Tiesa, su įvairiais viešais projektais dirbanti veikli moteris kalbėti apie savo šeimos situaciją nenorėjo ir neketino to daryti. Vis dėlto ryžosi – atsargiai ir tiek, kiek gali, mat laukia ne tik bylinėjimasis teisme, dėl vyro smurto vyko ikiteisminis tyrimas. Nors jis nutrauktas, moteris tokį teisėsaugos sprendimą apskųs.
„Neturėjau kito kelio, tik viešumas. Mano vyras tame pačiame socialiniame tinkle tą patį vakarą po konflikto, šiuo atveju – ir smurto, tai paviešino, šmeižė mane, paskelbė net vaizdo įrašus. Tai darė dėl to, kad, nežinodama kaip gelbėtis, aš iškviečiau policiją. Vėliau, paragintas kitų žmonių, ištrynė. Tačiau šmeižtas, kalbos, mūsų skalbinių skalbimas nesiliovė. Tai, kad aš patyriau smurtą, dar nėra įrodyta, tačiau sieksiu, kad ikiteisminis tyrimas būtų atnaujintas. Man kartais atrodo, kad žmogų turi užmušti tam, kad pakaktų įrodymų.
Galvojau, ką daryti. Mąsčiau maždaug dvi savaites po to konflikto šeimoje ir po paviešintų vyro vaizdo įrašų. Prienai nėra didelis miestas, žmonės vieni kitus žino. Todėl ir kalbų apie save teko girdėti įvairių. Tada ryžausi kalbėti pati.
Jaučiuosi keistai. Vieną dieną noriu kalbėti, sakyti, pasakoti, o kitą – tylėti ir nuo visų atsiriboti. Vis dėlto turėjau pateikti savo versiją, pasakyti, kas vyksta.
Per daug mūsų, patiriančių nesąžiningą vyrų elgesį. Metas ne kovoti. Metas keisti požiūrį.
Stengiuosi tą daryti labai subtiliai, savo įrašuose neminiu vyro vardo, pavardės, nenoriu jo šmeižti. Netgi savo socialiniame tinkle esu nusiėmusi jo pavardę, kad tik mažiau tų sąsajų būtų. Noriu tik apsiginti, kalbėti apie moterų situaciją.
Puikiai suprantu, kad visi įrašai, viskas, kas yra viešoje erdvėje, liks. Jie liks, kai užaugs mūsų dukra. Manau, kad viską išspręsti galėjome kitaip, paprasčiau. Galėjome eiti pas šeimos specialistus, kalbėtis, pagaliau – skirtis be visų šių dalykų. Bet mums nepavyko. Ne kartą bandžiau vyrą įkalbinti eiti pas šeimos psichologus, bet jis nesutiko“, – 15min GYVENIMUI sakė Roberta.
„Negaliu pakeisti praeities“
Šiuo metu moteris nuolat lankosi pas psichologą, jai tenka dalyvauti policijos apklausose, bendrauti su vaiko teisių specialistais, užsidirbti ne tik pragyvenimui, tačiau ir advokatams.
Tačiau jauna ir veikli moteris jai nutikusias patirtis vadina ir savo pamokomis. „Gal ne veltui visa tai, gal taip turėjo būti? Gal tai mano pamokos, o dabar turiu padėti kitoms moterims, kalbėti apie skyrybas išgyvenančių moterų situaciją arba padėti toms, kurios nesiryžta, bijo?
Negaliu pakeisti praeities, nes ne visi pasirinkimai buvo mano valioje. O be praeities nebūtų mano dukrytės. Esu ten, kur turiu būti“, – sako R.Ažukaitė.
Žmogų pažinsi su juo pagyvenęs
Kalbėdama apie savo šeimos situaciją, Roberta pasakoja, kad konfliktai ir nesutarimai šeimoje prasidėjo maždaug tuo pat metu, kaip ir motinystės atostogos.
„Kaip supratau vėliau, būtent tuo metu moterys patiria tokį vyrų elgesį, kokį patyriau ir aš. Jie jaučiasi valdantys situaciją, nes išlaiko šeimą. Tuo metu moteris juk negali dirbi.
Sakoma, kad žmogų pažinsi tik su juo pagyvenęs. Taip nutiko ir man. Gimus dukrai konfliktai nesiliovė. Labai norėjau šeimos, dėmesingo ir mylinčio vyro. Norėjau laimingos santuokos ne tik paveiksliukuose. Tačiau realybė pasirodė kitokia“, – kalbėjo Roberta.
Santykių krizei gilėjant, Roberta vyrui siūlė eiti pas šeimos psichologą, tačiau jis nesutiko.
Paaugus dukrelei Roberta grįžo į darbus, tačiau dirbti ankstesniu tempu negalėjo, nors ne vieną kartą bandė – reikėjo skirti dėmesio ir vaikui, ir sutuoktiniui.
