, jog pačią pirmą bendro gyvenimo dieną su balandžio 1-ąja apgavo, – nusijuokia ir Irena. – Tėvelis mamą vedė labai neturtingą. Abu buvo jauni. Neturėjo pinigų, neturėjo daiktų, o ir gyventi neturėjo kur. Iš pradžių net pas mano senelę Juliją gyveno Vasariškiuose, nors namukas buvo mažas, su trejetu kambarėlių. Netrukus tėveliai Biškų kaime, Kėdainių rajone, iš kolūkio gavo mediniame, sename, keturioms šeimoms gyventi skirtame name, dviejų kambarių butuką, kuriame gimiau aš, sesuo Vaclova ir brolis Algirdas. Vėliau sulaukėme brolio Roberto.“
Su kūdikiu į repeticijas
Marijona ir Alfonsas buvo itin veiklūs, todėl aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.
„Tėvukus pamenu visada linksmus. Kur jie tik buvo – visur buvo daina ir šokis. Nuo jaunų dienų tėveliai mėgo giedoti parapijos Apytalaukio bažnytėlėje, dalyvavo kaimo saviveikloje, koncertavo ne tik „Pakeltos velėnos“ kolūkyje, bet ir gyvendami Aristavoje, – tėvelių užsiėmimus dėsto pašnekovė. – Net ir ketvirtam vaikui gimus, jie nenustojo koncertuoti. Nuotraukos liudija, jog sutuoktiniai pagranduką sūnų nešdavosi ant rankų į repeticijas. Savamokslis tėtukas grojo armonika ir lūpine armonikėle. Buvo laikai, kai Antano Sniečkaus kolūkio orkestrėlyje su sūnumi grojo laidotuvėse. O mamą daug kas kviesdavo į vestuves kaip svočią.“
Pasak Irenos, Marijonos mama ir Alfonso tėvai priešinosi jaunosios poros santuokai.
Puiki šeimininkė
Sugrįžus mintimis į vaikystę, džiaugiasi ne tik Irenos širdis, bet ir... gomurys – mat jos mama buvo nuostabi šeimininkė.
„Dar jaunystėje mama išmoko gardžiai kepti konditerijos gaminius, žinojo daug kulinarijos paslapčių. Šeima valgė pačios keptą duoną, ragaišį, būdama gera gaspadinė mama visada turėjo savo gamintų skilandžių, dešrų, raugintų daržovių.
Teko maistą ruošti ir šeimininkauti šventėse bei pokyliuose. Namuose virtuvėje prie puodų pavaduodavo ir tėvelis, nes buvo baigęs virėjų kursus“, – pasidalija Irena.
Paliko kaimą
Marijona ir Alfonsas turėjo gerą humoro jausmą bei darbščias rankas. Pora plušo kolūkyje. Atsidavimas darbui įvertintas apdovanojimų raštais, atminimo ženklais, medaliais bei suvenyrais.
„Kadangi visą gyvenimą mylėjo kaimą, taip iš gimtojo Kėdainių rajono niekur ir nepasitraukė, – kalba Irena. – Šiuo metu tėveliai po sunkių netekčių ir dėl pablogėjusios sveikatos išsikėlė iš mylimos sodybos ir dienas leidžia mieste – šalia daktarų.
Tėvelis buvo labai artimas su sūnumi (49 m.), kurį Aukščiausiasis pasišaukė tiesiai iš ūkio, – skausmu ir liūdesiu paženklintą šeimos išgyvenimą atskleidžia Irena. – Po laidotuvių tėvelį, stiprų kaip ąžuolą, ištiko net du insultai. Tėvams laidoti vaikus ypač sunku, todėl jie išmoko branginti gyvenimo akimirkas. Vartydami albumus ir žiūrėdami vestuvių nuotraukas, sako: „Kad 60 metų nugyventum kartu, reikia vienam kitą suprasti, įsiklausyti, nusileisti vienas kitam, užjausti, padėti.“ Kartu nugyventą amžių primena per auksines vestuves mūsų – vaikų, padovanota lazda – galios ir stiprybės simbolis.“
Tėvų meilė suteikė stiprybės
„Dabar jau nesvarbu, kokiais metodais mus tėvai auklėjo. Svarbu, kad matyti rezultatas. Niekada nenešiojau jokio pykčio jiems, kad kažko neturėjau, kad kažko trūko, kad vaikai dirbome suaugusiųjų darbus. Jiems tikriausiai tuo metu tik taip matėsi, o gal mums, vaikams, griežtas auklėjimas išėjo tik į naudą? – šypsodami retoriškai klausia Irena. – Šiandien, kol mano tėvai dar gyvi, norėčiau jiems tarti iš visos širdies: „Mano motinėle, močiute sengalvėle, motinyte lelijyte, motute senute, tetuli mielas – dėkui jums, kad mane užauginot tokią šaunią dukrelę.“
„Aš esu dėkinga savo tėveliams, kad augau apsupta gamtos, kad augau ne miesčioniškoje, bet religingoje šeimoje, nebūvau lepūnėlė. Juk visa tai man suteikė jėgų, kai mano pačios gyvenime vyko stiprūs išbandymai. Tikiu, kad mano tėvelių meilė man davė stiprybės juodžiausiose gyvenimo valandose“, – išmintingai taria pašnekovė.
