Seimo nario Naglio Puteikio siūlymą tokiais atvejais įstatymu nustatyti dvigubą vaiko gyvenamąją vietą Individualiosios psichologijos instituto vadovė vadina žalingu.
„Išties svarbu, kad Seimo narys kelia aktualius tėvų tarpusavio ir bendravimo su vaikais po skyrybų klausimus, daug kas N.Puteikio žodžiuose teisinga, bet svarbu atkreipti dėmesį į pavojingas vaiko interesams formuluotes”, – pabrėžia dr. R.Bieliauskaitė.
Kaip rašė 15min, Seimo narys N.Puteikis registravo Civilinio kodekso pataisas, kurios ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos atveju įpareigotų teismą vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su abiem iš tėvų pagal kintamą grafiką. Pas vieną iš tėvų vaikas galėtų gyventi nuo savaitės iki mėnesio, tuomet atitinkamą laikotarpį gyventų su kitu.
Individualiosios psichologijos instituto vadovė įvardijo, kokiems konkretiems įstatymo pataisoms punktams pritartų, kokiems – ne ir kodėl. Tačiau pokalbį pradėjome nuo to, kas padeda vaikams per tėvų skyrybų procesą ir kada padaroma didžiausia žala.
„Pagrindinis vaikus po skyrybų apsaugantis veiksnys – tėvų galėjimas kalbėtis, tartis apie vaiką. Pagrindinis rizikos veiksnys – tėvų nesutarimas dėl vaiko po skyrybų. Tai dažniausiai rodo, kad vaikas verčiamas įkaitu tėvų tarpusavio kovoje, gali būti pasitelkiamas kaip keršto priemonė, manipuliacijos objektas, naudojamas kaip vieno iš sutuoktinio vertės atkūrimo priemonė kito atžvilgiu: „Bus, kaip aš pasakysiu.“
Taip elgtis gali tiek mama, tiek tėtis. Tradicinėje šeimoje mamos daugiau būna su vaikais, todėl galima būtų sakyti, kad mamos dažniau minėtus ginklus naudoja, tačiau ir tėčiai gali pasiduoti pagundai manipuliuoti vaiku.
Vaikai bijo dėl elementariausių dalykų – ką valgys, kur gyvens, kaip išgyvens, kai šeima, kuri jį saugojo ir augino, byra.
Kovojančias besiskiriančias puses galima įsivaizduoti pasitelkiant karo įvaizdį – tėvas ir mama skirtingose karo lauko pusėse, su visu arsenalu ginklų.
Dvigubos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo įstatymu vaikui tarsi siūloma eiti į vieną, o paskui į kitą pusę, nesvarbu, kad ir pirmu, ir antru atveju jis atsidurs ugnies ruože. Iš tiesų, vaikas tokioje pozicijoje yra labai pažeidžiamas.
Geresnis būdas už dvigubos vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, kai tėvai nesusitaria, su kuriuo jis gyvens – vaiko paėmimas iš abiejų tėvų į globėjų šeimą, kuris taikomas kai kuriose šalyse, kol ieškoma bendro sprendimo. Tokį siūlymą būtų logiškiau svarstyti. Nesu tikra, ar reikėtų priimti, tačiau pats svarstymas bent būtų moksliškai pagrįstas.
Kai tėvai skiriasi, svarbu, kad vaikas patektų nešališkų žmonių globon, nes paprastai giminaičiai stoja į vieno iš besiskiriančiųjų pusę. Jie gali tikinti: „Nesakysiu apie tėtį ar mamą nieko blogo“, tačiau, jei viduje jaus nuostatą, jog tėtis ar mama kalta, vaikas tai pajus, net jeigu nebus pasakyta žodžiais“, – sako dr. R.Bieliauskaitė.
– Techniškai sprendimas nustatyti dvigubą vaiko gyvenamąją vietą atrodo visai logiškas – nesutariat, tai truputį vienam, truputį kitam.
– Tačiau vaikas tiek viename fronte, tiek kitame kovos fronte kenčia. Pažiūrėkime, kokie psichologiniai procesai vyksta su vaiku skyrybų metu.
