Fotografė Giedrė Petkus daugiau kaip aštuonerius metus fotografavusi vestuves, krikštynas ir kitas šeimos šventes, buvusi daugelio stebuklų liudininke, prieš trejus metus nusprendė savo karjerą pristabdyti ir pati atsiduoti šeimos kūrimui.
Kūdikis, jo laukimas ir vaiko auginimas Giedrei apvertė visą pasaulį aukštyn kojom gerąja prasme, todėl paūgėjus dukrytei ji nusprendė įamžinti tą ypatingą laiką, kai mamos pilve vystosi nauja gyvybė ir surengti septynių stebuklo laukiančių nėščiųjų fotosesiją. Visos jos – nuostabios, žavios moterys, kurioms šis stebuklas yra pirmoji patirtis.
Martos stebuklas buvo lauktas ir planuotas, o skaičiuojant dienas jis įvyko per medaus mėnesį. „Mums pavyko iš pirmo karto“, – sušuko ji savo vyrui, kai po kelių savaičių pagaliau išryškėjo dvi ilgai lauktos juostelės.
„Pojūčiai labai įvairūs. Pastebėjau, kad jie vis keičiasi su kiekvienu laukimo trimestru. Pradžia buvo tikrai labai lengva, nejutau jokių sunkių simptomų, apie kuriuos buvau prisiklausiusi visokiausių legendų, nuotaikos svyravimai taip pat nedideli. Turbūt įdomiausia sekti kūno pokyčius. Per 33 nėštumo savaites priaugau 25 kilogramus, pasikeitė oda, bet tikiuosi po gimdymo viskas susitvarkys“, – pasakoja būsima mamytė.
Kai jauti kūdikio judesius ir supranti, kad nešioji naują gyvybę nuo mylimo vyro, apima toks malonus jausmas.
Ne tik džiaugsmas, bet ir įvairios baimės nėštumo metu neišvengiamos. Marta labiausiai bijojo pirmųjų vaikelio judesių, tačiau juos pajutus baimę išsklaidė neapsakoma laimė. Nekantru buvo sužinoti ir vaikelio lytį: „Kiekvieną kartą lankantis pas gydytojus užplūsdavo emocijos, su vyru vis norėdavome pamatyti rankytes, kojytes. Nėštumo pradžioje turėjau nuojautą, kad laukiuosi dvynukų arba mergytės. Kai gydytoja 13 savaitę pasakė, kad laukiuosi berniuko – man buvo šokas, mano nuojauta nepasitvirtino.
Bet kokiu atveju buvome be galo laimingi. Laukimo stebuklas – ypatingas. Kai jauti kūdikio judesius ir supranti, kad nešioji naują gyvybę nuo mylimo vyro, apima toks malonus jausmas, tarsi būtum pati laimingiausia pasaulyje, laimingesnė už visus žmones kartu sudėjus. O vyras vis kartoja: „Tu nešioji mažą gyvybę! Tu – ne žmogus, tu – kažkas ypatingo!“
Evelina pasakoja, kad stebuklą planavo labai atidžiai, netgi bandė pritaikyti prie atostogų, kad būtų patogiau, tačiau, kada lemta įvykti gražiausiam dalykui pasaulyje – neįmanoma tiksliai numatyti.
Laukdama teigiamo testo rezultato ji su vyru ir draugais išvyko atostogauti ir būtent ten ši žinia aplankė jų šeimą. Grįžusi ir išgirdusi gydytojo patvirtinimą pradėjo laukti, kada pradės ryškėti pilvelis.
„Vis norėjau glostyti ir myluoti, tik tas pilvukas taip vėlai man pradėjo matytis. Pradžioje jaučiausi labai gerai, net galvojau, jei toks tas nėštumas, būtų galima gimdyti ir gimdyti, bet antrąjį trimestrą pajutau stiprią kvapų įtaką, švelniai tariant. Viskas aplinkui smirdėjo. Galėjau valgyti tik obuolius ir bulves. Tada prasidėjo alergija, net drabužiai erzindavo“, – pasakoja Evelina.
Ji nežinojo vaiko lyties iki 30 nėštumo savaitės, tačiau toks laukimas jai buvo labai įdomus ir savitas. Vis pasvarstydavo, kas gims, net mėgino paanalizuoti liaudies išminties perliukus, atkreipti dėmesį į tai, ką valgo, ir patikrinti, ar lytis kaip nors su tuo iš tikrųjų susijusi.