Sugrįžus mintimis į vaikystę, džiaugiasi ne tik Irenos širdis, bet ir... gomurys – mat jos mama buvo nuostabi šeimininkė.
Į roges – ir prekiauti šventais paveikslais
„Mano mama, Marijona Liaudanskaitė, gimė 1938 m. kovo 25 d. Vasariškių vienkiemyje. Visas gyvenimas buvo sunkus. Vaikystė ir jaunystė – labai skaudžios, – šeimos istorijos detalėmis pasidalija Irena. – Kiek pamenu, iš babos ir mamos pasakojimų, mama dar visai maža net ir žiemą buvo sodinama į roges su arkliais ir keliaudavo prekiauti šventais paveikslais, kuriuos pati baba pagamindavo.
Tais laikais, kai reikėjo išmaitinti daug vaikų, baba iš folijos ir popieriaus puošdavo įrėmintus šventus paveikslus ir lempas (kurių pilnos sienos buvo ir namuose), vežiodavo po kaimus parduoti. Mama turėdavo sėdėti rogių gale, kad galėtų atsiginti nuo alkanų vilkų. Juk vykdavo ir miškais, o vilkų anuomet buvo daug. Kai pamatydavo netoli vilkus, uždegdavo gumulą šieno, mesdavo jį ant kelio ir skubino arklius, kad kuo toliau nuvažiuotų nuo vilkų.
Pasakojo, kad yra buvę ir labai pavojingų situacijų, kai atrodė, kad jau bus suėstos. Vilkai tuomet puldavo net ant bėgančių arklių.“
Geriausias gyvenimas – vasaromis
Ūgtelėjusią Marijoną išleido mokytis į pradinę mokyklą. Gyvenimas sudėliojo taip, kad mergaitė tebaigė keturias klases.
„Mama moka lietuvių ir lenkų kalbas, gali susikalbėti rusiškai. Tais laikais daugiausia kalbėjo lenkiškai. Visą gyvenimą mama labai greitai mintyse skaičiavo, – prisimena Irena. – Iš mamos pasakojimų išlikę, jog geriausias gyvenimas buvo vasaromis, nes buvo savų daržovių, uogų, obuolių.
Blogiausia ir nelaukiama buvo žiema. Visur teko eiti tik pėstute. Vietoje batų (kurių negalėjo nupirkti dėl pinigų stygiaus) kojas apvyniodavo skuduru, įsikišdavo į medines klumpes arba į vyžas (siūtos iš odos ir suraišiotos šniūrais). Kelias buvo tolimas, kojos einant sušaldavo.
