Norint padėti vien geros širdies neužtenka
„Suaugusieji, atmerkit akis – turime kalbėti jau ne tik apie patyčias, valandas prie kompiuterio, nesveiką maistą. Kas atsitinka su nereikalinga motinai ir tėvui mergaite Panevėžyje? Ašaros, vienatvė, alkis, o po to – „įšventinimas“ į panašių grupelę, kur laukia pirmas išprievartavimas, pirma narkotikų dozė, pirmas rimtas sumušimas, žalojimasis. Ir daug daug suaugusių „Vyckų“, kurie manipuliuoja šiomis nelaimingomis mergaitėmis, už sotesnį kąsnį, blizgutį, švelnesnį žodį kasnakt naudodamiesi jų kūnais.
Jos motina girtavo, susikvietusi į namus abejotinos reputacijos vyrų. Neapsikęsdama jų naktį mergaitė ne kartą yra praleidusi prie laiptinės, nes nebūdavo, kur eiti.
Tarnybos mieste irgi yra savaip „vienišos“ ir „pasimetusios“. Mergaitė nenakvoja namie, nelanko mokyklos, sulaikyta išgėrusi, apsvaigusi, blogoje kompanijoje, pasakoja apie patirtą prievartą? Skirkime jai minimalią priežiūrą, kurią vykdys mokykla ir mama. Nei ta, nei ta nesugeba jos įgyvendinti? Na, tai dar kartą jas įpareigokime. Gal kaip nors ir aštuoniolikos sulauksime, tada jau ne mūsų reikalas. Oi, jau prostitute tapo? Supuvęs jaunimas, nieko švento tokioms nėra“, – piktinosi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė, gerai žinanti Auksės ir kitų mergaičių istorijas.
Pasak jos, neužtenka vien geros širdies, norint padėti šioms mergaitėms. Bet nėra ir labai sudėtinga. Tereikia išsikelti šių vaikų klausimą kaip didžiausią prioritetą, prilygstantį investuotojų pritraukimui į Panevėžio laisvąją ekonominę zoną, skatinant suinteresuotus socialinius darbuotojus, vaikų teisių apsaugos tarnybos, policijos atstovus, parodyti, kad mes sugebame padėti vaikams.
Bėgdama nuo girtaujančios mamos atsidūrė gatvėje
Kaip pasakojo KOPŽI Panevėžio skyriaus socialinė darbuotoja Monika Murninkaitė, Auksė į jų centrą buvo atsiųsta įtarus, kad užsiima prostitucija. Mat pas ją lankydavosi daug vyresnių vaikinų.
„Kai mes pradėjome gilintis į jos situaciją ir įgavome daugiau pasitikėjimo, tuomet ir atsiskleidė jos istorija.
Viskas prasidėjo nuo to, kad ji ėmė bėgti iš namų, kuriuose jai nebuvo vietos. Jos motina girtavo, susikvietusi į namus abejotinos reputacijos vyrų. Neapsikęsdama jų naktį mergaitė ne kartą yra praleidusi prie laiptinės, nes nebūdavo, kur eiti“, – teigė pašnekovė.
Galiausiai mergaitė atrado savo draugus, deja, taip pat abejotinos reputacijos. Iš pradžių ji sėdėdavo su savo amžiaus vaikinais iki paryčių tiesiog kieme, vėliau ją rasdavo landynėse tarp besimėtančių sidro butelių ir jau su suaugusiais vyrais.
Egzekucijos ir vakarėliai
Rita, kaip ir Auksė, nuolat konfliktavo su motina, dažnai nakvodavo ne namuose, jau turėjo teistumus dėl muštynių. Kaip sakė pati Auksė, jos draugė „ne pėsčia“ – kartą itin smarkiai sumušė kitą nepilnametę merginą. Atsiviliojusi ją į draugo butą, pešė ir skuto jai plaukus. Egzekucija buvo įvykdyta dėl ankstesnių tarpusavio nesutarimų.
