Pasak jo, tai yra įaugę į mūsų sąmonę, galima sakyti, mūsų kraujyje: „Susėdę prie stalo, mes dalinamės neraugintos duonos paplotėliu, t.y. kalėdaičiu, linkėdami vienas kitam palaiminimo, ramybės ir ilgų metų. Tokių bendražmogiškų dalykų, kurie yra ir bus svarbūs visais laikais.“
Jis prisiminė, kad šios tradicijos nepajėgė sunaikinti net sovietmetis: „Gyvenimo patirtys ir tas laikas, kada Lietuva buvo nelaisva, bandoma surusinti, o kalėdaitis išliko, rodo, kad tai yra daugiau negu tradicija. Tai įaugę į mūsų sąmonę, atrodo, kad taip turi būti: mes tą vakarą turime susėsti ir pasidalinti viena duona.“