Žinoma, gyveno be elektros, prie žibalinės lempos. Per karą, kai ėjo frontas, visus gyvulius, maistą atimdavo tai rusai, tai vokiečiai. Kiek spėdavo paslėpti, tiek turėdavo valgyti, dažnai badavo. Nepamenu kuriuo metu, bet gal po karo, jau prie rusų, buvo užsiveisę labai daug žiurkių. Jų tiek daug buvo, kad arkliui ar kiaulėms apkandžiodavo nosis ar ausis, lįsdavo ėsti gyvulių pašarus.“
Nuo vaikystės – sunkūs darbai
Kai tik Marijona paaugo iki pusmergės, pradėjo dirbti suaugusiųjų darbus, kad padėtų mamai išmaitinti visus vaikus, šeimą. Pasak Irenos, dar ankstyvoje jaunystėje jos mamai teko eiti ravėti kolūkio laukus, rauti rankomis linus, grėbti rankomis šieną. Labai anksti ji pradėjo dirbti karvių melžėja, vėliau šėrė kiaules, prižiūrėjo veršelius Tiskūnuose. O šių buvo ne dešimtys – visa ferma. „Tuos darbus vėliau ir aš pamenu, nes kartais nusivesdavo ir reikdavo laukti, kol viską nudirbs. Man buvo tuomet apie 3–4 metukai. Labai patiko mažučiai paršeliukai, jų tiek daug ten buvo, net nejausdavau tos smarvės, kuri sklido tvartuose“, – linksmai stebisi pašnekovė.
Laiko poilsiui nebuvo
Kai Marijona jau buvo panelė, pradėjo eiti į kaimo šokius, gegužines. Kad galėtų pasipuošti, keisdavosi drabužiais, suknelėmis su seserimis.
Kai tik Marijona paaugo iki pusmergės, pradėjo dirbti suaugusiųjų darbus, kad padėtų mamai išmaitinti visus vaikus, šeimą.
„Mama pasakojo, kad anuomet visai neturėjo laiko poilsiui. Dienomis darbai fermoje, kolūkio laukuose, o vakarais – repeticijos kultūros namuose, kur mama šoko, dainavo chore, arba vakaruškos, susitikimai su jaunimu, – praeities jaunimo kasdienybės paveikslą sudėlioja Irena. – Kiek esu mačiusi tėvelių albumuose nuotraukas, mama visada buvo linksma, besišypsanti, jos suknelės visos labai gražios, plaukai ilgi, nešiojo supintus į kasas. Net ištekėjusi plaukus pynė į kasas.“
Šiuolaikinei moteriai sunkiai suprantama
Irena mamą prisimena visada dirbančią. „Nežinau, ar ji kada ilsėjosi? Skaitė knygą? Žiūrėjo TV? – spėlioja dukra. – Ilgai gyvenome be elektros, prie žibalinės lempos ir balanos. Mama visada mezgė, siuvo, verpė, kepė, virė, o dar kolūkio laukai, savi daržai, darbas fermoje. Bėgo kaip bitutė. – atsistebėti nepajėgia Irena. – Palyginus su šiais laikais, net negaliu suprasti, kaip tuomet moterys vaikščiojo besilaukdamos, su didžiausiais pilvais, tampė gyvuliams fermoje didelius krepšius su silosu, burokus, kitus pašarus iki pat gimdymo. Pagimdžiusios tuoj išeidavo vėl į darbus, niekas nedavė jokių pogimdyvinių atostogų.
Kokia mama turėjo būti stipri! O kur dar nueiti ir pareiti du kartus per dieną po 4 km. Tai baisus atstumas pėstute. Juk žiemomis tokios pusnys buvo, kad pati esu įkritusi ir išsiropšti nebegalėjau.“
Neįmanoma nemylėti
„Neįmanoma mums, vaikams, šiandien tokios mamos nemylėti ar negerbti, nepadėti ar neįvertinti, kad pasiligojusi, kad nekantri, kad pamiršo ar užmiršo, ar aukštu balsu pasako... Aš nežinau iš viso, kaip ji tokį gyvenimą atlaikė.
Jai teko kasdien būti šimte, tūkstantyje vaidmenų: žaidimų smėlio dėžės draugė, bėgikė, virėja, namų tvarkytoja, detektyvė, kūrėja, dainininkė, derybininkė, geografė, atsakymų į visus „kodėl“ žinovė, patarėja išorinio pasaulio klausimais, pasakų ir raganų specialistė, slaugė, mokytoja, žaislų ekspertė, visų sričių specialistė... Dabar supratau, kad šis tekstas galėtų būti vien iš žodžių, kas vaikui gali būti MAMA! Ir kas nuostabiausia, nėra mokyklos, kurioje viso to galėtų kas nors kitas išmokyti“, – jautrius pamąstymus reziumuoja Irena.
