Ir tai nėra lengva. Tačiau būtent nuo to, kas ir kaip vaikui praneš šią žinią, gali priklausyti jo santykiai su būsima pamote ar patėviu. Tiesa, šių žodžių, verčiau vengti, nes jie iškart sukelia asociacijas su piktaisiais pasakų personažais.
Galbūt šie patarimai bus naudingi tiek vyrams, tiek moterims, kurie imasi kurti naujus santykius, turėdami vaikų. Nereikia viltis, jog naujasis gyvenimo draugas ar draugė vaikui atstos tėtį ar mamą, tačiau sukurti abipuse pagarba grįstus santykius tikrai įmanoma.
Neskubėkite
Nebijokite vaikui nuoširdžiai pasakyti, kuo jums svarbūs tie santykiai, už ką mylite šį žmogų, užtikrinkite, kad tai nekeičia jūsų jausmų jam, vaikui.
Jei nesate tikri, jog su šiuo žmogumi planuojate sieti likusį gyvenimą, neskubėkite jo supažindinti su savo vaikais. Jei vaikas matys vis besikeičiančius tėvų draugus, jie jam atrodys neverti nei ypatingo dėmesio, nei pagarbos. Kaip ir nepastovus gimdytojas, negalintis nuspręsti, kas gi jam iš tiesų svarbu. Tada vaikas gali reaguoti labai įvairiai, priklausomai nuo amžiaus ir įvairių patirčių: dėl to kaltinti save, užsisklęsti, pykti ir augti manydamas, jog tikros meilės patirti neįmanoma.
Verčiau atidėkite susitikimą su vaiku, kol nesate tikri, kad tai jūsų gyvenimo žmogus.
Kita vertus, per ilgas delsimas irgi nėra gerai. Vaikas turėtų apie mamos ar tėčio antrąją pusę sužinoti iš jų, o ne kaimynų ar „gerųjų“ tetų. Pranešdami apie naujus santykius patys, suaugę parodo, kad pasitiki vaiku, jį vertina. O tie santykiai nėra kažkuo nederami, grėsmingi, kad juos reiktų slėpti.
Turėkite savo nuomonę
Svarbu, kad vaikas sutartų su naujaisiais tėvų partneriais, tačiau klaidinga būtų leisti jam „rinktis“, t. y. reikalauti, kad mama ar tėtis „priklausytų“ tik jam ir neužmegztų jokių naujų santykių ar juos nutrauktų tik todėl, kad vaikui tai nepatinka.
Žinoma, jei vaikas rodo didžiulį priešiškumą jūsų draugui ar draugei, reiktų išsiaiškinti, kodėl. Galbūt jis yra skriaudžiamas, su juo bendraujama nepagarbiai? O gal tai paprastas pavydas bei konkurencija? Pirmuoju atveju kažin ar prasminga sieti gyvenimą su žmogumi, kuris nepajėgus mylėti ir gerbti jūsų atžalos, ar dar baisiau – yra smurtautojas. Na, o antruoju, reiktų išsklaidyti mažylio abejones negailint jam dėmesio bei meilės.
Už santykį su vaiku atsakingi ir jį kuria suaugę, todėl naujajai porai reiks pasistengti, kad jis būtų geras. Nebijokite vaikui nuoširdžiai pasakyti, kuo jums svarbūs tie santykiai, už ką mylite šį žmogų, užtikrinkite, kad tai nekeičia jūsų jausmų jam, vaikui.
Nors vaikas neprivalo pamilti, tačiau turi gerbti tėčio ar mamos pasirinkimą, o tai lengviausiai padaryti rodant pagarbą tiek vaikui, tiek naujam gyvenimo draugui. „Jei tu norėsi, aš su juo nebendrausiu“ – tai leidimas vaikui manipuliuoti jūsų emocijomis ir kištis į intymų gyvenimą.
Būkite realistiški
Net jei naujas mylimasis yra užvaldęs jūsų protą ir jausmus, tai nereiškia, jog jūsų vaikas tai supras ar jausis panašiai. Todėl nevartokite tokių frazių: „Jei mane myli, tai mylėk ir gerbk jį/ją“, nereikalaukite jog naująjį šeimos narį vaikas vadintų tėčiu ar mama. Galimi į vairūs kreipiniai – nuo vardu, draugiško „tu“ iki labai formalaus „jūs“ – svarbu, kad jie nebūtų priverstiniai ir natūraliai atspindėtų vaiko bei suaugusiojo santykį.
Nesitikėkite, kad pamilęs jus, jūsų gyvenimo žmogus taip pat pamils ir jūsų vaiką arba jūs imsite jausti jo atžaloms meilę. Antipatija, priešiškumas – tokie pat žmogiški jausmai, kaip ir meilė bei pagarba.
Ką daryti? Svarbiausia neapsimetinėti ir neneigti savo jausmų. Verčiau išsiaiškinti, kas juos sukelia. Nei vaikas, nei suaugęs neturėtų priverstinai bendrauti. Kiek šaltoki, bet pagarbūs santykiai bėgant laikui gali virsti pagarba ir draugyste. Tačiau priverstinis ar apsimestinis idilės kūrimas greičiausiai baigsis abipusiu priešiškumu.
