– Mindaugai, koks jausmas, kai anksčiau neturėjęs staiga „gauni“ vaikų?
– Kadangi neturėjau su kuo lyginti, tą jausmą tiesiog priėmiau tokį, koks jis buvo. Žvelgiant atgal, koks tas jausmas galėjo būti, supratau, kai gimė mūsų bendri vaikai.
Į santykius su Kristinos mergaitėmis teko ateiti neužaugus. Galima palyginti su tuo, kad turi laikyti abitūros egzaminus nebaigęs mokyklos. Nes kai santykiai su vaikais rutuliojasi nuo jų gimimo, tu augi ir mokaisi kartu su jais, ir tas ryšys laikui bėgant stiprėja. O čia vaikai ateina jau su savo bagažu, kuriam tu anksčiau neturėjai jokios įtakos ir, žinoma, iškyla daug sunkumų.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte, auklėdamas vaikus iš ankstesnės žmonos santuokos?
– Kai susituokėme, mergaitės dar buvo mažos – 6–8 metų. Man reikėjo rasti būdų, kaip įgyti jų pasitikėjimą. Ir aš visą laiką buvau antras po tėčio, kad ir kur ar koks jis bebūtų. Nes tėtis visada yra „kažkas tokio“.
Į santykius su Kristinos mergaitėmis teko ateiti neužaugus. Galima palyginti su tuo, kad turi laikyti abitūros egzaminus nebaigęs mokyklos.
Nereikia įsižeisti ir pretenduoti į tai, tačiau tai man buvo didžiausias iššūkis, per kurį reikėjo perlipti. Kai šeimoje yra tėtis ir mama, iškilus sunkumams vaikas gali pasiguosti tai vienam, tai kitam. O kai tu nesi tėtis, ne visada gali spręsti, tarsi neturi viso 100 proc. įgaliojimų. Ir visada yra tam tikra įtampa.
Po skyrybų santykių lygmenų yra daugiau ir viskas būna sudėtingiau. Be to, svarbus momentas yra po skyrybų likę ir tie kiti santykiai.
– Vaikai į patėvio žodžius, ko gero, reaguoja gerokai jautriau nei į tėvo. Kaip teko juos sverti?
– Kai šeimoje yra tėtis, jis jau turi tą autoritetą, kuriuo mokosi naudotis (nors gali perlenkti lazdą, juo vadovaudamasis). O kai yra vaikai iš ankstesnės santuokos, tą autoritetą pirmiausiai dar turi susikurti, o paskui jis bus kur kas trapesnis, tad reikia reaguoti daug jautriau ir asmeniškiau (ir ieškoti politinių sprendimų). Tu negali perlenkti lazdos. Jeigu padarai klaidą, viskas daug greičiau pasimato ir išryškėja.
– Ar dėl bendravimo su vaikais nekildavo sunkumų su žmona – kad gal ne taip, gal per šiurkščiai?
– Negaliu sakyti, kad mes su Kristina konfliktavome. Mes daug kalbėdavomės, lankėme įvairius kursus. Ji pati veda tėvystės įgūdžių grupes. Tardavomės, kad mūsų požiūriai vienu ar kitu klausimu daugmaž atitiktų.
Aišku, neišvengiamai buvo visko. Kristina man sakydavo: „Palauk, gims mūsų bendri vaikai, pažiūrėsiu, kaip elgsiesi su jais.“ Ir aš prisimenu, kad kalbėjau vienaip, o kai gimė mūsų vaikai, visada prisimindavau Kristinos žodžius. Ir dažnai palygindavau – ar aš dabar kitaip darau?
Sakyčiau, kad kai ateina tavo vaikai, bent jau taip buvo mūsų santykiuose, jie įneša daug daugiau malonės į santykius. Kai mūsų šeimoje buvo mergaitės iš pirmosios Kristinos santuokos, tą malonę man reikdavo sau nuolat priminti, kad yra ne vien tik teisingumas, tiesa ir autoritetas. Tą malonę ne taip lengva būdavo ir parodyti.