Ką jaučia nėščia moteris, niekaip nenupasakosi, kol pati nepatirsi.
„Ką jaučia nėščia moteris, niekaip nenupasakosi, kol pati nepatirsi. Iš pradžių bandai suvokti, kad po krūtine nešioji dar vieną plakančią širdelę, bet terminui artėjant į pabaigą supranti, kad tai, ką dabar laikai stebuklu, netrukus virs realybe. Iš karto kyla mintys apie atsakomybę, rūpestį ir besąlygišką meilę, tuo pačiu aplanko ir nežinomybės baimė. Niekas negali pasakyti, kaip bus“, – savo išgyvenimais dalijasi Evelina.
Agnė nujautė savo nėštumą, kuris buvo lauktas ir planuotas. Dvi juostelės jos visai nenustebino, greičiau pats faktas, kad ji vos už devynių mėnesių taps mama.
„Vaikelio laukimas yra pats stebuklingiausias ir ypatingiausias periodas moters gyvenime. Man stipriausi jausmai sukilo, kai pajutau pirmuosius judesius. Kaip dabar atsimenu, gulime su vyru, o aš jam skundžiuosi, kad pagal nėštumo savaites turėčiau pradėti juos jausti, o kaip nejaučiu, taip nejaučiu. Lyg su tais žodžiais pajutau spyrį. Juokėmės, kad vaikelis išgirdo mamos nuogąstavimus ir spyrė, kad nustočiau rūpintis ir nerimauti“, – apie laukimo akimirkas pasakoja Agnė. Iš pradžių ilgi atrodę devyni mėnesiai ištirpo akimirksniu, liko devintasis, skirtas paskutiniams mažylio atėjimo pasiruošimo darbeliams.
Kartais stebuklai būna netikėti. Skaistės planuose vaikelis buvo numatytas kiek vėliau, tačiau tokia žinia, nors ir netikėta, po pirmųjų emocijų buvo sutikta džiaugsmingai.
„Laukimas labai įdomus, atnešantis naujų potyrių, pakeičiantis mąstyseną. Stengiuosi išlikti rami ir mėgautis. Nestresuoju, vadovaujuosi taisykle: laiminga mama – laimingas vaikas, tad dirbu su savimi, baimes veju šalin ir priimu vaiko gimimą kaip natūralų reiškinį. Nepaisant racionalaus požiūrio, visą laiką stebiuosi, kaip praktiškai iš nieko moteris gali sukurti gyvybę. Nieko stebuklingesnio nėra“, – sako Skaistė.
Pirmieji sunkesni nėštumo mėnesiai jau liko praeityje. Dabar Skaistė gyvena įprastą gyvenimą, kartais net pamiršta, kad laukiasi. Ir kūno pokyčiai minimalūs – tik vis didėjantis pilvukas. Įdomu, kad aplinkiniai pastebi pasikeitusį elgesį.
„Tapau ramesnė, geresnė, supratingesnė ir net rimtesnė. Sakyčiau nėštumas privertė suaugti. Dabar stengiuosi neklausyti negatyvių pasakojimų, liūdnų istorijų. Nebijau gimdymo, manau, kad vaikas yra gyvenimo variklis, dėl kurio reikės labai stengtis, užtikrinti, kad jam nieko netrūktų, o tai gali paskatinti pasinerti į naujas veiklas ir darbus. Svarbiausia neprarasti pozityvumo ir žinoti, kad net ir didžiausios bėdos anksčiau ar vėliau išsisprendžia, o mamos yra pati stipriausia jėga žemėje“, – įkvėpimu dalijasi jau greit mamyte tapsianti Skaistė.
„O kas dabar bus? Ar jau laikas? Ar aš sugebėsiu“, – tokios pirmos mintys sukosi Kristinos galvoje, kai sužinojo, kad laukiasi. Būsima mama net nedvejodama pasirinko medikės karjerą kuriam laikui atidėti į šalį ir visus prioritetus skirti būsimo vaikelio auginimui.
„Juk tai yra laimė“, – sako ji. Labiausiai įstrigęs momentas – echoskopo ekrane plakanti širdelė. Ašaros tada liejosi upeliais. Kiekvieną kartą stebint savo lėliuką ekrane Kristinai ir dabar nurieda džiaugsmo ašara – tokios stiprios emocijos ir ypatingi momentai. Vienas tokių – drugeliai pilve, kurie pasirodo buvo pirmieji kūdikio judesiai.