Kitai paauglei Rita pjaustė rankas skustuvo ašmenimis, kol ši dėl kraujo baimės nualpo. Buvo įtarimų, kad ta pati mergaitė Auksės ir Ritos kompanijos vaikinų buvo išprievartauta.
Ritos pilnametis draugas, savo bute rengiantis vakarėlius, nevengė naiviomis, nuo alkoholio apsvaigusiomis nepilnametėmis pasinaudoti. Net kai viena iš jų, šešiolikmetė globos namų auklėtinė, jau kitą rytą apie tai pasipasakojo auklėtojai, sakydama, kad būdama blaivi to nedarytų, policijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo išžaginimo buvo nutrauktas nesant įrodymų apie prievartos faktą. Šešiolikmetė jau gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti.
Tokioje aplinkoje atsidūrusi Auksė galiausiai neteko motinos globos. Tiesa, ne todėl, kad tarnybos pamatė vaiko nesaugumą ar nepriežiūrą, o todėl, kad motinai buvo paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė dėl melagingų parodymų policijos pareigūnams ir sukčiavimo.
Suaugusių vyrų už mergaitės svaiginimą neįmanoma nubausti?
„Kai ji buvo perkelta į grupinio gyvenimo namus, pradėjo bėgti dar aktyviau. Ją atrasdavo kituose kaimuose, kito miesto rajone su suaugusiais vyrais, keletą kartų buvo nustatytas jos girtumas, buvo rasta ir narkotinių medžiagų, tačiau niekam nebuvo įdomu, kas tie asmenys ir kokiais interesais tas mergaites girdo. Ji tiesiog būdavo grąžinama į globos namus ir paliekama. Čia ji gaudavo nuobaudas, ir tiek“, – pasakojo M.Murninkaitė.
Pareigūnai, pasirodo, netaiko jokių sankcijų suaugusiesiems už nepilnamečių svaiginimą ir slėpimą, nes, norint juos nubausti, nepakanka vien fakto, kad paauglės randamos apsvaigusios, būtini jų parodymai bei pretenzijos, kad buvo svaiginamos alkoholiu.
Pareigūnai, pasirodo, netaiko jokių sankcijų suaugusiesiems už nepilnamečių svaiginimą ir slėpimą, nes, norint juos nubausti, nepakanka vien fakto, kad paauglės randamos apsvaigusios, būtini jų parodymai bei pretenzijos.
Kai po eilinio jos dingimo buvo atliktas narkotikų testas, kuris parodė, kad Auksė rūkė marihuanos, bet mergaitė atsisakė paaiškinti, iš kur jos gavo ir kokiu būdu už ją susimokėjo, vėl neliko ką apkaltinti nepilnamečių svaiginimu ir pratinimu prie narkotinių medžiagų.
Kai paauglė į visus klausimus atsako „nežinau“, nepažįstu“, „nepamenu“, tiesiog nutraukiamas tyrimas dėl asmens paieškos.
Kodėl mergaitė laiku nebuvo paimta iš mamos
„Šis atvejis akivaizdžiausiai parodo, kas įvyksta su vaiko gyvenimu, kai jam laiku nesuteikiama pagalba. Mano manymu, jos situacija buvo labai užleista. Mergaitė labai ilgai buvo nepaimta iš mamos. Socialiniai darbuotojai šią šeimą matydavo, ją lankydavo, bet aštresnių sprendimų niekas nepriėmė, nors žinojo situaciją.
Liūdniausia, kad anksčiau Auksė buvo labai pavyzdinga mokinė, klasės pirmūnė, o viskas baigėsi tuo, kad ji visai nustojo vaikščioti į mokyklą. Socialiniai darbuotojai tiesiog trumpam užsukdavo į namus, pasižiūrėdavo, ar tuo metu viskas gerai, ir išeidavo.
