Visos jos yra trijų vaikų mamos, nutarusios savo atžalas mokyti šeimoje, o ne mokykloje. Apie ugdymą šeimoje jos kalbėjosi su tinklalaidės „Kalba mamos“ kūrėja žurnaliste ir dviejų vaikų mama Marija Keršanskiene. Pirmojoje pasakojimo dalyje jos pasidalino asmeninėmis patirtimis, atvedusiomis į ugdymą šeimoje. Šį straipsnį rasite čia.
Antroje dalyje – daugiau atsakymų į konkrečius klausimus, aktualiausius tiems tėvams, kurie jau yra pagalvoję, jog norėtų savo vaikus ugdyti šeimoje.
Kodėl šeimos renkasi ugdymą šeimoje?
„Man labai smagu, kad daugeliui šeimų tai sąmoningas pasirinkimas. T.y. jie tokį ugdymą renkasi ne dėl traumų, baimių. Šeimos apsisprendžia prisiimti atsakomybę ir ugdyti vaiką pagal tos šeimos vertybes. Tai ir turėtų būti pagrindinė priežastis – laisvas tėvų sprendimas. Su šiuolaikinėmis technologijomis, įvairiomis platformomis, kuriose yra pamokoms skirtos medžiagos, tai yra renesansas ugdymo šeimoje. Seniau baimindavomės, kad medžiagos neužteks, dabar problema – kad sunku atsirinkti! Tačiau dažniausiai vadovaujamės taisykle, kad genialumas slypi paprastume. Vaikas dažnai išmoksta dienos akademinius dalykus net ne per 8 val., bet per 2 val., nes yra atsipalaidavęs, susikaupęs, pailsėjęs, jaučiasi saugus ir jam įdomu“, – kalbėjo savo vaikus šeimoje ugdanti ir kitas tokį kelią pasirinkusias šeimas kuruojanti Margarita, neslėpusi, kad jos pačios sprendimas ugdyti sūnų šeimoje atsirado dėl sūnaus sveikatos: dėl įtampos mokykloje jam buvo prasidėjusi migrena.
„9 metų vaikas negali turėti kažkokių kitokių įtampų. Tai blokavo viską. Nors mokėsi labai gerai, buvo socialus vaikas, bet ėmė nykti. Dabar jis 14-metis ir skleidžiasi: gamina, sportuoja“, – kalbėjo Margarita.
Pasak jos, savarankiškumas buvo viena iš svarbiausių savybių, kurią ji norėjo išugdyti savo vaikuose. „Manau, man tai pavyko: dukra nuo 16 metų viena Londone gyveno ir baigė koledžą ir dabar dirba kino srityje, tokiose kompanijose kaip „Netflix“ ir „Warner Bros. Entertainment Inc.“ Nors yra 21-erių už mane uždirba jau trigubai daugiau“, – juokėsi Margarita.
Pasak jos, dalis šeimų renkasi ugdymą šeimoje dėl patyčių, kurios yra didžiulė problema Lietuvos mokyklose. „Ugdymą namuose kuruoju jau ketvirtus metus ir galiu sakyti, kad esu šiokia tokia specialistė. Pavasaris man būna sudėtingas laikas psichologiškai, nes ateina daug mamų su baisiomis istorijomis. Pati dirbau sistemoje – dvejus metus Seime, buvau arti švietimo sistemos, todėl tikrai žinau, kad kai kuriose vietose „popierius“, reitingai yra svarbiau už tą gyvą genialų augantį vaiką“, – sakė pašnekovė.
Nuolat įtampą patiriantys vaikai skundžiasi psichosomatiniais sutrikimais, serga depresija, žalojasi. „Mes (ugdymo šeimoje mokykla „Laisvi vaikai“ – past.) šiemet turime tiek daug devintokų, kurie neatsikelia iš lovos, kuriems mintys apie mokyklą sukelia mintis apie savižudybę. Tai labai liūdina“, – atvirai kalbėjo Margarita.
Turi laisvę gilintis į tai, kas tikrai patinka
Kaip ir kitos mokyklos, ugdymo šeimoje mokyklos vadovaujasi bendrojo ugdymo programomis. Tačiau jas „išeiti“ mokantis ne mokykloje galima savo tempu. Su kokiais iššūkiais susiduria tėvai, tapę ir mokytojais savo vaikams, ir kaip juos sprendžia? Ar visi tėvai turi reikalingas kompetencijas?
