Praėjus beveik metams kalbamės su ja apie tai, kuo gyvena dabar.
„Jau kuris laikas tikrai labai gerai gyvenu: dirbu mėgstamą darbą Alytaus ligoninėje, džiaugiuosi šeima. Jei palygintume tai, kaip anksčiau gyvenome, ir dabar, tai čia yra dvi skirtingos šeimos“, – sakė moteris.
Ji neslėpė, kad iššūkių kyla nuolat. Tačiau dabar susidūrusi su jais Džaneta jau žino, ką daryti.
„Jeigu man iškyla kokių klausimų, aš konsultuojuosi su savo šeimos psichologe Aurelija Lingiene, kuri bet kuriuo paros metu kelia ragelį, jeigu reikia – atvažiuoja. Tuo labai džiaugiuosi. Anksčiau aš visada stengdavausi susitvarkyti (su problemomis – aut. past.) pati. Bet tikrai labai džiaugiuosi, kad ieškojau pagalbos. Nuo to laiko mano gyvenime atsirado labai daug gerų žmonių, kurie labai padėjo mūsų šeimai“, – kartojo alytiškė.
Kai gyvenimas tampa nepakeliamas, turi ieškoti pagalbos, nebijoti visuomenės pasmerkimo ir nuomonės, kad „jei kreipiuosi į psichologą, tai man kažkas negerai“.
Dar kartą pasakodama savo istoriją Džaneta vylėsi, kad ji įkvėps kitus.
„Mums visada atrodo, kad vieni galime viską padaryti. Bet, kai gyvenimas tampa nepakeliamas, turi ieškoti pagalbos, nebijoti visuomenės pasmerkimo ir nuomonės, kad „jei kreipiuosi į psichologą, tai man kažkas negerai“.
Visiems, kurie turi sunkumų ir jaučia, kad nepakelia jų, vieni negali susitvarkyti, sakau: ieškokite pagalbos! Visur jos gausi, jeigu ieškosi – visi tau norės padėti. Bet, jeigu tu sėdėsi ir nieko nedarysi, tik galvosi „kaip čia man sunku“, tai taip ir bus. Norėčiau, kad skaitydami mano istoriją žmonės pasiryžtų daryti pokyčius savo gyvenime“, – sakė 2019 m. projekto „Žingsniai“ heroje tapusi Džaneta.
Siūlome paskaityti 2019 metų konkurso „Žingsniai“ straipsnį, kuriame Džaneta pasakoja savo istoriją:
„Nebūčiau patikėjusi, kad mes, kaip šeima, kada nors tiek pasieksime“
Džanetą pamatome Alytaus bendruomeniniuose šeimos namuose klūpančią kambaryje ant kilimo ir žaidžiančią su vaikais. Scena primena kokio nors idiliško šeimai skirto filmo scenarijų, bet Džanetos gyvenimo scenarijaus nebūtų sugalvojęs net itin drąsus režisierius.
„Auginu keturis vaikus, vienas iš jų – globotinis. Sunkumai prasidėjo, kai mano vyro sesuo susirgo vėžiu. Po jos mirties tapau jos sūnaus globėja ir tada pasiligojo vyro mama. Tuo metu turėjau dukrą, laukiausi sūnaus, o visi rūpesčiai užgulė mano pečius. Gyvenome paprastame bendrabutyje su bendru koridoriumi ir bendro naudojimosi patogumais. Anyta buvo labai žaizdota ir turėjo sunkią negalią, todėl ją reikėjo maitinti, apversti ir vystyklus pakeisti“, – pradeda pasakoti Džaneta.
Jauna moteris neturėjo kada galvoti apie savo savijautą. Ji ne tik slaugė vyro motiną, rūpinosi namais ir vaikais, bet ir kovojo su vyro sesers vaiko protestu. Šis buvo ką tik netekęs mamos, iš vienos šeimos atėjęs į kitą, nepratęs prie joje galiojančių taisyklių. Vaikas nenorėjo derintis prie naujo gyvenimo, todėl pradėjo maištauti tiek namuose, tiek mokykloje. Tuo metu anytos sveikata ėmė blogėti. Kartais Džaneta negalėdavo jos pamaitinti net šaukštu, todėl maistines medžiagas švirkšdavo švirkštu. Vieną dieną ji suprato, kad tokiomis sąlygomis gyventi neįmanoma. Ir išdrįso pradėti ieškoti pagalbos.