Tuo tarpu socialinės rizikos asmenys paprastai žino, kada pas juos užsuks, ir pasiruošia. Kai apsirengi, susišukuoji, pasidažai, pasikvepini, kažką įdedi į šaldytuvą, kambarius apsitvarkai, išgertą tarą paslepi, niekam niekas ir neužkliūva“, – dėstė KOPŽI socialinė darbuotoja.
Mergaitė išmoko manipuliuoti institucijomis
Pasak jos, apsaugant mergaitę nuo gatvės gyvenimo, galimo išnaudojimo ir įvairiausių kitų grėsmių, ją vertėjo apgyvendinti socializacijos centre, tačiau institucijos nesiėmė tokio sprendimo.
„Viena ranka vaikas saugomas, kad nepatirtų žalos socializacijos centre, bet kita ranka stumiamas į svetimų vyrų lovą. Atvirai leidžiama, kad ja naudotųsi. Mes niekada nežinome, kada mergaitė, kuri gyvena gatvėje, pateks į prekeivių žmonėmis tinklą, kada pateks į prievartautojų pinkles, kada vyrai išgertuvių metu sumanys ją seksualiai išnaudoti.
Kai esi gatvės vaikas, pačiam atsistoti ant kojų ir pradėti lankyti mokyklą praktiškai neįmanoma. Tuo tarpu institucijų manymu, jeigu paaugliui skirtos minimalios priežiūros priemonės, jis staigiai pradės lankyti mokyklą, būrelius, eis savo noru pas psichologą. Tai naivu.
Vaiką reikia mokyti po truputį perimti kitokius elgesio modelius, palaipsniui keisti laisvalaikį. Tačiau atviro pokalbio su mergaite, ko ji nori, kaip ji įsivaizduoja savo situaciją, net nebuvo“, – teigė pašnekovė.
Viena ranka vaikas saugomas, kad nepatirtų žalos socializacijos centre, bet kita ranka stumiamas į svetimų vyrų lovą. Atvirai leidžiama, kad ja naudotųsi.
Tuo tarpu Auksė, niekada nejautusi žmogiško susidomėjimo ja, jau priprato prie bendravimo su institucijomis ir išmoko minimaliomis pastangomis atlikti tai, ko iš jos reikalaujama.
Ji žino, jog turi nueiti vieną kitą pusdienį į pamokas, kad nebūtų išsiųsta į socializacijos centrą, ir toliau gyvena taip, kaip nori. Jau prasideda ir nusikaltimai – galimai ji pavogė kosmetikos priemonių. O ką daryti? Mergaitei gi reikia kažkaip išgyventi gatvėje. Tuo tarpu socialinių įstaigų darbuotojai toliau bejėgiškai stebi situaciją.
„Pas mus Panevėžyje gatvės vaikų, turinčių elgesio problemų, yra nemažai, o institucijų požiūris į juos formalus. Pritaikomos minimalios priežiūros priemonės, ir tiek. Niekas nesigilina, kodėl vaikas taip elgiasi, ko jam iš tiesų reikia“, – tikino M.Murninkaitė.
Mokslininkė: Lietuvoje pagalbos sistemos vaikams nėra
Vytauto Didžiojo universiteto, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros profesorės Ilonos Tamutienės nestebina, kad problemiškose šeimose augantys vaikai paauglystėje patys pradeda gyventi gatvės gyvenimą. Taip yra todėl, kad jokios pagalbos sistemos, padedančios jiems nuo mažens, Lietuvoje tiesiog nėra.
Mes neišklausome jų, vadinasi, ir nežinome, su kokiais sunkumais jie susiduria. Kaip tuomet galime jiems padėti?
„Paauglystė ir šiaip sunkus laiko tarpas, o kai vaikas ir iki jos negavo pagalbos, tokia eiga natūrali. Užsienyje tokie vaikai nuo mažens mokomi įgūdžių, kaip socialiai spręsti įvairias problemas, konfliktus, mokytis įvairių dalykų, kurių normaliose šeimose vaikai išmoksta natūraliai.