Stengėsi būti gera dukra
„Pati visada stengiausi gyventi kažkokiu keistu pasitikėjimu, neapibrėžtomis nuojautomis, kaip elgtis, kad mamai nereikėtų raudonuoti ar nerimauti, – į širdį įsileidžia pašnekovė. – Visada buvo atsakomybė prieš mamą, tėvus. Kartais šiek tiek ir prisibijodavau. Bet užaugau doru žmogumi ir dėl to esu mamai dėkinga iki šiol. Man visai ne gėda šiandien, kad abu tėvai pasiligoję, kad mąsto ne taip, kad išvaizda kitokia, kad elgesys kitoks. Jie yra mano TĖVAI.“
Sudarė genealoginį medį
Ir Marijona, ir Alfonsas – iš daugiavaikių šeimų, todėl Irena dėjo pastangas, kad būtų sudarytas šeimos genealoginis medis.
„Kaip tėvelio brolis Jonas išlikusiuose dokumentuose išsiaiškino, Jucevičiai yra atkeliavę iš Vokietijos kaip amatininkai dar viduramžių laikais į Kauną. Bet ir Vokietijoje ankstyvųjų viduramžių laikais germanų gentys buvo gan mišrios. Ankstyvieji mano protėviai turėjo trumpą pavardę – „Juc“. Žečpospolitos laikais, ji sulenkinta ir tapo „Jucewicz“, o jau Lietuvos nepriklausomybės laikais pavardė Jucevičius – sulietuvinta, – šeimos istorijos detalėmis intriguoja Irena. – Skaitant knygose apie pavardžių kilmę, yra būtent tokia pavardė – „Juc“. Bet galėjo būti nebūtinai vokiečiai, gal net ir žydai.
Po 1708–1711 m. maro ir epidemijų, žmonės mirė nuo bado ir maro, likusieji gyvi bėgo kur kas išmanė ir galėjo, net į kitus kraštus. Lietuvos ūkis buvo visiškai sunaikintas, labai lėtai atsigavo. Bado ir maro išgąsdinti iš Kauno Juc‘ai pabėgo į Žemaitiją, kiti pasklido po Kauno guberniją, nemaža dalis giminės yra Vilniaus krašte, bet artimiausios mūsų šaknys – proseneliai apsistojo Kėdainių krašte (Piliamonte, už Dotnuvos, Akademijos gyvenvientės) ir apie Kėdainius (Ledų, Vasariškių kaimai). Čia įsikūrė labai ilgam ir net lankant kapines nesudėtinga, kadangi bemaž visi sulaidoti vienoje teritorijoje.“
Tarnyba – virtuvėje
Irenos tėvelis Alfonsas gimė 1935 m. spalio 23 d. ir buvo septintas vaikas šeimoje.
„Jam teko ganyti aveles, trejus metus tarnauti rusų armijoje. Tėtis pasakojo, kad jo tarnyba vyko virtuvėje, jis buvo virėjas su išsilavinimu. Juokinga buvo klausytis, kai pasakodavo, jog kareiviams pavalgydinti reikėjo nuvalyti tris statines silkių, vonią svogūnų, keletą maišų bulvių ir tai – tik vienam pamaitinimui, – šypsosi Irena. – Žodžiu, tokį tėtį ir prisimenu – prie puodų.
Kadangi abu su mama kolūkyje dirbo, buvo labai užimti, tėtis dažnai pavaduodavo mamą, gamino maistą, kai kurių patiekalų skonį dar dabar pamenu.“
Odinė „planšetė“ su popieriais
Alfonsas buvo raštingas, ne tik ganė aveles ar valdė traktorius, bet ir yra dirbęs „Pakeltos velėnos“ kolūkyje brigadininku. Irena kaip šiandien pamena tėvelio odinę „planšetę“ su popieriais, važtaraščiais ir daug pieštukų, kuriuos palaižius liežuvis nusidažydavo žaliai.
„Kadangi dar nelankiau mokyklos, o mokytis labai norėjau, nusigvelbdavau pieštuką, kad ant laikraščių ar seno tapeto gabalo galėčiau piešti, – juokiasi pašnekovė. – Tėtis mokėsi Rusijoje ir buvo pirmasis didelių traktorių vairuotojas. Pamenu, kai laukdavome sugrįžtančio iš mokslų Rusijos platybėse. Tėvelis lagamine parveždavo didelių apelsinų ir mamai skarelių.“
Tokia sielą šildančia vaikystės detale Irena ir baigia nuostabią jos tėvelių meilės ir savo šeimos istoriją.