Pirmiausia moteris kreipėsi į Alytaus vaikų teisių apsaugos tarnybos skyrių, bet jo darbuotojai ne tik suabejojo Džanetos, kaip globėjos, kompetencija, bet ir iš viso jos gebėjimu būti motina savo vaikams. Vėliau ji susipažino su Bendruomeninių šeimos namų socialine darbuotoja ir organizacijos „Gelbėkite vaikus“ direktore.
„Man buvo suteikta individualios terapijos su psichologe pagalba. Susitikimai vykdavo namie, nes negalėjau palikti anytos ir vaikų. Pirmąjį seansą mudvi beveik pratylėjome. Šiek tiek pasikalbėjome apie orą ir kitas smulkmenas. Alytuje psichologinę pagalbą žmonės vertina skeptiškai. Sužinoję, kad bendrauji su psichologu, – nevengia pašiepti, tyčiojasi. Tačiau tai buvo nesvarbu, nes mano vidinė būklė ėmė keistis. Iš pradžių buvau labai irzli ir nervinga, mane viskas slėgė. Pradėjus terapiją, viskas ėmė grįžti į savo vėžes“.
Džaneta negalėjo tikėtis paramos iš savo artimųjų: su motina moteris nebendrauja jau daugelį metų. Nors spinduliuoja ryžtu ir stiprybe, prabilusi apie savo vaikystę, ji sunkiai valdo ašaras: „Visada svajojau, kad kai turėsiu savo šeimą, mes gyvensime kitaip. Džiaugiuosi, kad man pavyko būti kitokiai negu mano tėvai“.
Po psichologinės terapijos Džaneta nusprendė pakeisti savo ir savo šeimos gyvenimą. Iš pradžių jie suremontavo anytos dviejų kambarių butą ir išsikėlė ten gyventi. Dar slaugydama vyro motiną, Džaneta suprato, kad jai nereikia ieškoti jokio kito darbo. Slauga moteriai nebuvo nepakeliama našta. Prieš tai dirbusi valytoja, vieną dieną Džaneta metė darbą ir tarė sau – kad ir kas nutiktų, dirbs ligoninėje. Šiuo metu ji dirba slaugytojos padėjėja: maitina pacientus, tvarsto žaizdas, keičia sauskelnes ir daro viską, kad pagerintų jų būklę.
„Jaučiuosi puikiai. Į darbą einu tarsi į šventę. Dabar suspėju ir dirbti, ir vaikus auginti, ir kartu su jais pramogauti. Mūsų istorija – sėkmės istorija. Kaip gyvenome prieš trejus metus ir kaip gyvename dabar... atrodo, kad tai – dvi atskiros šeimos. Aš nebūčiau patikėjusi, kad mes kaip šeima tiek daug pasieksime. Visko pasiekėme kartu. Net mano santykiai su globotiniu pasikeitė. Dabar jis didžiausias mano ramstis šeimoje.“
Džaneta tikisi, kad jos istorija įkvėps kitus pasiryžti kreiptis pagalbos. Jai atrodo, kad nėra prasmės prie kitų žmonių apsimesti, jog gyvenimas yra rožėmis klotas, o namie galvoti, kaip išsikapstyti iš problemų liūno: „Laikas atrasti savo raktą į sėkmę. Psichologai ir įvairūs pagalbos centrai yra tam, kad padėtų mums pakeisti savo gyvenimą. Juk jeigu užsidarė vienos durys, nereiškia, kad visos kitos irgi bus užrakintos“.
Projektas „Alytaus miesto bendruomeniniai šeimos namai“ (Alytaus miesto savivaldybės administracija)
Daugiau rubrikos "Žingsniai" istorijų rasite - čia
