– Kodėl nusprendėte savanoriauti būtent tokioje srityje?
– Visada norėjau užsiimti savanorystės veikla, bet niekada nerasdavau tam laiko. Kai pradėjau artėti prie savo 30-mečio, atėjo supratimas – arba darai ką nors dabar, arba visai tam nebeturėsi laiko.
Niekada nieko stipriai neieškojau. Tiesiog viena pažįstama feisbuke pasidalijo, kad ieškomi savanoriai budėti ligoninėje prie vaikų, kurie ten palikti be tėvų. Užpildžiau anketą ir su baime laukiau atrankos, nes nebuvau tikra, ar ją praeisiu. Tačiau man pasisekė.
Toliau sekė mokymai, kuriuose buvo daug kalbama apie vaikus, turinčius negalią, ką reikia apie juos žinoti, kaip elgtis su iš šeimų aplinkos paimtais vaikais, kurie tuo metu patiria didžiulį stresą, ir pan.
– Ar prisimenate savo pirmąjį budėjimą?
– Atsimenu, prieš pirmą budėjimą buvo beprotiškai baisu. Pati neturiu vaikų, todėl žinodama, kad einu pas vaiką, kuriam nė metukų nėra, labai nerimavau. Tai buvo mergaitė, paimta iš krizinės šeimos. Visą naktį praleidau ją laikydama ant rankų, nes vos tik paleisdavau, ji iš karto verkdavo.
Tačiau labiausiai įstrigęs pirmas kartas buvo Santaros klinikų Vaikų ligoninės Vaikų onkohematologijos skyriuje. Visi esame matę tą skyrių per žinias, per įvairius labdaros projektus, bet kai ten atsiduri, pirmieji žingsniai – labai sunkūs.
Skyriaus palatų durys yra su dideliais langais, pro kuriuos, eidamas koridoriumi, matai tuos vaikus – gulinčius, prijungtus prie aparatų, nuslinkusiais plaukais. Net šiurpuliukai per kūną perbėga. Tačiau tu pats negali ateiti liūdnas, nes ateini ne liūdėti, o būti su vaiku... Tai buvo sunkiausia patirtis iš visų pirmų kartų.
Tu supranti, kad mergaitė ilgai neišgyvens, ir nieko negali pakeisti, tik stengtis, kad užtikrintum jai kuo kokybiškesnę tą vieną dieną.
Dar vienas įsirėžęs atvejis – turėjome mergaitę, kuriai buvo teikiamos tik paliatyvios slaugos paslaugos. Pradėjome prie jos budėti, kai jai buvo apie tris mėnesius ir išbuvome su ja apie 3–4 mėnesius, mergaitė gulėjo paliatyvioje slaugoje. Tai patirtis, kai tu supranti, kad mergaitė ilgai neišgyvens, kad jos gyvenimo pabaiga labai arti. Ir tu nieko negali pakeisti, tik stengtis, kad kiekvieną kartą, būdamas su ja, užtikrintum jai kuo kokybiškesnį gyvenimą tuo metu, kuo geresnę tą vieną dieną.
Aišku, tokie sunkūs atvejai – vienetiniai. Didžioji dalis vaikučių – iš globos įstaigų arba paimti iš krizinių šeimos situacijų ir ligoninėje pabūna vos keletą dienų. Su jais išgyvename daugiau gerų emocijų.
– Ar dar ilgai po budėjimo šie vaikai gyvena jumyse? Ką darote, kad neišsineštumėte šių emocijų?
– Aš pati, kai po budėjimo jaučiuosi įsijautrinusi, važinėju po miestą automobiliu, einu pasivaikščioti su šunimi arba pasikalbu su kuo nors iš savo šeimos narių. Kiekvienas atranda savo išsivalymo būdus.
Su mumis dirba psichologai, taip pat turime ir savanorių mėnesinius susitikimus, kurių metu kalbamės apie savo patirtis. Mums labai padeda bendruomeniškumo jausmas. Kai tu garsiai išsakai savo emociją ir sužinai, kad ir kitas jaučia tą patį, supranti, kad nesi išskirtinis.
Taip pat, kai budėjome prie minėtos mergaitės, organizatoriai mums surado dar vieną papildomą psichologę, kuri mums darydavo mažas grupines sesijas ir padėdavo išsilaisvinti nuo susikaupusių emocijų.
– Ką jums pačiai duoda buvimas ligoninėje su šiais vaikais?
– Prieš savanoriavimą turėjau idėją, kad noriu padėti kitiems, bet iš tiesų jaučiu, kad mes iš tų vaikų gauname daugiau, negu jiems duodame. Tu visada jautiesi labai reikalingas, jauti, kad tą akimirką vaikas be tavęs nieko daugiau neturi. Tai visai kitas pojūtis, nei vakarą praleisti prie televizoriaus ar kavinėje su draugais.
Per mokymus mums visada sakydavo, kad niekada nepakeisime vaiko likimo, tačiau galime ištrinti kelias liūdnas dienas jo gyvenime. Tai tiesa. Visgi tos kelios kartu praleistos dienos gali būti reikšmingos jo vystymuisi, ypač jeigu tai mažas vaikas ar kūdikis. Aš tikiu, kad mūsų dėmesys padaro maksimalią įtaką, kokia tik įmanoma šioje situacijoje.