– Kartais šeimą stengiamasi išsaugoti vien dėl vaikų. Ką jūs apie tai manote?
Jeigu stengiesi tik dėl vaikų, o kita pusė santykių nesikeičia, tada tie santykiai tampa našta, ir nėra jokios prasmės, nes anksčiau ar vėliau viskas pratrūks ir išsilies.
– Aš manau, kad santuokoje daug dalykų reikia daryti dėl vaikų, ir tai yra labai gera saviugda kaip žmogui. Tačiau iš kitos pusės, tai yra ir blogas motyvas – tik dėl vaikų pakęsti netenkinančius santykius. Santykius reikia turtinti ir dėti pastangas, kad ta meilė neišblėstų.
Jeigu stengiesi tik dėl vaikų, o kita pusė santykių nesikeičia, tada tie santykiai tampa našta, ir nėra jokios prasmės, nes anksčiau ar vėliau viskas pratrūks ir išsilies. Dėl vaikų yra verta susitaikyti su savo antra puse, dėl vaikų yra verta pradėti iš naujo, gerinti santykius, o paskui tai atsilieps ir bendrystėje su vaikais.
– Turbūt nėra tėvų, kurių bent kartais vaikai neišvestų iš kantrybės. Kas jums padeda tokiais momentais susitvardyti? Malda, skaičiavimas iki dešimties, kvėpavimas, dar kas nors?
– Aš pradėjau keltis 5 valandą ryto, kad pabūčiau su savimi. Meldžiuosi, skaitau Bibliją. Ir pastebiu, kad laikas tarp susierzinimo ir apsisprendimo veikti kur kas pailgėjo. Man tapo daug lengviau įvykus kokiai nors konfliktinei situacijai nesusierzinti ir pasiduoti emocijoms. Atsirado kažkoks amortizacinis laikotarpis.
Yra tam tikri įgūdžiai, kaip su vaikais kalbėti, visa tai yra naudinga, tik kai iškyla konfliktas, būna, kad viską staiga pamiršti. Dabar aš turiu daugiau laiko visa tai prisiminti ir galvoju, kad vaikai yra žmonės, kurie šiame savo gyvenimo tarpsnyje viską taip supranta ir aš esu čia tam, kad kažkaip toje jų kelionėje jiems padėčiau. Ir pats būčiau jiems prieinamas. Aišku, man dar labai svarbu, kokį mane vaikai prisimins užaugę. Ar visada panikuojantį ir rėkiantį, šaukiantį, nurodinėjantį ir besidraskantį, ar tokį, kuris atsisėda ir pasikalba. Pagalvojimas apie tai labai padeda.
– Kokio auklėjimo šalininkas esate – griežtesnio ar demokratiško? Užaugus vaikams dažnai pamatome rezultatus ir darome išvadas – aha, reikėjo griežčiau, arba atvirkščiai. Kaip jūs manote?
– Aš norėčiau galvoti, kad esu labai fainas ir labai demokratiškas tėtis. Realybėje, manau, esu monopolistas ir diktatorius. Gal ne taip baisiai, bet aš mokausi. Ir čia man didelis iššūkis. Vaikams augant reikia duoti jeims vis daugiau erdvės. Kol maži, viskas aišku – pasodinai ant puodo, apmovei kelnes, o dabar – kiekvienas vis kitoks ir santykiai su kiekvienu kitokie.
Be to, aš kaip tėtis turiu prisiimti atsakomybę savo vaikais rūpintis ir prižiūrėti jų gerovę. Ir kartais tokiais atvejais nebūna demokratijos.
Man labai svarbu, kokį mane vaikai prisimins užaugę. Ar visada panikuojantį ir rėkiantį, šaukiantį, nurodinėjantį ir besidraskantį, ar tokį, kuris atsisėda ir pasikalba. Pagalvojimas apie tai labai padeda.