„Šiais laikais, kai girdime daug pavyzdžių apie poras, negalinčias susilaukti vaikų, nėštumą pradedi suvokti kaip didžiausią dovaną. Gali paleisti naują gyvybę į pasaulį ir ne tada, kada nori, o tada, kai ateina laikas. Taip net geriau! Iš pradžių net sunku suvokti, kad tavyje auga nauja gyvybė, kuriai tu būsi viskas“, – džiaugsmu dalijasi Kristina ir priduria, kad svarbiausia visas šias naujas patirtis priimti ramiai, pasiskaityti apie fiziologinius kūno pokyčius, neklausyti svetimų pasakojimų, o stebėti savo savijautą ir ja gerai pasirūpinti.
„Visada svajojau apie šeimą ir mažiausiai du vaikus. Laikas bėgo, su vyru daug dirbome užsienyje, o pernai grįžome į Lietuvą ir labai greitai pastojau. Net nustebau, kad taip greitai. Atrodo visą gyvenimą svajojau, o kai pastojau negalėjau patikėti. Aplinkiniai džiūgavo ir sveikino, o aš vis dar buvau nustebusi“, – savo istoriją pasakoja Alina.
Pirmąsias savaites jos nėštumas buvo sunkus ir varginantis, tačiau pykinimas ir bloga savijauta pamažu dingo. O tada atsirado noras valgyti mėsą ir bulves, tai pakoregavo ir svarstyklių skaičius – plius 20 kilogramų. Tačiau visi pokyčiai ir nepatogumai nublanksta pagalvojus apie vaikelio gimimą.
„Jausmas nuostabus ir tikras, kai žinai, kad tavyje auga mažas angeliukas, kuris kartais taip skaudžiai spardo šonkaulius! Visi šie skausmai, nuovargis, bloga nuotaika, pykinimas nėštumo pradžioje kaip mat pasimiršta, kai pagalvoju apie vaikutį, kuris jau greitai atsiras. Nebijau gimdymo, laukiu su nekantrumu. Nusiteikiau psichologiškai, kad reikės pakentėti vieną dieną ir viskas. Noriu palinkėti moterims, kad nebijotų pastoti – tai tikrai ypatingas etapas moters gyvenime“, – palinkėjimu savo pasakojimą užbaigia Alina.
Jausmas nuostabus ir tikras, kai žinai, kad tavyje auga mažas angeliukas, kuris kartais taip skaudžiai spardo šonkaulius!
Kai Ineta sužinojo apie savo nėštumą, iš karto užplūdo didžiulio džiaugsmo banga, nors buvo kiek netikėta.
„Pirma mintis – kaip įdomiai pranešti vyrui, paskui ir likusiems šeimos nariams? Kilo ir klausimų, kas toliau, kaip viskas bus, juk neturiu jokios patirties, viskas nauja. Laimė pynėsi su baime ir šiokiu tokiu nerimu. Pirmąjį trimestrą buvo sunku, pykindavo, gąsdino ir kūno pokyčiai“, – pasakoja būsima mamytė.
Bėgant laikui darėsi vis lengviau, Ineta džiaugiasi, kad vyras besąlygiškai palaikė, nuolat kartojo, kokia ji graži su vis didėjančiu pilvuku. Kartu glostydavo arbūziuką ir laukė pirmųjų judesių.
„Labiausiai įstrigo pirmasis spyris. Buvo ankstus rytas, su vyru dar gulėjome lovoje ir jis man glostė pilvą. Tik bumt ir mažylė sujudėjo – pasisveikino su tėčiu“, – prisimena Ineta. – Jau aštuntas mėnuo, laikas prabėgo labai greitai. Laukimas – tikras stebuklas, pradeda keistis kūnas, mintys, bandai suvokti, kad tavo pilve plaka dar viena širdelė, negali sulaukti tos akimirkos, kai paimsi į rankas savo kūdikį ir pirmą kartą jį pabučiuosi, pasūpuosi. Man net iki dabar sunku patikėti, kad būsiu mama! Stebuklai juk tokie ir yra – sunkiai suvokiami ir neįtikimi!“