Turime mažą su tam tikru sindromu gimusį berniuką iš globos namų, kurį periodiškai prižiūrime nuo kūdikystės. Dabar jam pusantrų metukų. Paimtas ant rankų jis nustebęs ima liesti tavo odą kaip nežinomą medžiagą. Gali būti, kad vaikas iš tiesų nėra lietęs žmogaus odos, vadinasi, jis su niekuo neturėjęs labai artimo kontakto. Jis niekada neužmiega ant rankų, nes jam per daug įspūdžių – pešioja plaukus, labai atsargiai glosto veido ir kaklo odą. Tačiau kai padedi jį į lovytę ir nusisuki, neberodai dėmesio, jis iš karto užmiega. Tiems vaikams beprotiškai reikia žmogaus šalia.
Per mokymus mums visada sakydavo, kad niekada nepakeisime vaiko likimo, tačiau galime ištrinti kelias liūdnas dienas jo gyvenime.
Vienas žaviausių momentų, kuriuos patiri savanoriaudamas, kai pamatai, kad tu iš tiesų padėjai. Eilinį kartą budėdama Vaikų onkohematologijos skyriuje, žinojau, kad tuo metu tyrimams paguldytas ir mano minėtas berniukas – „pirmasis kartas“. Tačiau aš žinojau, kad jis anksti eina miegoti, pati į naktinę pamainą atėjau vėlai, todėl nusprendžiau jo netrikdyti.
Berniukas turėjo mamą, tačiau ji negalėdavo pasilikti nakčiai, kadangi šeimoje buvo daugiau mažų vaikų. Buvau ją mačiusi vos vieną kartą, paprastai mes prasilenkdavome. Tačiau ji mane atpažino, pamačiusi koridoriuje, ir pasiėmusi vaiką atėjo padėkoti, kad padėjau jai tuo sunkiu laikotarpiu. Buvo beprotiškai džiugu matyti, kad vaikas sveiksta, kad jo plaukučiai ataugę, labai vešlūs. Aišku, didžiausias nuopelnas yra gydytojų, bet manau, kad ir mes prisidedame prie geresnės vaiko savijautos.
– Ar savanorystė pakoregavo jūsų kasdienybę ir laisvalaikį?
– Aš nepamirštu ir savęs. Vis dar mėgstu susitikti su draugais, mėgstu pramogas, koncertus, spektaklius, visa tai iš mano gyvenimo nedingo. Tačiau sumažėjo beprasmio laiko leidimo, nebeturiu laiko visą vakarą žiūrėti televizoriaus ar serialų internete. Nesakau, kad to nereikia, tikrai to reikia, tačiau manau, kad daug laiko gyvenime iššvaistome beprasmiškai, nors iš tiesų yra labai daug galimybių kažką nuveikti.
Ir aš gana ilgai sukausi siauroje aplinkoje – visi mano draugai buvo iš universiteto arba darbo. Savanoriaudama sutikau žmonių iš visai kitokių sferų, taigi mano draugų ratas prasiplėtė, pradėjau matyti, kad net labai skirtingų patirčių žmonės gali turėti bendrų sąlyčio taškų.
Daug laiko gyvenime iššvaistome beprasmiškai, nors iš tiesų yra labai daug galimybių kažką nuveikti.
Man labai patiko vienos mūsų savanorės frazė, kurią visada cituoju savo draugams, skatindama juos kur nors savanoriauti. Kai ji gyveno užsienyje, pastebėjo, kad gyventojų surašymo anketoje buvo klausimas, kokia savanoryste žmogus užsiima. Nebuvo klausimo, ar savanoriauja. Norėčiau, kad ir Lietuvoje taip būtų.
Kita vertus, stereotipai tirpsta. Pavyzdžiui, manoma, kad būti su vaikais yra tik moterų darbas, tačiau pas mus Vilniuje yra du vaikinai, kurie ypač daug džiaugsmo suteikia vyresniems berniukams. Juk tie vaikai visur apsupti moterų, todėl vaikas tiesiog pražysta, kai pas jį ateina vaikinas.
Taip pat labai džiaugiuosi, kad šiame projekte galiu būti savimi ir bendrauti su vaiku taip, kaip aš tai suprantu ir moku. Visi savanoriai su vaikais bendrauja labai skirtingai. Kas dainuoja daineles, kitos žaidžia žaidimus, paišo, o aš stengiuosi, kiek įmanoma, laikyti vaiką kuo arčiau savęs, kad jis pajustų žmogaus artumą, jeigu vaikas, aišku, leidžia.
Kaip gimė iniciatyva
Viena iš iniciatyvos „Niekieno vaikai“ autorių Indrė Vileitė, pasakojo, kad pirmą kartą idėja kilo, kai ji dar dirbo organizacijoje „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“.