Nebijokite konfliktų
Kartais vieniši tėvai, bandydami iš anksto užkirsti kelią bet kokiems vaiko ir savo partnerio konfliktams, nuo pirmųjų pažinties dienų imasi savotiško tarpininko vaidmens: vaikui pasakoja, koks nuostabus žmogus atsirado jų gyvenime, o mylimajam – apie ypatingą savo vaiką, ir vos tik pajunta kylant įtampą tarp dviejų mylimiausių žmonių – ima ją gesinti.
Verčiau leisti vaiko ir pamotės ar patėvio santykiams klostytis pamažu – galbūt iš pradžių jie jausis kiek svetimi vienas kitam, bet neturėdami jokių išankstinių lūkesčių ne tik nenusivils, bet ir atras bendrų pomėgių ar veiklų.
Antipatija, priešiškumas – tokie pat žmogiški jausmai, kaip ir meilė bei pagarba. Ką daryti? Svarbiausia neapsimetinėti ir neneigti savo jausmų. Verčiau išsiaiškinti, kas juos sukelia.
Jei gyvensite nuolatiniu „budėjimo“ režimu, stebėdami, kad tik jie nesusipyktų, greičiausiai vieną dieną sulauksite skandalo, kai tiek vaikas, tiek naujasis gyvenimo draugas išlies neišsakytas nuoskaudas bei nepasitenkinimą.
Pavyzdžiui, vaikas neklauso jūsų draugo ar draugės, išrėkdamas, kad "tu ne mano tėtis (mama) ir todėl man negali nurodinėti". Tokioje situacijoje užuot sakant, jog vaikui privalu klausyti suaugusiųjų, galbūt pravartu sutarti, jog namuose visi turi laikytis tam tikrų taisyklių. Suaugę neturėtų bijoti atsiprašyti vaiko, pripažinti savo klaidas, taip ir mažylis išmoks pagarbaus elgesio su kitais.
Nežeminkite vaiko tėčio ir mamos
Kokios skaudžios bebūtų skyrybų priežastys, nereikėtų naujojo gyvenimo draugo lyginti su buvusiu sutuoktiniu. Vaikas tai būtinai padarys pats. Jei vaikas bendrauja su savo tikruoju tėčiu ar mama, gerbkite jų auklėjimą. Blogiausia, kai naujasis draugas ar draugė imasi konkuruoti su buvusiu sutuoktiniu, pavyzdžiui, perka brangias dovanas, leidžia tai, ką žino, jog gimdytojas draudžia, ima jį apkalbinėti... Tai tiesiausias kelias į konfliktus. Vaikas greitai pajunta, jog kažkas kėsinasi į tėčio ar mamos vietą, todėl iš viesų jėgų stengiasi neleisti to padaryti.
Vienas iš būdų gerbti vaiko privatumą - nesikišti į santykius su atskirai gyvenančiu jo tėčiu ir mama (žinoma, čia neturima omeny smurtaujantys ar priklausomybių turintys žmonės). Leiskite jiems turėti savų pramogų, paslapčių. Tada ir naujasis gyvenimo partneris mažajam neatrodys grėsmė, besikėsinanti į jo tėčio ar mamos vietą. Net jei tėtis ar mama nelanko vaiko (arba yra miręs) – jis vis tiek jo širdyje turi savo vietą. Gerbkite tai.
Paaiškinkite, kas keisis
Naivu ir klaidinga būtų sakyti, jog į gyvenimą atėjus naujam žmogui, niekas nesikeis. Keisis daug kas. Todėl reiktų vaikai įvardinti, kas ir kaip. Galbūt, kai kas vaikui patiks? O gal su kai kuo teks susitaikyti? Bene svarbiausi dalykai – gyvenamoji vieta bei mokykla. Taip pat – kiti vaikai. Ar teks bendrauti su patėvio/pamotės atžalomis? Jei tai, kaip dažnai, galbūt reiks kartu gyventi? Gal gims brolis ar sesė?
Kartais vienišos mamos miega kartu su vaikais. Dar iki bendro gyvenimio su naujuoju sutuoktiniu reiktų pakeisti šį įprotį, kad vaikas imtų suprasti, jog turi miegoti savo kambaryje ar lovoje todėl, kad yra jau ne kūdikis, o ne todėl, kad privalo šią vietą užleisti svetimam žmogui.
Visus pokyčius vaikas priima lengviau, kai tiksliai žino, kokie jie bus.
Nesijauskite kalti
Kai kurie tėvai pataikauja savo vaikams, manydami, kad jų asmeninė laimė šiek tiek skriaudžia atžalą, todėl stengiasi „atsigriebti“ pirkdami brangias dovanas ar leisdami tuos dalykus, kuriuos iki šiol draudė. Vaikai greitai išmoksta manipuliuoti ir siekdami gauti įvairios naudos ima apsimetinėti.
Prisiminkite, jog vaikai laimingi tada, kai ir tėvai laimingi. Jūsų laimė – ne priežastis teisintis.