Nors šeima ne kartą kalbėjo apie skyrybas, net teikė dokumentus teismui, tačiau taip ir neišsiskyrė – teisme vis pritrūkdavo vieno ar kito dokumento. Paskutinį kartą Roberta pati atsiėmė skyrybų dokumentus, ryžosi kovoti bent dėl lygiavertiškumo visose dalybose, nes proceso pradžioje moteris sutiko su vyrui naudingomis skyrybų sąlygomis, kaip sako pati, vedama baimės.
Situacija pasikeitė šiemet žiemą, kai namuose įvyko konfliktas. Tada, sako Roberta, dukra miegojo, o vyras prieš ją panaudojo fizinį smurtą. Tiesa, šio fakto jis nepripažino: pasak Robertos, teigė, jog moteris susižalojo pati.
Kartais visuomenėje pasigirsta, kad dėl to kaltas alkoholis, toks gyvenimo būdas. Galiu pasakyti, kad ne.
„Jei kam kils klausimas, ar mes buvome išgėrę, tai atsakymas yra ne. Beje, dabar, išgirdusi kitų moterų istorijas, esu tikra, kad smurtą šeimose patiria įvairaus socialinio sluoksnio moterys. Kartais visuomenėje pasigirsta, kad dėl to kaltas alkoholis, toks gyvenimo būdas. Galiu pasakyti, kad ne. Po to, kai paviešinau savo istoriją, su bendramintėms įkūriau iniciatyvą Neliečiama, man rašė net politikų žmonos, taip pat patiriančios smurtą.
Ar aš buvau ideali santuokoje? Ne, žinoma, kad ne. Tačiau bent jau bandžiau ją gelbėti. Tiesą sakant, vis galvoju, kad vyras manęs dar atsiprašys, kad išsikirsime gražiuoju. Esame vidutines pajamas uždirbanti šeima – turime vieną lizinginį automobilį ir bendrą butą Prienuose“, – sakė R.Ažukaitė.
Žodis „neliečiama“ reiškia esmę
Kodėl neliečiama? Nes, sako Roberta, šis žodis reiškia esmę: neliečiama fiziškai, emociškai, seksualiai, finansiškai.
„Apie tai kalbėdama aš suvaldau įskaudinto žmogaus emocijas, kiekvieną dieną, sveikdama nuo vidinių sužalojimų, vis labiau jaučiuosi neliečiama“, – kalbėjo R.Ažukaitė.
Skyrybas išgyvenančioms ar šeimose konfliktų turinčioms moterims padėti norinti Roberta sako, kad visų pirma apie šią problemą reikia kalbėti, nes realios situacijos, kas vyksta tokiose šeimose ir kokie to masteliai, niekas nežino.
Niekas negali išmatuoti moterų baimės netekti vaikų, baimės likti be pajamų.
Kaip ir niekas negali išmatuoti moterų baimės netekti vaikų, baimės likti be pajamų, niekas nežino, kiek kantrybės ir sveikatos pareikalauja pats procesas.
„Arba, jei kalbėtume apie alimentus, ne visos moterys žino, kad galima juos išsireikalauti už trejus praėjusius metus, jeigu jie nebuvo mokėti. Man kartais atrodo apgailėtini tie vyrai, kurie, vengdami išlaikyti vaiką, selfinasi su jais, vos pakliuvus galimybei demonstruoja meilę. Bet ar vaikas oru, smėliu gyvas? Per tokius mažus dalykus pasimato ir meilė vaikui, ir visi kiti dalykai, puikiai charakterizuojantys tėvystę“, – sakė R.Ažukaitė.
Meilė virto kerštu?
„Mano vyras iš manęs siekia atimti maksimaliai: turiu kovoti dėl mūsų bendro buto, dėl alimentų, kurių jis dabar nemoka. Pagaliau – kovoti dėl savo reputacijos, nes mano darbas viešas, bendrauju su įvairiais žmonėmis, organizacijomis. O man vyras pasakė, kad mane sužlugdys taip, kaip tik įmanoma, tą jis sakė pirmųjų konfliktų metu, tą jis dabar ir įgyvendina.
Kaip sakė psichologė, galbūt buvo didžiulė meilė, kuri virto dideliu kerštu. Labai skaudu, apmaudu, nes mūsų santuoka juk nebuvo iš išskaičiavimo. Buvo jausmai. Jie ir yra. Kodėl meilė virsta tokia sunkia neapykanta? Aš ir pati nežinau, bandau atsakyti į šį klausimą. Tai labai gilu.
Nepaisant viso mano jau nueito ar einamo kelio ir subyrėjusios santuokos, situacija mane dabar įkvepia, nes žinau, kad to reikia ne man vienai. Įkvėpimo nebijoti kovoti už save, įkvėpimo nebijoti būti neliečiamomis reikia daugeliui moterų, kurios skiriasi ar bent galvoja apie tai.