Pavyzdžiui, mano dukra yra alergiška, ir aš noriu duoti kuo mažiau saldainių, o ji jų nori ir nesupranta, kodėl negalima. Ji tikriausiai mano, kad tėtis yra visiškas diktatorius. Vakarais vaikai nori prieš miegą pažaisti mobiliaisiais telefonais, o aš neleidžiu. Kažkur reikia tą liniją nubrėžti, gal vieni tėvai nubrėžia ten, kiti ten. Bet reikia gerai viską apsvarstyti.
Aš visada bandau įsivertinti savo elgesį – ar čia yra mano užgaida (o kartais taip ir būna ir reikia su savimi dirbti), ar tai yra ribos dėl vaikų gerovės, kurios juos apsaugo, bet tuo pačiu jų nemenkina.
Auklėjimo stilius priklauso ne tik nuo šeimos santykio, bet ir nuo paties brandos ir susivokimo. Kartais padarai klaidą, atsiprašai Dievo ir vaikų, paskui bandai daryti kažkaip kitaip. Visada turi būti savirefleksija ir poroje kalbėjimas apie tai. Ir negali sakyti, kad aš esu demokratinis tėtis ir visada toks būsiu – situacijos įneša savo korekcijų.
– Kaip neperlenkti lazdos su griežtumu? Yra tėvų, kurie maištaujančiam paaugliui konflikto metu parodo duris, o tiksliau, jei nepaklusi – lauk iš mano namų. Kaip jums toks metodas?
– Aš manau, kad tai yra pasekmė. Tai reiškia, kad jeigu jau tu pasakei „Eik lauk, jeigu nepatinka” savo vaikui, kažkur spraga jau buvo padaryta. Negali būti taip, kad viskas buvo gerai, ir staiga vaikas sumaištavo, o tu trenkei durimis ir išvarei. Visada priežastis yra kažkur ne toje betarpiškoje situacijoje, bet kažkur anksčiau. Matyt jau buvo pašliję santykiai anksčiau, kažkas kažkur buvo pražiūrėta. Jeigu taip įvyksta, tai tikriausiai buvo pasidavimas emocijoms, užgautas vienos ar kitos pusės egoizmas, bet manau, kad tai niekam į gera neišeina.
Vaikas pamato, kad nebėra saugus šeimoje, jis išvaromas, nelaukiamas. Tada jis ieško kitos vietos, kur bus priimtas ir saugus. Ir nejaugi tėvui arba mamai, kurie išvaro savo vaiką, yra smagiau galvoti, kad vaikas yra saugus kažkur kitur, neaišku su kuo, negu šeimoje, kur mes esame kartu?
Manau, kad čia yra disfunkcinių santykių išraiška, kuri gali būti ir gerai funkcionuojančiose šeimose. Bet visgi tai yra sistemos klaida, kurią reikia ištaisyti. Galvoju, kad išvarinėti vaikų nereikėtų, reiktų išmokti atsiprašyti už savo klaidas ir susitaikyti.
– Ribos šeimoje – tas tarsi žemėlapis, kurį turint visiems viskas aišku. Koks buvo žemėlapis Jūsų šeimoje? Kokios vaikams buvo nubrėžtos ribos, kurių jie negalėjo peržengti?
Paauglystėje tu turi būti draugas. O kuo labiau spaudi, tuo blogiau, ir demokratinis valdymas čia išbandomas iki maksimumo.
– Mano šeimoje ribos tokios – negalima valgyti saldainių neatsigėrus vandens ir nepavalgius pusryčių, eiti miegoti neišsivalius dantų, meluoti, neštis svetimus daiktus namo.
Tos ribos yra reikalingos, bet aš manau, kad tos pačios ribos iki tam tikro lygio turi būti vienodos visiems. Negali būti, kad tėvai alkoholikai ir muša vaiką už tai, kad jis geria alų.