Jis jaučiasi atstumtas, pyksta ant abiejų tėvų, kartais ant vieno jų, nors dažnai dar prieš skyrybas labiau solidarizuojasi su mama ar tėčiu. Dažniausiai su tuo, kuris kartu lieka gyventi. Tai vaikui tiesiog padeda išgyventi, antraip būtų dar baisiau.
Gali skirtis gyvenimo stilius, vertybės, bet ir tėtis, ir mama turi turėti vienodas teises būti su vaikais savu būdu, o jie paskui patys rinksis, kurio iš tėvų vertybes perims.
Terapijos metu vaikai dažnai įvardija, kaip jaučiasi, kai tėtis ir mama barasi, išreiškia nerimą, kaip reikės gyventi po skyrybų. Vaikai bijo dėl elementariausių dalykų – ką valgys, kur gyvens, kaip išgyvens, kai šeima, kuri jį saugojo ir augino, byra.
Vaikas jaučiasi negalintis vienas išgyventi, nors, kaip rodo patirtis, prireikus prisiima sunkių atsakomybių. Tai irgi nėra gerai. Vaikas turi augti kaip vaikas, o jo atsakomybės skleistis pagal metus, pamažu.
Kai vaikas, kurio tėvai nesutaria, gyvena tai pas vieną, tai pas kitą iš konfliktuojančių tėvų, jaučiasi nusikaltęs taip vienam, tai kitam. Kaip jam būti iš vidaus draskomam prieštaringų jausmų? Vos prisitaiko prie tėčio, keliauja pas mamą. Ir nors tėvai dažnai sako, kad nesibara vaikams girdint, ir atžalos tiesiog nežino, kas vyksta, tai yra netiesa.
Vaikai tėvų jausmus jaučia betarpiškai, jų net nereikia įvardyti. Pasąmoninis bendravimas sudaro labai didelę mūsų bendravimo dalį. Todėl, jei tėvai pilni nuoskaudos vienas kitam, vaikas jaučiasi draskomas. Ir atvirkščiai – jei tėvai po skyrybų sugeba suvienyti jėgas vaiko labui, jis gali sėkmingai prisitaikyti prie gyvenimo abiejose vietose. Vaikas jausis saugus.
Labai svarbu rūpintis savo psichologine būsena. Kaip lėktuve – avarijos atveju suaugęs pirmiau sau turi užsidėti deguonies kaukę ir tik paskui vaikui.
Geriausia, kai tėvai toleruoja vienas kito skirtingumus ir leidžia vienas kitam rūpintis vaikais pasitikėdami, kad kiekvienas tai darys kaip gali geriausiai. Gali skirtis gyvenimo stilius, vertybės, bet ir tėtis, ir mama turi turėti vienodas teises būti su vaikais savu būdu, o jie paskui patys rinksis, kurio iš tėvų vertybes perims.
Amerikoje jau seniai tėvai mokomi, kaip bendrauti su vaikais po skyrybų. Grupėse mamos ir tėčiai kalba, kokių kyla iššūkių, kaip juos įveikti. Būtinybė dalyvauti tokiose grupėse daug realiau pasitarnautų vaikų gerovei vietoj siūlymo nustatyti dvigubą gyvenamąją vietą, kuri iš esmės problemos neišspręs.
– Šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai“, bendradarbiaudamas su Individualiosios psichologijos institutu, nuo šio rudens kvies tėvus į paskaitas apie bendravimą tarpusavyje ir su vaikais po skyrybų. Kokią žinią jums asmeniškai būtų svarbu per tuos susitikimus perduoti atėjusiems?
– Pirmas tikslas – suteikti tėvams žinių, kas su skirtingo amžiaus vaikais vyksta po skyrybų. Kartais tėvai sako, kad vaikams skyrybos nerūpi, jie net neklausia, kur dingo mama ar tėtis. Tačiau iš tiesų vaikai labai jaučia, kokie klausimai tėvams nemalonūs, ir todėl neklausinėja. Atpažinti kylančius jausmus, integruoti juos savyje vaikui itin svarbu ir čia tėvai galėtų labai padėti arba – labai trukdyti.