Per daug mūsų, patiriančių nesąžiningą vyrų elgesį. Metas ne kovoti. Metas keisti požiūrį“, – kalbėjo R.Ažukaitė.
Moterų teisės tinkamai neginamos
Roberta atkreipia dėmesį ir į moterų baimės problemą, ypač kalbant apie vaikus.
„Kai po konflikto kviečiau policiją, bijojau, kad iš manęs neatimtų vaiko. Aš labai, labai bijojau. Įsivaizduokit, vėliau net išnešiau namuose, bare, buvusius alkoholinius gėrimus – visus iki vieno. Nežinojau, o gal tikrins, o gal jų namuose negali būti, o gal pagalvos, kad aš išgėrinėju?
Dabar visą šį kelią jau nuėjau. Teko dalyvauti policijos apklausose, susitikimuose su vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistais. Dabar aš viską žinau, tačiau tada, kai tik prasidėjo, nežinojau nieko“, – sakė R.Ažukaitė.
Pasak pašnekovės, Lietuvoje įsigaliojus vaiko teisių apsaugos reformai, tėvai vengia taikyti fizines bausmes vaikams, kartais net bijo juos griežčiau sudrausminti. Tačiau niekas nežino, kokia situacija su šeimose įvairų vyrų smurtą kenčiančiomis moterimis ir kiek jų yra.
„Mano nuomone, kalbant apie smurtą prieš moteris, taip pat reiktų įgyvendinti tokią reformą – nesmurtauti prieš moterį turi būti savaime suprantama, už tai turi grėsti rimta atsakomybė.
Nes, esu įsitikinusi, moterys nėra ginamos, saugomos nuo smurtaujančių vyrų. Pamenu, vienoje iš apklausų aš pati buvau pasijutusi tarsi nusikaltėlė. Tačiau juk smurtą esu patyrusi aš“, – kalbėjo R.Ažukaitė.
„Gyvenime nesu to patyrusi niekur“
Pasak Robertos, kalbant apie moterų teises bei galimybes niekas nevertina to, kad, likusi viena, moteris negali skirti daugiau dėmesio darbui, karjerai, o tai reiškia, ji uždirba mažiau. Reikia laiku nuvesti į darželį vaiką, jį pasiimti: „Vadinasi, net ir norėdama negaliu dirbti iki 20 ar 21 valandos. O vyrų tai neriboja, bet būtent vyrai ir ryžtasi kariauti dėl turto. Bet jie pagerinti savo finansinę situaciją gali visada, ypač, kai jau yra vaikai, jie galimybių turi daugiau nei moterys. Vaikų auginimo našta krinta ant moterų pečių, to niekas tinkamai vis dar nevertina.
Arba dar vienas pavyzdys. Jei moteris uždirba minimalų atlyginimą, jai teisinę pagalbą skiria valstybė. Jei daugiau – ji turi samdytis advokatą, kuris dažnai dvigubai brangesnis nei gaunama alga. O kur dar visi kiti dalykai – mokesčiai, maistas ir kitos sąnaudos… Skiriantis, vykstant procesui, nelygybė tarp lyčių yra itin juntama.“
Roberta teigia, kad pirmą kartą taip aiškiai pajuto, kaip gali skirtis vyro ir moters padėtis visuomenės, skirtumai tarp lyčių.
Iš praeities traukiami visi dalykai, kurie gali padėti vyrui teisme.
„Gyvenime nesu to patyrusi niekur. O dabar tai nutiko mano šeimoje. Kartais, klausydamasi kalbų apie save, aš pagalvoju, kad, matyt, visus nusikaltimus, anot mano vyro, esu jau padariusi, gal dar tik nieko nenužudžiau, – liūdnai juokavo R.Ažukaitė. – Iš praeities traukiami visi dalykai, kurie gali padėti vyrui teisme. Pavyzdžiui, prieš pat vestuves turėjau skolų, mat nepavyko vienas projektas. Ar nebus taip, kad teisme bus bandoma įrodyti, jog vyras mokėjo už mane skolas, nors tą padariau pati?“
Kaip sakė pašnekovė, dažnai į šias moterų bėdas yra pro pirštus žiūrima policijoje, prokuratūroje ir visur kitur.
„Beje, tose institucijose taip pat dirba pareigūnai vyrai, o kai kurie iš jų, tikėtina, namuose yra smurtautojai. Tokių yra ir Seime, o jie juk priima įstatymus. Kalbėjausi su moterimis, žinau, kad kartais joms kyla minčių ir apie savižudybę. Esu įsitikinusi, kad įvairių rūšių smurtas prieš moterį yra didžiulė mūsų visuomenės problema“, – kalbėjo R.Ažukaitė.
