Netekus šeimos nario, giminaičio ar draugo, visada sulaukiame užuojautos žodžių iš aplinkinių. Taip pat ir rūpinimosi, paramos, jaučiame, kad aplinkiniai supranta, jog mums skauda. O štai netekus kūdikio (patyrus persileidimą, gimus negyvam kūdikėliui ar netekus jo iki vienų metukų) aplinkiniams dažnai pasidaro nejauku tai minėti, dažnai tokios šeimos netgi susiduria su apsimetimu, kad nieko nežinoma. Pagarbi tyla beribiam skausmui?..
Galbūt. O gal tai nesuvokimas, koks didžiulis tas skausmas, nes vaikas dažnai net nebuvo gimęs? Jo nematėme, nepažinojome, neprisirišome. Tačiau jo laukusiai šeimai viskas kitaip. Šeima laukia kūdikėlio, džiaugiasi, planuoja, renka vardą, perka drabužėlius ir svajoja, be galo daug svajoja apie akimirkas su juo...
Šeimai kūdikio netektis – visiškai netikėtas ir siaubingas įvykis. Džiaugsmas, kuris vis didėjo ir turėjo tiesiog ištrykšti meilės ir laimės fontanu vaikeliui gimus, staiga virsta beribiu skausmu. Aplinkiniai dažniausiai nežino, kaip reaguoti, bijo dar labiau skaudinti šeimą. Svarbu visada išreikšti užuojautą ir neapsimesti, kad nieko nebuvo, nes šeimai tai didelis skausmas, kuris aplinkinių turi būti atpažįstamas.
Tėveliai slepia savo išgyvenimus, nes nenori kitų vertinimų ir kamantinėjimų, o tai tik skatina juos užsisklęsti savyje, slėpti patirtį.
Šeimai, išgyvenančiai komplikuotą gedulą, kartais net būtina kreiptis psichologinės pagalbos, tik ar tėveliai išdrįsta? Jie dažnai ima manyti, kad „aš susitvarkysiu“, „mano skausmo ir taip niekas nesupras“, ypač psichologas. Dažnai net artimieji nepalaiko šeimų sprendimo kreiptis į specialistą, jie teigia: „greit užsimirši“, „tu stipri“ ir t. t.
Tačiau apie psichologo konsultacijas tikrai reikėtų pagalvoti tiems, kurie kurį laiką negali priimti netekties, išgyvena labai stiprias emocijas, sunkiai bendrauja su aplinkiniais, kuriems sunku adaptuotis prie gyvenimo sąlygų ir jaučiasi „nenormaliai“. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti šeimai ilgam kelyje įveikti gedėjimo etapus ir palengvinti sielvartą.
Dar svarbesnė parama, kurią gali gauti šeima, – tai kitų šeimų parama. Įvykus tragedijai, kai šeima netenka savo kūdikėlio, jai atrodo, kad ji tokia vienintelė pasaulyje, tačiau tokių šeimų daug. Šeimos dažnai savo netektį slepia, nes joms per daug skaudu dalytis, kad nebūtų kamantinėjamos: „O kaip ten atsitiko?“, „Kodėl taip atsitiko?“, „Kas buvo blogai?“ Tėveliai slepia savo išgyvenimus, nes nenori kitų vertinimų ir kamantinėjimų, o tai tik skatina juos užsisklęsti savyje, slėpti patirtį ir išbraukti prisiminimus iš atminties.
Tik vėliau, kai ši netektis aplanko kitas šeimas, tėveliai vėl ima manyti, kad jie vieni pasaulyje, kad nereikia dalytis savo patirtimi. Taip atsiduriama „aklame rate“, kur visi stengiasi šios temos neliesti. Tik ar užsisklendusios šeimos žino, kad kaupiamos emocijos vieną dieną sprogsta, kad begalinis užslėptas sielvartas tampa depresija (net po kelerių metų), o šeimai laukiantis kito vaikučio (per anksti) mama išgyvena begalinius nerimo simptomus?
Užsienio praktika ir naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad išgyvenant kūdikio netektį daugeliui žmonių labai padeda paramos grupės. Tokiose grupėse susirenka tą pačią patirtį turintys asmenys – netekę kūdikio – ir dalijasi savo išgyvenimais. Jie labai gerai supranta vieni kitus, todėl bendrauti lengviau nei su to nepatyrusiais žmonėmis, kurie kartais gali būti nepakankamai jautrūs situacijai ir skaudinti savo nesupratingumu.
Dažnai žmonės bijo eiti į paramos grupes, nes jiems atrodo, kad kalbant skausmas didės, jie stengiasi tiesiog pamiršti. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad taip ir yra. Tačiau iš tiesų dalijimasis išgyvenimais – geriausias būdas tokioje situacijoje, kai emocijų be galo daug ir nuolatos, nes tai leidžia šiek tiek jas išventiliuoti. Kalbant ar kitaip išliejant emocijas būna sunku, tačiau paskui, pasidalijus išgyvenimais ir sulaukus priėmimo, gali palengvėti.
Kitas svarbus aspektas – galimybė įveikti nerimą ar baimes dėl savijautos. Dažnai pasitaiko, jog žmonės jaučiasi blogai ir dėl to, kad skausmas nemažėja, nors laikas bėga, arba dėl to, kokios mintys ar jausmai kyla. Paramos grupėse visi gali pasidalyti savo jausmais ir mintimis, o tuomet dažnai paaiškėja, jog viskas, kas patiriama – normalu tokiomis aplinkybėmis, kad kiti taip pat patiria panašius dalykus. Tai nuima įtampą ir sumažina stresą.
Nė kiek ne mažiau svarbus paramos grupių ypatumas – galimybė dalytis patirtimi. Susirinkę dalyviai būna įvairūs. Vieniems – be galo sunku, kitiems – jau mažiau. Vieni sunkiai susidoroja su šia patirtimi, o kiti jau būna pasistūmėję į priekį ir gali pasidalyti, kaip jiems sekėsi, kaip jie to pasiekė. Kai kuriems žmonėms padeda ir tai, kad jie pamato patyrusius kūdikio netektį žmones, kurie sugeba gyventi toliau ir džiaugtis gyvenimu. Tai suteikia viltį, kad vieną dieną ir jie galės taip gyventi.
Susidūrus su šia tragedija svarbu įvertinti, kaip jaučiasi šeima, būtina ją palaikyti ir esant būtinybei paskatinti nebijoti kreiptis pagalbos. Į nemokamas paramos grupes šeimos kviečiamos kiekvieną mėnesio paskutinį ketvirtadienį. Daugiau informacijos – kudikionetektis.lt.
Parengė Ugdymo ir konsultavimo centro psichologė Kristina Navickienė ir Viktorija Rudenkova
