Iniciatyva „Niekieno vaikai“ šį rudenį kviečia nugalėti baimes ir prisijungti prie savanorių komandos Vilniuje, Kaune, Šiauliuose bei Panevėžyje tam, kad nė vienas vaikas neliktų vienišas.
„Kai skelbiame naujų savanorių atrankas, pastebime, kad žmonės dalijasi labai panašiomis mintimis. Pavyzdžiui, jie sako, kad bijo tapti savanoriais, nes galvoja, jog visą laiką būdami šalia vienišo vaiko ligoninėje verks.
Tokias emocijas jausti visiškai normalu, tačiau norime, kad jos neužgožtų noro savanoriauti, todėl šį rudenį griauname išankstines nuostatas ir kviečiame „negaliu“ paversti į „aš tikrai galiu“, – sako organizacijos „Savanoriai vaikams“, kuri vykdo iniciatyvą „Niekieno vaikai“, direktorė Ieva Šuipė.
Baimė #1: Negaliu savanoriauti, nes nesusitvarkysiu su savo emocijomis
Svarstant apie savanorystę su vaikais ši baimė neabejotinai muša visus rekordus. Tie, kurie stebi iniciatyvos veiklą ir skaito istorijas apie budėjimus prie vienišų vaikų, dažnai nerimauja, kad nepajėgs susitvarkyti su savo emocijomis ir visą laiką verks.
Savanorių patirtys rodo, kad ligoninėse tikrai netrūksta jautrių akimirkų. Čia jie laiką leidžia su kūdikiais, kurių nuo pat gimimo atsisako tėvai, su nebematančiais prasmės gyventi paaugliais ar sunkiai sergančiais ir anapilin iškeliaujančiais vaikais. Tačiau savanorių pavyzdys tik įrodo, kad tą akimirką, kai stengiesi atliepti vaiko poreikius ir juo pasirūpinti, visos baimės atsiduria antrame plane.
„Maniau, kad nesugebėsiu susitvarkyti pati su savimi tiek psichologiškai, tiek emociškai. Bet tos baimės nebeliko jau pirmo budėjimo metu. Man atrodo, kad viskas nublanksta, kai esi su vaiku ar vaikais, kuriems nors ir kelioms valandoms nuoširdžiai reikia tavo meilės ir rūpesčio. Tuomet visa kita, kas dedasi aplink, atrodo nesvarbu – tik tos akimirkos, kurias praleidi kartu su vaikais“, – sako savanorė Augustė iš Vilniaus.
Baimė #2: Negaliu savanoriauti, nes nerimauju, kad vaikui nutiks kas nors blogo
Pas sergančius vaikus į ligonines einantys savanoriai turi vieną tikslą – savo buvimu padėti jiems pasijusti geriau. Į budėjimus savanoriai žiūri labai atsakingai, todėl natūralu, kad mintyse kartais kyla blogiausi galimi scenarijai. Kas bus, jei staiga pablogės vaiko sveikata, žaisdamas jis susižeis ar užsigaus, arba pats savanoris ką nors padarys ne taip?
Organizacija supranta, kad ši savanorystė nėra lengva emociškai, todėl didelį dėmesį skiria savanorių paruošimui ir palaikymui: rengiami įvadiniai, o vėliau ir palaikomieji mokymai apie vaikų raidą, poreikius, kaip reaguoti į vaikų jausmus, sudėtingą elgesį. Taip pat daug kalbama apie pačių savanorių jausmus, aptariama, su kokiomis situacijomis jie gali susidurti.
Savanoriai iš esmės niekada nelieka vieni: koordinatoriai palaiko juos tiek budėjimų metu, tiek po jų, kai organizuoja susitikimus, atvejų aptarimus, dalijasi patirtimis. Tokiu būdu savanoriai gauna palaikymą ne tik iš koordinatorių, organizacijos psichologių, bet ir vienas iš kito.
„Negaliu sakyti, kad dabar ta baimė visiškai išgaravo, ypač būnant su sergančiais vaikučiais. Bet atsidūręs ligoninėje labai greitai supranti, kad jei tik prireiks pagalbos, ji visada šalia. Be to, ilgainiui natūraliai prisitaikai prie situacijos ir nerimas dingsta, o išėjus iš palatos apima pilnatvės jausmas, kuris yra žymiai didesnis už baimės“, – dalijasi Renata, kuri prieš pradėdama savanoriauti taip pat turėjo šią baimę.
Baimė #3: Negaliu savanoriauti, nes pats neturiu vaikų
Norintys prisijungti prie iniciatyvos dažnai pabijo užpildyti savanorystės anketą, nes galvoja, kad savanoriauti gali tik tie, kurie patys turi vaikų. Be jokios abejonės, mamų ir tėčių turimi įgūdžiai čia labai pasitarnauja, tačiau tai tikrai nėra būtina sąlyga.
Svarbiau čia yra gebėjimas užmegzti ryšį su vaikais, išgirsti jų poreikius, o tai padaryti galima ir nebūtinai užauginus savo vaikus. Esami savanoriai, kurie patys neturi vaikų, dalijasi, kad jiems padėjo mažesnių brolių ar sesių priežiūra, bendravimas su draugų ar giminių vaikais, iš ankstesnių savanorysčių atsineštos patirtys.
„Galvojau, kad manęs paprasčiausiai nepriims savanoriauti, nes neturiu vaikų, tačiau tai man nesutrukdė įsilieti į savanorių gretas ir dabar puikiai sutarti su mažaisiais ligoniukais. Jei tik yra noro, tikrai pavyksta su jais atrasti bendrą kalbą, sugalvoti, ką kartu veiksime“, – pasakoja savanorė Lina.
Kviečia prisijungti naujus savanorius
Būrys savanorių, kurie įveikė savo baimes ir abejones bei prisijungė prie komandos, per daugiau nei ketverius iniciatyvos gyvavimo metus atliepė jau daugiau nei 650 vaikų poreikius.
Savanoriai kasdien rūpinasi, kad vaikai neliktų vieniši ir apgaubia juos savo dėmesiu bei padeda bent akimirkai užmiršti liūdesį, baimę, skausmą. Tai savanoriai daro įvairiais būdais – jie vaikus nešioja, nuramina, kartu žaidžia, moko, ugdo, užsiima įvairiomis veiklomis. Daugiau informacijos – čia.