Žinoma, ne viskas iš karto. Besiskiriantys tėvai patiria didelę traumą. Abu. Nors kartais atrodo, kad vienas smurtautojas, o kitas – auka, tačiau iš principo kenčia ir vyras, ir moteris. Dėl asmeninių išgyvenimų poskyrybinis laikotarpis visiems yra sudėtingas, todėl antroji žinia, kurią norėtume perduoti, – labai svarbu rūpintis savo psichologine būsena. Kaip lėktuve – avarijos atveju suaugęs pirmiau sau turi užsidėti deguonies kaukę ir tik paskui vaikui. Nes jei nepasirūpins savimi, negalės suteikti pagalbos kitam.
Centre „Bendrakeleiviai“ vyksiančios paskaitos tėvams gali tapti galimybe sustoti ir lyg iš šalies pasižiūrėti, kas su jais pačiais vyksta. Grupiniame užsiėmime bendraujant su kitais matai, kokių jiems kyla klausimų, kokių gali būti sprendimų. Tai praplečia matymą, suvokimą, padeda lengviau spręsti problemas, neužsiciklinti. Nes kartais atrodo, kad mes vieninteliai tokie, kad pas mus – baisiausia, mes pramovėm, nieko gero nebebus, ar atvirkščiai – mes vieninteliai pasieksim tobulas skyrybas.
Svarbu suprasti, kad skyrybos – procesas, kuris turi tam tikrus dėsnius ir kuris praeina. Tai krizė, kurią galima įveikti, iš kurios galima išeiti, kurti savo gyvenimą toliau, vaikus auginant ramesnėje aplinkoje be nuolatinių kivirčų, nuvertinimo.
Žinoma, idealu, jei vaikas auga laimingoje, geroje šeimoje. Tačiau Lietuvoje skyrybos – pakankamai dažnos. Sociologiškai žiūrint, jos yra norma, turint omenyje, kad išsiskiria apie pusė šeimų. Nepaisant to, žmonės įveikia krizes ir kuria savo gyvenimus toliau. Yra tyrimų, kurie rodo, kad skyrybas išgyvenę vaikai yra atsparesni, žino, kad gyvenime gali būti sunku, bet tas sunkumas tavęs nepražudo.
Šeimos, žmonės skirtingais savo raidos etapais išgyvena įvairius iššūkius ir skirtingai juos sprendžia. Tik svarbu, kad jie būtų išspręsti.
– Apibendrinant – kokiais atvejais dviguba vaiko gyvenamoji vieta yra gera išeitis, kokiais – bloga?
– Pagrindinis skirtumas, apie kurį užsiminiau pačioje pradžioje: toks sprendimas žalingas, kai tėvai nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos, nesusišneka, konfliktuoja, nepajėgūs normaliai aptarti vaiko poreikių, vaizdžiai sakant, karo situacijoje negali palaikyti diplomatinių santykių. Išsprendus bendradarbiavimo dėl vaiko problemas ir nutarus, kad vaikas gyvens pas tėtį ir mamą paeiliui, jis gali turėti daugiau, o ne mažiau. Vietoje vienų namų – du namus. Tačiau kol vyksta konfliktas, jis negali nė vienų namų turėti.
Vaikas turi žinoti, kad tėtis viduje jaučiasi gerai, išleisdamas jį pas mamą, ir atvirkščiai – mama pasitiki tėčiu, kad vaikui bus gerai jo namuose. Daugiau nei pasitikėjimas yra leisti savo vaikui būti laimingu su buvusiu sutuoktiniu. Tam reikia nuolankumo, kalbant dvasiniais terminais, savęs apiplėšimo – ne aš vienintelė gera mama, bet ir tėtis yra geras. Po skyrybų tėvams tai didelis iššūkis, tačiau link to galima eiti. Jei pačiam neišeina, vertėtų pagalvoti, kur ieškoti paramos.
– Nuo kokio amžiaus vaikas gali gyventi pakaitomis pas mamą ir tėtį? Kada dviguba gyvenamoji vieta – neįmanoma?
– Yra šalių, kuriose visiškai neatsižvelgiama į vaiko amžių, po skyrybų gyvenamoji vieta nustatoma pakaitomis pas vieną iš tėvų. Psichologiškai, aš sakyčiau, kuo vaikas mažesnis, tuo viena bazinė gyvenamoji vieta svarbesnė.