„Svarbiausias dalykas, kad laisvė eina kartu su atsakomybe. Kada vaikas yra pailsėjęs, jaučiasi saugus, mylimas ir savo aplinkoje, jis yra motyvuotas ir visi akademiniai, socializacijos dalykai 10 kartų lengviau pasiekiami“, – sakė viena iš pirmosios Lietuvoje ugdymo šeimoje mokyklos „Laisvi vaikai“ kūrėjų Margarita, papildžiusi atsakymą ir paaiškinimu apie socializaciją, dėl kurios šeimoje vaikus ugdančios mamos sulaukia daugiausia klausimų:
„Aš pajuokauju, kad mūsų darbas tikrinti, ar šeimoje ugdomi vaikai nemezga kojinių, prirakinti prie radiatorių“, – juokėsi Margarita.
Pasak Akvilės, daugelis žmonių socializaciją supranta kaip vaiko bendravimą su 30 bendraamžių. Tačiau socializacija gali būti ir kitokia.
„Ką mes norime pabrėžti – ugdymas šeimoje nėra mokyklos pernešimas į namus. Kai kalbame su tėvais, girdime, kad „šratukai“ galvoje keičiasi. Ugdymas namuose – visiškai kitas konceptas. Tai yra labai didelė atsakomybė tėvams prieš savo vaiką. Pasikartosiu – laisvė su atsakomybe yra kelias, kurį rekomenduojame tėvams. Jiems nereikia būti mokslininkams, kad vaikas ugdytųsi akademiškai. Tėvų rolė – vesti vaiką ir sukurti jam pačią tinkamiausią mokymuisi aplinką. Nebūtinai tėvai turi vesti pamoką: yra korepetitoriai, kaimynai, seneliai, mokymosi platformos lietuvių ir anglų kalba. Mano sūnus, pavyzdžiui, daugiausia mokosi angliškai, nes yra gimęs Anglijoje. Švietimo ministerija skelbia, kad jų tikslas – išugdyti vadinamuosius „freetginker‘ius“, tuos, kurie mato, mąsto savaip, laisvai. O kaip tu išugdysi tuos laisvamanius, jeigu jis paimamas iš jam natūralios aplinkos ir įdedamas į dirbtinai sukurtą aplinką (mokyklą – past.)“, – nuomonę išsakė Margarita.
O Akvilė jai pridūrė: „Realiai tu ugdai kažkokį sraigtelį.“
„Jeigu nori mokyti vaiką gyventi, leisk jam gyventi: nusideginti, kurti verslą. Mūsų visi vaikai jau turi, Akvilės dukra nuo 14 metų turi savo verslą grožio srityje – klienčių tiek, kad neužsidaro durys. Ruošdamasi egzaminams ji užsidaro, pasiruošia, išsilaiko puikiausiais rezultatais ir toliau grįžta dirbti. Už savo pinigus remontuojasi kambarį, tauposi teisėms. Eligijos sūnus, būdamas 15-os, pradeda kurti savo statybų įmonę. Čia yra grynas įrodymas, kaip reikia ruošti vaiką pasauliui ir gyvenimui“, – pavyzdžius iš savo ir draugių šeimų vardino Margarita.
Kaip organizuoti mokymosi procesą, kai mokytojai – mama ir tėtis?
Į klausimą, ar visi tėvai turi pakankamai žinių ir gebėjimų ugdyti vaiką šeimoje, pašnekovės atsakė pasvarstymais apie mokytojų kompetencijas.
Taip pat pabrėžė, kad vaiką mokyti gali ne tik tėvai. Pasak Akvilės, dauguma tėvų be vargo gali išdėstyti pradinių klasių programą, naudodamiesi vadovėliais, papildoma informacija internete, mokymosi platformose. „Kai prasideda vyresnės klasės, jau kitaip. Aš pati esu filologė – kaip man išdėstyti dukrai chemiją, matematiką 10 klasėje? Tačiau svarbu matyti, į ką linkęs vaikas. Yra tėvų, kurie mato, kad jų vaikas tikrai linkęs į akademinius dalykus, ketina stoti į universitetą.
