Juk išsaugoti santuoką buvo svarbiausias jų gyvenimo siekinys. Be to, abi pusės norėtų su vaikais gyventi nuolat. Tad, kaip ir daugelis sutuoktinių, atsidūrusių ties santykių krizės riba, paprastai jie klausia savęs bene svarbiausio klausimo – kaip skyrybos paveiktų vaikus?
Leidyklos VAGA išleistoje, santykių pokyčiams įkvepiančioje psichoterapeutės Daphne de Marneffe knygoje „Kliūčių ruožas: santuoka ir menas gyventi kartu“ aptariami išbandymai, tenkantys pusamžio krizę išgyvenančiai porai, kai sutuoktinių asmeniniai poreikiai kaktomuša susiduria su iš šeimos santykių kylančiais reikalavimais. Knygoje analizuojamos dažniausiai santuoką kamuojančios bėdos: finansiniai nesutarimai, sunkumai, kylantys piktnaudžiaujant alkoholiu ar narkotikais, tėvystės rūpesčiai, išgaravusi aistra, besiartinanti senatvė bei daugelis kitų. Autorė, supynusi mokslinių tyrimų duomenis, pokalbius su žmonėmis ir klinikinę patirtį, skvarbiu žvilgsniu išanalizavusi kasdienį vyrų ir moterų elgesį, šioje knygoje pateikia įvairių būdų, kaip spręsti santuoką užklupusias problemas, ir drąsina sutuoktinius nepaliauti siekti gyvastingos, darnios ir meilės sklidinos būties. Šį kartą dalinamės svarbiausiomis amerikiečių psichoterapeutės įžvalgomis– ar ištikus santykių krizei, verta gyventi santuokoje tik dėl vaikų?
Skirtis ar gyventi kartu dėl vaikų?
Kai kurie duomenys dėl skyrybų poveikio vaikų gerovei nesikeičia jau ištisus dešimtmečius. Vidutiniškai išsiskyrusių tėvų vaikai, palyginti su nenutrauktoje santuokoje gyvenančius tėvus turinčiais vaikais, atrodo prasčiau pagal daugelį rodiklių, tokių kaip elgesys, sveikata, emocinė gerovė, mokymosi rezultatai. Vaiko gerovę po tėvų skyrybų skurdina tokie veiksniai kaip bendros pajamos, tėvų psichologinės problemos, neefektyvi tėvystė, kontakto su namie negyvenančiu tėvu stoka, tebesitęsiantis tėvų konfliktas.
Pasiekę jauno suaugusiojo amžių, išsiskyrusių tėvų vaikai neišgyvena didesnio nerimo ar depresijos lygio negu jaunuoliai iš nesuirusių šeimų. Tačiau jie dažniau apibūdina „savo vaikystę kaip sunkią, jie būtų norėję daugiau laiko praleisti su tėvu, jaučiasi taip, tarsi tėvai jų nemylėjo, jaudinasi dėl to, kad abu tėvai dalyvautų tokiuose svarbiuose jiems renginiuose kaip tuoktuvės ir mokslų baigimo ceremonija.“ Vaikų susirūpinimas dėl tėvų meilės veria širdį, kai apie juos galvojame turėdami omeny dar ir apžvalgos rezultatus, rodančius, kad didžiausias tėvų rūpestis skiriantis – kad jie gali nematyti savo vaikų. Įdomu, kad 50 procentų motinų tvirtino, jog jų vaikai pritarė skyryboms; ir taip manė tik 22 procentai tėvų.
Įtempti konfliktai šeimoje vaikams yra žalingesni negu skyrybos
Tačiau metams bėgant skyrybų poveikio vaikams bendras vaizdas įgijo daugiau niuansų. Pavyzdžiui, nuolatinė neigiama nuostata ir konfliktai daugiausiai prisideda prie neigiamo poveikio vaikams tiek išsiskyrusiose, tiek neišsiskyrusiose šeimose. Tie tėvai, kurie galiausiai išsiskiria, ir iki skyrybų dažniau kenčia nuo depresijos, nesocialaus elgesio, priklausomybių, finansinių problemų. Jiems būdingi ir skurdesni problemų sprendimo įgūdžiai. Galiausiai išsiskiriantys tėvai rodo daugiau paniekos, neigimo, atitolimo, jie linkę aštrinti konfliktą ir neigiamas savybes priskirti partneriams. Tad išvada galėtų būti tokia, kad nors skyrybos ir tampa streso veiksniu vaikams, daugelis į jas vedančių sunkumų daro neigiamą poveikį vaikams dar prieš santuokai išyrant.