„Darbiniais reikalais lankiausi ligoninėje ir eidama koridoriumi išgirdau iš palatos skindantį vaiko verksmą. Tai buvo maždaug aštuonių mėnesių kūdikėlis, kuris sėdėjo lovytėje su grotomis ir verkė. Buvo labai nesmagu matyti, kad niekas pas jį neateina. Paklausiau, kodėl prie jo nėra tėvų, ir sužinojau, kad vaikas yra iš globos namų.
Tą vaizdą ilgai nešiojausi ir galiausiai pradėjau domėtis, kodėl vaikai iš globos namų ligoninėse būna vieni. Sukontaktavau su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir atrodė, kad lyg ir kažkas sprendžiasi, todėl palikau šį reikalą kitiems, o pati toliau dirbau savo darbą.
Tačiau po trejų ar ketverių metų mano draugė vėl pasidalijo istorija, kad ji, gulėdama ligoninėje su savo dukra, matė vaiką iš globos namų, kuris ten buvo vienas. Jai taip pat buvo labai skaudu tai matyti. Tuomet supratau, kad niekas nieko neišsprendė.
Aišku, visada galima laukti, kol kažką padarys kiti, kaltinti kitus, kad jie nieko nedaro, bet mes su ta pačia bičiule nusprendėme, kad reikia imtis iniciatyvos pačioms. Taip 2018 m. sausį gimė iniciatyva „Niekieno vaikai“, – pasakojo Indrė.
Buvo suburta įvairių specialistų komanda, surengtos savanorių atrankos ir mokymai, užmegzti kontaktai su ligoninėmis ir jau po pusmečio, birželio 1-ąją, projektas startavo su savanorių budėjimais.
Galima laukti, kol kažką padarys kiti, kaltinti kitus, kad jie nieko nedaro, bet mes su bičiule nusprendėme imtis iniciatyvos pačioms.
Šiuo metu veikla vykdoma keturiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Iniciatyvoje dalyvauja beveik 200 savanorių, kurių globoje yra atsidūrę daugiau nei 260 vaikų. Savanoriai prašomi įsipareigoti budėti bent penkias dienas per mėnesį. Vieno budėjimo trukmė – penkios valandos, naktinio budėjimo – 10 val.
Paklausta, kodėl abu projektai susiję su ligonine ir vaikais, jauna moteris tikino, kad viskas įsibėgėjo atsitiktinai.
Studijuodama kultūros vadybą, ji norėjo ne tik užsiimti veikla, susijusia su menu, kultūra, bet kartu šią veiklą įprasminti socialiai. Išgirdusi apie gydytojų klounų veiklą kitose šalyse, pagalvojo, kad Lietuvoje jų taip pat reikėtų. Ir su bendramoksle atliko kursinį darbą, kurio rėmuose įvyko pirmieji gydytojų klounų apmokymai.
Finansavimas jiems buvo gautas iš Lietuvos kultūros tarybos. Šis projektas turėjo trukti keturis mėnesius, bet kai baigėsi finansavimas, visi jo dalyviai nusprendėme jį tęsti, buvo įsteigta organizacija, kuri gyvuoja jau dešimt metų.
„Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad klounų veikla – vienkartinis palinksminimas, bet iš tiesų tai daug daugiau. Klounai nebūtinai būna linksmi, jie reaguoja į palatos atmosferą, ko vaikui reikia, kitą kartą improvizacija būna skirta net ne vaikui, o tėvams, nes jiems tuo metu to reikia labiau. Pirminis tikslas – atpažinti emociją ir ją transformuoti, jei įmanoma, į pozityvią. Tiesiog siekiama ligoninės atmosferą padaryti kuo saugesnę vaikams. Toks yra abiejų projektų tikslas.
Ir man labai patinka atsvara, kurią kuria mano projektai. Jeigu nematyčiau pokyčių, negirdėčiau istorijų, kad tai vyksta, būtų labai graudu matyti tik skausmą, stresą, baimę, liūdesį, ligas. Bet kai matau, kaip visa tai transformuojasi į pozityvą, tai mane motyvuoja.
Galima matyti, ko nepadaro valdžios institucijos, ką reikia tobulinti sistemoje, bet tai nuo manęs nepriklauso. O kai pradedi galvoti, kas priklauso nuo manęs, tuomet ir gimsta gal paprastos, kasdieniškos idėjos, bet veikiančios ir turinčios ilgalaikį poveikį tų vaikų gyvenimuose. Dar labai motyvuoja susirinkę žmonės, kurie turi labai daug meilės ir nori ja dalytis su tais, kurie jos yra gavę mažiau“, – atviravo pašnekovė.
Naujienų portalas 15min 2020-aisiais metais remia ir globoja 24 nevyriausybines organizacijas ir gerumo iniciatyvas, kurios kasdieniais darbais prisideda prie taip reikalingų pokyčių mūsų šalyje.
Šios iniciatyvos ir organizacijos, tarp kurių yra ir iniciatyva „Niekieno vaikai“, tapo antrus metus organizuojamo 15min projekto „Šiemet buvau geras“ ambasadorėmis, o jų darbai ir gerieji pavyzdžiai bus viešinami visus metus portale.
Daugiau apie projektą „Šiemet buvau geras“ skaitykite ČIA.