Aš nesakau, kad jeigu vaikai eina 9 valandą miegoti, tai ir tėvai turi taip daryti. Reikia paaiškinti, kad mums ir darbai, ir kartu reikia pabūti. Bet jeigu tu neleidi vaikams saldainių valgyti, bet pats saujom ryji, tai vaikai greitai perpras. Pavyzdžiui, aš dantis valausi kartu su vaikais, kad jie matytų, jog tos ribos ir šeimos taisyklės yra tos pačios visiems. Galiausiai kažkokios šeimos tradicijos tampa ribomis. Jeigu tėvams tai patinka daryti, vaikai net be žodžių tą patį pasidarys.
Štai mano 7 ir 8 metų vaikai šiandien pavalgę sriubą išsiplovė indus patys. Jų nebereikia versti. Bet kažkada buvo tokia riba, jeigu mama padaro valgyti, mes bent savo lėkštas išsiplaunam. Iš pradžių buvo girdėti šioks toks burbuliavimas, bet visi ėmėme taip daryti, ir vaikai tai priimė kaip savaime suprantamą dalyką. Dabar nekyla klausimų, kodėl taip reikia daryti. Nusibraižėme savo žemėlapį, kaip mes suprantame šeimos tvarką, mūsų santykius, ir bandome gyvent pagal tai.
– Kaip surasti bendrą kalbą su vaikais? Kaip būti autoritetu, o tiksliau – jo neprarasti vaikui augant, kai ateina paauglystės laikas ir jam norisi maištauti? Juk tuo metu visi tėvai staiga tampa kvailiais.
– Tai yra tikrai labai sudėtingas laikotarpis, ir viskas labai priklauso nuo užsimezgusio santykio. Mūsų situacija tokia, kad Kristinos dukros dabar išėjo gyventi su tėčiu. Aš manau, kad šį kritinį laikotarpį išgyventi padeda draugystė. Aš vis dar tikiu tuo ir pamačiau, kad tai veikia.
Nusileisdami iki draugiškumo laimėsime tikrai daugiau, negu išlikdami sau įsivaizduojamai orūs, nepasiekiami ir valdantys iš aukštybių.
Paauglystėje tu turi būti draugas. O kuo labiau spaudi, tuo blogiau, ir demokratinis valdymas čia išbandomas iki maksimumo. Vaikystėje dar gali būti, kad tėtis pasakė ir vaikai klauso, nes žiūri į tave su viltim, nes tu esi vienintelis.
Bet jeigu tik tiek yra, nėra to draugo santykio, tai bus labai sunku paauglystėje, kada viskas apsiverčia, kai draugas išlenda į paviršių ir tampa labiausiai vaikui reikalingas. O tu kaip tėvas buvai ir išliksi, tačiau reikia išmokti ir kitokio santykio. Ir nežinau, koks galėtų būti kitas būdas. Įvedinėti savo autoritetą ir paskui parodyti duris? Netikiu tokiu šeimos valdymu.
– Gal galite žinote patikimų būdų, kaip atverti užsidariusį vaiką?
– Aš labai sunkiai toleruoju nežinomybę. Tai jeigu kas nors man neaišku, einu ir aiškinuosi. Štai vakar sūnus užsidarė kambaryje: „Man reikia pabūti vienam.” Ne, aš einu vis tiek kalbėt.
Nemanau, kad visada esu teisus taip darydamas. Mano žmona mano tokią savybę, kuri man atrodo gera, kartais kritikuoja, atseit žmogui reikia kartais pabūti ir vienam.
Bet vaikai irgi nevienodi būna. Vienas atviresnis, jam lengviau reikšti jausmus, kitas uždaresnis, paslaptingesnis. Todėl labai gerai, kad šeimoje yra mama ir tėtis, nes vienam lengviau vieną perkąsti, kitam su kitu pasišnekėt. Reikalingas toks komandinis priėjimas.
Manau, kad labai svarbu yra laiko praleidimas kartu. Nes jeigu vaikui liūdna arba jam kažkas neramu, jis turi žinoti, kad čia yra saugu, yra tėtis ir mama, jie supras, pasikalbės.