Yra žinoma, kad įtempti konfliktai santuokoje turi daugiau įtakos vaikų elgesio problemoms negu pačios skyrybos. Per pastaruosius dvidešimt metų daug tyrinėjami nesantaikos ir konfliktų šeimoje poveikio vaiko raidai mechanizmai. Nelaimingoje santuokoje gyvenantys tėvai nori žinoti, kas blogiau vaikams – namai, kur viešpatauja konfliktai, ar skyrybos? Atsakymas nėra paprastas. Skyrybos gali atverti savus nesantaikos šaltinius, ir čia toliau dalyvauja tie patys du asmenys, kurie nesutarė būdami susituokusiais partneriais. Kalbant apie vaiko gerovę, svarbu prisiminti, kad paprastai mes lyginame ne laimingus ir harmoningus namus su skyrybomis, bet veikiau tokius namus, kuriuose gyvenimas sunkus.
Sprendžiant konfliktus – svarbiausia vaikų fizinis ir emocinis saugumas
Konfliktai ir pyktis yra neišvengiami šeimos gyvenimo ir santuokos aspektai. Jie gali virsti reikalingais skirtumų įveikos aspektais, o vaikams, stebintiems, kaip tėvai randa konflikto sprendimą, tai gera pamoka, kurią verta išmokti. Svarbiausia, kaip pyktis įveikiamas, ar jis intensyvus, kokia po juo slypi prasmė, kokias jis žadina neigiamas emocijas. Žvelgiant vaiko akimis, svarbiausias klausimas, ar tai, kas dabar vyksta, gresia mano saugumui. Vaikai yra tarsi „emociniai Geigerio skaitikliai“, jie itin jautrūs ir puikiai atskiria pykčio, kuriuo apsikeičia tėvai, išraiškas. Jie pajėgūs įžvelgti skirtumą tarp destruktyvaus ir konstruktyvaus konflikto. Intensyvios pykčio išraiškos labiau gniuždo nei ne tokios intensyvios, o fizinė agresija vienareikšmiškai žalinga vaiko psichikos sveikatai. Neverta stebėtis, kad vaikų emocinį saugumą neigiamai veikia tokios tėvų konflikto taktikos kaip grasinimai, užgauliojimai, priešiškumas, atsitolinimas, fizinis gniuždymas, o teigiamai veikia tokios konflikto taktikos kaip rami diskusija, švelnumas, palaikymas.
Priklausomai nuo įgimtų savybių bei amžiaus su tėvų konfliktu susidūrę vaikai pasirenka įvairias strategijas reguliuoti savo emocijoms ir siekti emocinio saugumo. Vieni ima pataikauti, kiti tampa agresyvūs, treti mėgina suvaldyti tėvų konfliktą. Svarbiausia, ką reikia suprasti apie vaikų reakcijas į tėvų konfliktą, – kad svarbiausias vaikų tikslas bet kokiu momentu yra saugumas. Kai vaikų emociniam saugumui gresia tėvų konfliktas ar kai jų prisirišimo saugumui gresia jų atsiskyrimas, paveikiamos visos jų emocinės ir elgesio sistemos. Dėmesingo tėvų rūpesčio netektis yra esminis neigiamas poveikis tiek konfliktiškos santuokos, tiek skyrybų atveju. Kai vaikams tenka jaudintis dėl to, ar tėvai nuolat bus su jais, dėl jų dėmesio ir gerumo, jų saugumo jausmui kyla pavojus. Ir priešingai, jeigu tėvai pajėgia užtikrinti vaikams saugumą ir patikimumą, net kai patys vargsta, tiek konfliktų santuokoje, tiek skyrybų poveikis vaikui sumažinamas.