Vieno iš tėvų psichinės ligos, priklausomybės, smurto šeimoje, kt. aplinkybėmis vienas iš tėvų tikrai gali turėti didesnes globos teises negu kitas. Bet reikia atsiminti, kad tai – tikrai labai išskirtiniai atvejai.
Patirtis rodo, jog tėčiai ir mamos vienodai gerai susitvarko su vaikais. Svarbus pastovumas ir kad namuose, kur praleidžiama daug laiko, vaikas turėtų savo vietą, daiktų, kurių nereikia nešiotis, o svarbiausia – kad jaustųsi priimamas ir išleidžiamas.
Kai tėvai pakankamai išsilavinę, dirba su savimi ir susivokia, nepaisant nuoskaudų buvusiam sutuoktiniui, sugeba neįpainioti į tai vaiko.
– Skirtinguose namuose – skirtingos taisyklės?
– Jos nebūtinai turi būti vienodos. Vaikai gali prisitaikyti prie skirtumų, jeigu tai nėra ypatingi kraštutinumai. Žinoma, jie labai gerai pastebi skirtumus ir gali pradėti jais manipuliuoti: „Mama leido“ arba „Tėtis leido“. Todėl labai svarbu, kad tėvai tarpusavyje bendrautų apie vaiką.
Ar tikrai „trofėjų” neliks, jei vaikai gyvens pagal grafiką, pas abu tėvus?
Seimo narys Naglis Puteikis registravo Civilinio kodekso pataisas, kurios ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos atveju įpareigotų teismą vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su abiem iš tėvų pagal kintamą grafiką. Pas vieną iš tėvų vaikas galėtų gyventi nuo savaitės iki mėnesio, tuomet atitinkamą laikotarpį gyventų su kitu.
Doc. R. Bieliauskaitė pritaria Seimo nario nuostatai, kad vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų teismo sprendimu būtų nustatoma tik išimtiniais atvejais, kai vaiko gyvenimas su abiem tėvais paeiliui iš esmės prieštarautų jo interesams, ir ją paremtų.
Daugiau nei pasitikėjimas yra leisti savo vaikui būti laimingu su buvusiu sutuoktiniu.
Jei skyrium gyvenantys tėvai nekonfrontuotų dėl vaiko gyvenamosios vietos, ji būtų nustatoma notariškai patvirtintu tėvų susitarimu. Pasak N.Puteikio, dabartinė situacija, kai išsiskyrus tėvams vaikas turi gyventi būtinai tik su vienu iš jų, skatina besiskiriančių pusių teisinius karus dėl vaikų, jie paverčiami šių karų „trofėjais“.
Šis samprotavimas Individualiosios psichologijos instituto vadovei taip pat nekelia abejonių. „Mes irgi apie tai kalbame, pabrėždami, jog vykstant karui vaikas turi būti patrauktas iš kovos lauko“, – pakartojo psichologė-psichoterapeutė.
Dr. R.Bieliauskaitės įsitikinimu, po skyrybų abiejų tėvų globa turėtų būti įprastinis sprendimas ir tik išskirtiniais atvejais reikalingi kiti.
„Užuot priskyrus vaiką kaip „trofėjų“ vienam iš tėvų, jam nustatoma abiejų tėvų globa. Toks sprendimas, kaip rodo pasaulio praktika, yra ne tik gerokai humaniškesnis vaiko atžvilgiu, bet ir mažina konfliktuojančių pusių priešpriešą, kai šeimos laikui bėgant suranda kompromisą, nes yra priverstos bendradarbiauti. Priešingai, kai vaiko globa nustatoma su vienu iš tėvų, konfliktas dėl vaikų laikui bėgant tik gilėja“, – teigia ir parlamentaras N.Puteikis įstatymo pataisas parengęs asociacijos „Tėvų ir vaikų gynybos sąjungos“ prašymu.
15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ bei šeimos centru „Kartu saldu“ pateikia straipsnių ciklą, pavadinimu #Skyrybos. Jame nagrinėjami visi aspektai – tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų bei kiti su skyrybų drama susiję dalykai.
Daugiau tekstų rasite skiltyje #Skyrybos.
Norite pasidalinti savo patirtimi bei išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