Aš labai tikiu draugiškumu. Kaip ir Jėzus yra pasakęs: „Aš nevadinu jūsų vergais ir tarnais, aš jus vadinu draugais.” Vadinasi, Dievas nori su žmonėmis turėti draugišką santykį, kas yra nesuprantama daugeliui iš mūsų, nes mes Dievą suvokiame kaip diktatorių, kuris pasakė, ir viskas. O jis sako: „Aš noriu, kad mes draugautume. Kalbėk, klausk.“
Tai man šis modelis, apie kurį kalbėjo Jėzus, yra labai vertingas ir sektinas visur. Ir paaugliams reikia draugo, ir mažiems vaikams reikia nusileidimo iki jų lygio, kad jie galėtų atsiverti. Bet čia reikia laiko ir kantrybės. Tačiau kartais taupydamas laiką žmogus gali pasiduoti lengvesniam keliui. „Ai, čia vaikų jausmai, emocijos, susitvarkys, nieko baisaus.” Kartais susitvarko, o kartais ir ne.
Tai mano patarimas, kad niekada neprašausime būdami draugais. Ne taip, kad mus stumdytų ir pešiotų, bet nusileisdami iki draugiškumo. Ir laimėsime tikrai daugiau, negu išlikdami sau įsivaizduojamai orūs, nepasiekiami ir valdantys iš aukštybių.
– Kokias didžiausias klaidas, Jūsų nuomone, daro tėvai, augindami vaikus?
Linkėčiau į partnerystę ir vaikus žiūrėti kaip į palaimą, ne kaip į naštą. Nes ta draugystė ir laikas, praleistas kartu, labai greitai praeina, bet turi tokią išliekamąją vertę, kuri pinigais ir niekaip kitaip nėra neišmatuojama.
– Viena iš klaidų būtų neieškojimas pagalbos ir užsidarymas vieniems su savo problemomis ir sunkumais. Čia jau kalbu kaip dvasininkas. Bet kadangi mano žmona Kristina veda tėvystės įgūdžių grupes, matau, kaip tėvai sunkiai eina ir dalinasi. Bet visi, kas nueina į kažkokią pagalbos grupę, paskui labai džiaugiasi, kad pasikalbėjus jiems palengvėja, jie gauna kažkokius įgūdžius.
Kita klaida yra egoizmas ir išdidumas, savistabos trūkumas ir nesikalbėjimas su partneriu apie vaikų auklėjimą, pokalbio, dialogo stoka. Dar teisuoliškumas, kai žmogus mano, kad tik jo auklėjimo būdas yra teisingas.
– Ko norėtumėte palinkėti šeimoms?
– Norėčiau palinkėti, kad nepamirštume, kad šeimoje yra ir vaikai. Ir kad nepamirštume, kad šeima yra ne tik darbas, bet gali būti ir linksmas dalykas, kur daug kas priklauso nuo mūsų pačių elgesio.
Linkėčiau šeimyninį gyvenimą praskaidrinti ne tik dėl vaikų, bet ir dėl savęs, nes labai lengva pasimesti prioritetuose. O vaikai žiūri į mus ir mes esame tie, kurie juos ruošiame gyvenimui.
Tačiau vaikai nėra priedas prie šeimos – jie yra šeima. Tad linkėčiau į partnerystę ir vaikus žiūrėti kaip į palaimą, ne kaip į naštą. Nes ta draugystė ir laikas, praleistas kartu, labai greitai praeina, bet turi tokią išliekamąją vertę, kuri pinigais ir niekaip kitaip nėra neišmatuojama.
15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ bei šeimos centru „Kartu saldu“ pateikia straipsnių ciklą, pavadinimu #Skyrybos. Jame nagrinėjami visi aspektai – tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų bei kiti su skyrybų drama susiję dalykai.
Norite pasidalinti savo patirtimi bei išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