Konfliktų vengimas nėra geriausias jų sprendimo būdas
Tiek skyrybų, tiek išsaugotos santuokos atveju tėvų gebėjimas valdyti konfliktus turi didžiulį poveikį vaiko saugumo jausmui. Akivaizdu, kad vaikams pražūtinga, jeigu jie atsiduria tėvų karų lauke, net esama rizikos, kad toks vaidmuo pavers juos suaugusiaisiais, nepaisančiais savo jausmų, kad kitiems būtų patogiau. Neigiamos vaikų reakcijos į tėvų nesutarimus susilpnėja, kai tėvai pasiekia kokį nors sprendimą. Galutinis sprendimas pasiekiamas retai; tęsiama nenuoseklių tyrimų, susijusių su tuo, ar porą patenkinantis bendravimas daugiau priklauso nuo konflikto sprendimo, ar nuo pajėgumo greitai atsigauti po konflikto, ar tiesiog nuo gebėjimo numoti į konfliktus ranka. Svarbu, kad vaikai matytų pozityvias pastangas pasiekti konstruktyvią išeitį. Sprendimą galima pasiekti ir už uždarų durų, ir paaiškinimas, kad konfliktas buvo išspręstas, gali raminamai veikti ne vyresnius kaip penkerių metų vaikus. Vaikų požiūriu, geriausi sprendimai yra emocinis pozityvumas, kompromisas, atsiprašymas. Išspręsti ginčai, vaiko akimis, prilygsta draugiškiems pokalbiams. Pasak įtakingiausių šios srities tyrėjų, „konflikto sprendimas vaiko suvokimą apie suaugusiųjų nesutarimus veikia kaip „stebuklingas vaistas“.
Taigi, jei tėvai atsigręžia vienas į kitą ir įveikia konfliktus drauge, vaikams palengvėja. Tai verčia abejoti, kiek naudinga atsitolinimo strategija, kurios imasi kai kurie tėvai, bandydami išvengti nesutarimų. Tėvams gali atrodyti, kad nesibardami jie laikosi „brandesnio“ požiūrio. Tačiau netikslu manyti, kad tokiu atveju vaikai palaimingai nejaučia emocinės atmosferos. Tyrimai rodo, kad abipusis tėvų atsitraukimas santuokoje ir nuolat trunkantis žodžiais nereiškiamas priešiškumas davė beveik tokius pat rezultatus kaip žodinis priešiškumas bei asmeniniai užgauliojimai. Vaikai suvokia žodžiais neišreikštą pyktį kaip destruktyvų, nors kartais tėvai mano, kad stengiasi apsaugoti vaikus vengdami konflikto. Daugelis mūsų prisimename, kaip vaikystėje narpliodavome suaugusiųjų mūšius ir susirėmimus. O kaip kitaip galėtų būti? Juk nuo to priklausė mūsų saugumas. Kai tėvai vengia keistis emocijomis ir vienas nuo kito atsitraukia, jie ne tik praranda galimybę įveikti problemas, bet ir savo vaikams rodo nesveikos emocijų įveikimo strategijos pavyzdį.
Tai, kaip tėvai įveikia konfliktus, turi poveikį būsimiems vaikų santykiams. Vaikai, kurių tėvai išsiskyrė, veikiausiai bus linkę ir patys greičiau skirtis, jeigu tėvų bendravimas iki skyrybų buvo mažai konfliktiškas. Tai, regis, ir prieštarautų, ko galėtume tikėtis, turint galvoje, kad mažiau konfliktuojantys nelaimingi tėvai mažiau linkę imtis spręsti problemas tiesiogiai. Jie veikiau linkę į sarkazmą, taiko pasyvios agresijos mechanizmus, komentuoja patylomis, taip perduodami disfunkcinius konfliktų sprendimo būdus vaikams. Jauni suaugusieji, kurių tėvai neišardė itin konfliktiškų santuokų, romantiškuose santykiuose būdavo mažiau linkę įsipareigoti, pasiekdavo mažiau pasitenkinimo negu tie jaunuoliai, kurių tėvai išardė itin konfliktiškas santuokas. Tai leidžia spręsti, kad tegul ir kaip sunku skirtis, skyrybos reiškia sprendimą, jog emocinis santykių klimatas nepataisomas, ir tai gali suteikti vaikams supratimą, už kokius santykius verta kovoti. Ir priešingai, tėvų sąjunga, kuri nuolat grimzta konfliktų liūne, vaikus demoralizuoja ir trikdo.