Šeimoje ugdyti vaikai taip pat laiko egzaminus, gauna brandos atestatą ir gali stoti į norimą specialybę. Tokiu atveju tėvai gali samdyti korepetitorius – mes turime vaikų, kurie mokosi su universiteto dėstytojais. Tačiau yra ir kitokie vaikai, kurie natūraliai nelinkę į mokslą. Mano dukra nenori į universitetą, nenori. Man ilgai tai atrodė, kad universitetas – privalomas kelias. Bet dabar matau, kad kaip kirpėja ji uždirba daugiau nei aš tuomet, kai dirbau Užsienio reikalų ministerijoje. Ir nesimėgaudavau savo darbu! Mano dukros verslas – nagai, ji užsiima menu, be galo gražiai piešia ir taip save realizuoja. Be to, ji labai gilinasi į medicininę pusę – odos, nago būklę.
Vaikai, kurie ugdomi šeimoje, du kartus per metus testuojami. Mano dukra, gavusi biologijos testą, labai neblogai jį išlaikė. Kai paklausiau, iš kur ji žinojo tuos dalykus, dukra atsakė: „Kai apie nagus domėjausi, čia gi tas pats – ar ten, ar ten ląstelė.“ Ir tai yra visiškai nestandartinis būdas vyresnėse klasėse pasiimti informaciją, kurios aš, mama, jam nedaviau. Nes jam įdomu. Bet yra ir dalykų, kurie visiškai neįdomūs, pvz., fizika. Tačiau nėra ir įtampos, nes nėra mokytojo, kuris aiškina, kad be fizikos tu negyvensi. Nors faktas – jeigu tau mokykloje nesisekė fizika, tu gyvenime su ja nieko nedarysi“, – įsitikinusi Akvilė, pridūrusi, jog dukra fiziką mokosi. Tačiau tiek, kad turėtų bazines žinias ir išlaikytų testą.
„Jai nesvarbu gauti dešimtuką, nes mes net neturim pažymių. O tais dalykais, kurie jam įdomūs, vaikas natūraliai domisi ir į juos gilinasi“, – įsitikinusi šeimoje vaikus ugdanti mama.
Ugdymas šeimoje – ne nuotolinis mokymasis ar mokymasis namuose
Ugdymo šeimoje atstovai paaiškino dažnai painiavos įnešantį dalyką – ugdymas šeimoje nėra nuotolinis mokymasis ar mokymasis namuose.
Mokymasis namuose skiriamas tuomet, kai vaikas dėl kažkokių priežasčių negali eiti į mokyklą. Pas jį ateina mokytojai arba vyksta nuotolinės pamokos. Tačiau iš esmės tvarka – kaip mokykloje. Dar būna, jog vaikas į kai kurias pamokas eina, o kitoms gauna individualias mokytojo pamokas, pvz., namuose.
Nuotolinis mokymasis – vaizdo pamokos, kurias gali peržiūrėti tau patogiu metu, tačiau atsiskaitymai vyksta paskirtu laiku ir konkrečia tvarka.
Ugdymas šeimoje taip pat vadovaujasi bendrojo lavinimo įstaigų programomis, vaikas turi pasiruošti atsiskaitymams, bet pats mokymosi procesas suteikia daug laisvės.
„Šeima pati sprendžia, kaip ta diena vyksta. Rekomenduoju, kad pats vaikas savo dieną susidėliotų. Tėvai tampa ne mokytojais, bet mentoriais, kuratoriais. Tais žmonėmis, kuris ne duoda atsakymus, bet skatina vaiką mąstyti ir ieškoti atsakymų. Mama neturi visko žinoti! Ji tik turi paskatinti vaiką, kad jie ieškotų informacijos“, – kalbėjo Margarita.
Pasak Akvilės ir Eligijos, labai daug tėvų nepagalvoja, kad mokykloje daug laiko pamokai reikia vien dėl to, jog klasėje – maždaug 30 vaikų, o ugdant šeimoje – tik vienas.
„Paskaičius tekstą jam nereikia laukti, kol jį perskaitys dar 20 vaikų“, – pastebėjo pašnekovės. Moterys neslėpė, kad šeimoje ugdant ne vieną, bet keletą skirtingo amžiaus vaikų, nėra lengva – laiko sau tikrai trūksta. Tačiau savo pasirinkimų jos nesigaili.
„Jeigu mamos didžiausias prioritetas yra „aš“, „mano sporto klubas“, „mano kava su draugėmis“, tai galbūt ne jai toks kelias. Taip, tai yra adaptacija visai šeimai, bet aš nesijaučiu auka. Tai yra mano sąmoningas pasirinkimas, kurio nesigailiu“, – pabrėžė Akvilė.
Visą pokalbį rasite tinklalaidėje „Kalba mamos“.
Tekstą parengė Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė
