„Tarytum būti žaismingu, kuriančiu, vaikišku yra silpnybė – nes juk būtina turi būti rimtas ir susikaupęs! Net negaliu suskaičiuoti, kiek kartų mano pačios vaikai yra gavę pastabų dėl to, kad yra netvarkingi, kažką ne taip susidėjo, kažką pamiršo. Tarsi svarbiausias mokyklos tikslas, kad tas jaunas žmogus būtų susikaupęs ir jau antroje klasėje mokėtų sėdėti tyliai, ramiai, tinkamai susidėjęs rankas. Mano manymu, vaikai ir turi būti vaikiški – pasaulis nesugriūtų, jei truputėlį visi atsipalaiduotume“, – sako ji.
Vaikas mokosi ne tada, kada ramiai ir tyliai sėdi
Žaidimo svarbą ugdymo įstaigoje, ypač ikimokyklinėje, pabrėžia ir Milda Brėdikytė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos docentė. VDU Švietimo akademijos mokslininkų organizuotoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Mokytojai herojai: kas padeda pedagogui augti“ vykusios diskusijos metu ji akcentavo, kad ikimokykliniame ugdyme neturėtų būti vaikams taikoma tas, kas formaliai taikoma mokykloje – tam tikri psichologiniai instrumentai formuojasi būtent per žaidybines veiklas: „Žaisdami mes išgyvename įvairias situacijas ir tai formuoja mūsų patirtį, tuomet atsiranda psichologiniai instrumentai, kurie padeda vaikui mąstyti ir mokytis. Vaikas mokosi ne ramiai sėdėdamas, o kurdamas, žaisdamas ir judėdamas“.
Diskusijoje dalyvavęs Ąžuolas Jašinskas, 2022 m. Meilės Lukšienės premijos laureatas, Kauno rajono Raudondvario Anelės ir Augustino Kriauzų pradinės mokyklos pradinių klasių mokytojas, siūlo nepamiršti žaidimo ne tik ugdant vaikus, bet ir kuriant su jais ryšį: „Žaidimas yra puiki motyvacinė priemonė ir pažinimo šaltinis. Tuo pačiu tai yra priemonė ir būdas užmegzti su vaiku ryšį. Kai mokytojas žaidžia su vaikais krepšinį, futbolą, kvadratą ar slėpynes, svarbu nepamiršti, kad galbūt kažkuriam iš tų vaikų šis laikas yra jo dienos esmė, kertinis momentas jo dienoje. Yra vaikų, kurie negauna iš tėvų net elementaraus dėmesio ir žaidimo laiko – mokytojas kaip žaidimų draugas gali labai pagelbėti vaikui mokantis, augant ir pažįstant save.“
VDU Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo katedros profesorė O.Monkevičienė sako, kad svarbu suprasti, jog ikimokyklinė įstaiga dar nėra mokykla. Čia turėtų vyrauti vaikų ir vaikystės kultūra. Ir būdai vaikus mokyti bei motyvuoti turėtų būti orientuoti į mažą vaiką. Žinoma, iš mokyklų jaučiamas didelis spaudimas paruošti vaikus mokyklai, įgyti atitinkamų žinių, bet šiame etape mokytojams svarbiausia stebėti vaiką, matyti, kaip jis mokosi, kas jį motyvuoja, domina. Ir vienas iš būdų tai padaryti yra žaidimas“.
Mokytojas yra vedlys, kuriuo seka vaikas
Pasak mokytojo Ą.Jašinsko, vaikams atsidavusius ir savo darbą mylinčius mokytojus turėtume vadinti herojais: mokytojas yra vedlys, kuriuo seka vaikas.
„Tenka pripažinti, kad mokytojas pasirinko ne pačią lengviausią specialybę, vertinant ją ir pagal darbo krūvį, ir darbo pobūdį, ir finansinį atlygį už šį darbą, taip pat – patiriamo streso kiekį. Atsakomybė, užgulusi pedagogo pečius, yra labai didelė. Bet, kita vertus, kiekvienas mokytojas turi stengtis vaikui būti herojumi, kad vaikas juo tikėtų, sektų ir matytų jį kaip autoritetą bei vedlį. Tai ir yra pagrindinė mokytojo misija“, – įsitikinęs Ą.Jašinskas.
Tokius lūkesčius mokytojams neretai turi ir vaikų tėvai – jie linkę ne tik kelti klausimus, bet neretu atveju ir reikalauti. Siekiant norimo rezultato, spaudimas dėl atitinkamų vaiko žinių ar kitų pasiekimų yra daromas ne tik mokytojams, bet ir ugdymo įstaigų vadovams.
VDU Istorijos bakalauro ir magistro studijų absolventas, įkūręs privatų darželį ir mokyklą „Herojus“, Andrius Pelegrimas sako, kad tam tikrais atvejais mokytojus, patiriančius tėvų spaudimą, turi užstoti ugdymo įstaigos vadovai.
Jis savo mokyklos mokytojų kartas nuo karto paklausia: kodėl jūs taip bijote vaikų tėvų? Anot jo, mokytojai yra baigę pedagogikos mokslus, ne tik turi reikiamą išsilavinimą, bet ir patirties, išmano vaikų ugdymą nuo a iki z, taigi turėtų labiau pasitikėti savo jėgomis ir atstovėti.
„Problema, jei ugdymo įstaigų vadovai neatstovi už mokytojus: šioje vietoje vadovams dar labai trūksta lyderystės. Jausdami, kad turi palaikymą, paramą ir užnugarį, mokytojai tai gerbia ir labai vertina. Suprantu, kad tėvams labai svarbu išsakyti pastabas mokytojui, kad jo vaikui mokytojas laiku neuždėjo kepurėlės, kad neatsiuntė kažko namų darbams, bet šioje vietoje reikia ne priekaištauti ir reikalauti, o ieškoti būdų padėti vieni kitiems ir bendradarbiauti. Neieškant sutarimo, nukenčia pats vaikas. Ne paslaptis, kad kartais su tėvais susikalbėti yra labai sudėtinga. Mano manymu, tėvams ne pro šalį būtų palankyti ir tėvystės kursus“, – neslepia A.Pelegrimas.
Mokykla turi ugdyti ne tik vaikus, bet ir tėvus
„Tik bendradarbiaudami galime pasiekti bendrų tikslų ir susitarimų. Tarimosi kultūra yra pagrindas“, – įsitikinusi Daiva Jakavonytė-Staškuvienė, VDU Švietimo akademijos Ikimokyklinio, pradinio ugdymo ir pagalbos mokiniui studijų programų vykdymo grupės vadovė, Europos Komisijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo ekspertė.
Viena vertus, svarbūs ir susitarimai, užfiksuoti dokumentuose, ugdymo programose, tačiau labai svarbu nepamiršti ir paties vaiko – konkrečios ir individualios jo situacijos: „Yra ir kita tėvų reikalavimų medalio pusė. Gali būti, kad vaikas yra perkrautas įvairiais reikalavimais, veiklomis po pamokų, yra nuolat pervargęs, arba atvirkščiai – juo mažai domimasi, jis negauna jokios individualios pagalbos iš savo šeimos. Mokykla kartu turi ugdyti ir tėvų gebėjimus, juos šviesti ir bendradarbiauti siekiant bendrų tikslų. Tariantis, diskutuojant ir susitariant, laikantis susitarimų galima pasiekti geresnių rezultatų konkretaus vaiko atžvilgiu“.
VDU Švietimo akademijos profesorė O.Monkevičienė pasidalijo neseniai atlikto tyrimo rezultatais. Tyrimo metu buvo išklausyta tėvų nuomonė apie tai, kaip jie vertina pedagogus, taip pat pedagogų paklausta, kaip jie vertina tėvus. Pasak O. Monkevičienės, beveik visi ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai teigiamai įvertino pedagogus. Taigi jeigu ir yra vienas ar keli tėvai, su kuriais sunku susikalbėti, anot jos, neturėtume absoliutinti ir formuoti nuostatos, kad visi tėvai tokie. Turime palaikyti su tėvais ryšį ir ieškoti kelių, kaip bendradarbiauti.
„Prisimenu atvejį, kai pas mus atėjo specialiųjų poreikių turinčio vaiko tėvai, kurių vaikas pakeitė jau trečią ugdymo įstaigą. Tėtis nepasakė mums, kad jo vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Jis prisipažino, kad bijo: jeigu jis tą pasakys, jo vaikas rizikuos nerasti vietos, jo nepriims ar ilgainiui išstums, kaip kad padarė ligšiolinės ugdymo įstaigos. Jis paminėjo jau trečią ugdymo įstaigą, kuriai jų vaikas pasidarė nebepatogus. Mes tikrai labai jautriai turėtume šioje vietoje žiūrėti ir vertinti santykį su tėvais. Neturi būti ugdymo įstaiga uždara ir teisianti“, – įsitikinusi ji.
Sužadinus vaiko smalsumą, jis ir išmoks daugiau
„Pradėjusi dirbti dėstytoja visiems sakydavau, kad pedagogo profesija yra ypatingai kūrybinė. Deja, mes tai pamirštame. Mokytojo darbas yra nuolatinė improvizacija, džiazas, kuris yra kuriamas ir skamba nuo ryto iki vakaro. Pagrindinis mūsų receptas – neužgniaužti vaiko, jo nepamiršti, neskubėti jo motyvuoti ir kažko reikalauti, turime pajausti ir eiti vaiko ritmu bei tempu“, – pabrėžia Milda Brėdikytė, VDU Švietimo akademijos docentė.
Ji įsitikinusi: žmogus gimsta motyvuotas mokytis, ieškoti ir tyrinėti, tik tėvai bei pedagogai daro įvairias klaidas, paversdami vaiką nemotyvuotu. Ir tuomet tenka pasiraitoti rankoves, kad rastume būtų, kaip vaiką vėl sudominti.
Startuolio „Vedliai“ įkūrėja M.Katkutė-Gelžinė sako, kad tėvams išties reiktų privalomų tėvystės kursų: „Aš, kaip mama, tikrai būčiau už privalomus tėvystės kursus. Pati labai daug pastangų dedu tėvystėje ir suprantu, koks sudėtingas darbas yra auginti vaikus XXI amžiuje. Pati neturiu su kuo pasitarti, iššūkių tikrai yra apstu. Taigi esu labai dėkinga savo vaikų mokytojoms, kurios padeda man auginti mano vaikus. Neįsivaizduoju, kaip susitvarkyčiau viena. Mokykla yra lyg didelis kaimas, kuris padeda tą žmogų užauginti“.
Anot jos, vienas labiausiai pamirštų ir po ugdymo programomis pasislėpusių ugdymo tikslų – vaiko gebėjimas kurti.
M.Katkutė-Gelžinė pasidalijo savo asmenine patirtimi iš kelionės po Niujorką – ji su draugais užsuko į vieną iš tame mieste esančių meno galerijų. Įėjus į vieną iš jų, ji išvydo kambarį, apkrautą ryškiomis spalvomis nuspalvintais baldais. Išvydusi sienas, aprašinėtas kreidelėmis, ji susimąstė: gal ir ji galėtų ten palikti kokį nors savo užrašą? Atsiklaususi parodos prižiūrėtojus, ji nedrąsiai paėmė kreideles ir užrašė palinkėjimus savo draugams.
„Jei gaminame kokį patiekalą ar kažką piešiame, turime įdėti bent truputėlį savęs – tuomet jaučiamės labiau įsitraukę, dalyvaujantys procese. Ir tai galioja ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Aš pati daugiausiai dirbu su informacinėmis technologijomis. Mūsų tikslas yra ne tik suteikti vaikui žinių, duoti jam informacijos, bet ir padėti jam atrasti, sukurti kažką naujo, kad vaikas įdėtų bent šiek tiek savęs. Tai savaime paskatina jo smalsumą ir domėjimąsi. Pats pasirinkęs savo temą ar spalvą, vaikas jaučiasi labiau įsitraukęs ir motyvuotas – tai yra mūsų bendra kūryba. Sužadinus vaiko smalsumą, jis ir išmoks daugiau“, – neabejoja ji.