Jeigu mes viso to vaikams nesuteikiame, kaip galime tikėtis, kad vaikai sugebės elgtis kitaip? Mes neišklausome jų, vadinasi, ir nežinome, su kokiais sunkumais jie susiduria. Kaip tuomet galime jiems padėti?
Mokyklose yra socialiniai pedagogai, bet jie labiau skirti nemokamam maitinimui dalinti ir konflikto atveju pasiaiškinimams paimti. Realios pagalbos vaikui nėra. Psichologai vaiko be tėvų taip pat negali pasiekti, būtinas jų sutikimas, o tėvai šio sutikimo gali ir neduoti. Pagaliau tokia pagalba tik vienkartinė, o ne nuolatinė“, – svarstė pašnekovė.
Pasak mokslininkės, su rizikos grupės šeimomis dirbantys socialiniai darbuotojai, kaip pasakoja patys vaikai, kalbasi tik su suaugusiaisiais. Vaikų niekas nepaklausia, kaip jie jaučiasi. Pagaliau ir sąlygų tam dažnai nėra, nes šeima gyvena vieno kambario butelyje. Jei vaiką ir skriaudžia tėvai, prie jų jis to nepasakys. Niekas vaiko atskirai kur nors nepasikviečia.
„Vienintelis geras dalykas, kurį matau, yra vaikų dienos centrai. Jie iš tiesų skirti vaikams, ten vaikai suranda panašių patirčių turinčių draugų, pasikalba. Vaikai, išėję iš dienos centrų, užmezga su darbuotojais tokius stiprius ryšius, kad net iš užsienio rašo, kaip jiems sekasi. Šiuos centrus reikėtų stiprinti, deja, jie taip pat pakankamai skursta, negali teikti visavertės pagalbos, todėl realiai vaikas paliekamas kapstytis vienas.
Kaip šie reikalai sprendžiami išsivysčiusiose šalyse
Kitos šalys supranta, koks iššūkis vaikui gyventi probleminėje šeimoje, todėl vaikai mokomi, kaip jie gali sušvelninti stresines situacijas, kaip teisingai reaguoti, laiku pasišalinti ir pan. Anglijoje startavo pagalbos vaikams linija telefonu, kurioje dirbs buvę alkoholikai, suprantantys problemos esmę. Mat valstybė suvokia problemą.
Tuo tarpu pas mus nei rimtų tyrimų atlikta, apie pagalbą visai tyliu, priklausomybių gydymas taip pat nepakankamai prieinamas, skurdas didžiulis, bet jei šeima neturi kur gyventi, būsto politiką taip pat žinome, kiek reikia laukti“, – vardijo pašnekovė.
I.Tamutienė prisimena, kad dar būdama studentė Prancūzijoje susidūrė su socialiniais pedagogais, kurie dirbo su vaiku individualiai. Skandinavijoje tokius savo atstovus, kurie vaiko aplinkoje su juo bendrauja, žaidžia, gaminasi valgyti, turi 70 proc. vaikų. Jie užmezga su vaiku ryšį, gina jį ir atstovauja jam.
Tėvams jau sukurta daug paslaugų, bet reikia kurti sistemą, kuri atstovautų vaikams.
„Lietuvoje apie tai viešose diskusijoje dar net nekalbame. Mūsų sistema labai biurokratizuota. Nėra žmogaus, kuris tuos vaikus užstotų. Ne vienas vaikas man pasakojo, kaip klasėje juos atpirkimo ožiais padaro, neteisingai apkaltina. Natūralu, kad galiausiai sulaukiame emocinio sprogimo.
Trūksta paprasto žmogiškumo. Mes tik įsivaizduojame idealias ir teorines situacijas, o jos kartais būna visiškai kitokios. Kaip gali vaikas sėkmingai vystytis, kai nėra žmogaus, kuriam jis tikrai rūpi? Kaip vaikas gali atsiverti, jei šalia nėra žmogaus, kuriuo jis pasitiki? Tėvams jau sukurta daug paslaugų, bet reikia kurti sistemą, kuri atstovautų vaikams“, – teigė I.Tamutienė.
