Be abejo, dukrai šias vertybes įskiepyti lengviau, o kaip užauginti sūnų, kad visą gyvenimą jo nepersekiotų „mamyčiuko“ kompleksas. Nepilnose šeimose augančių berniukų auklėjimo ypatumus atskleidžia šeimos santykių konsultantas Vaidas Arvasevičius.
– Po skyrybų dažniausiai vaikai lieka gyventi su mama. Ką turėtų žinoti vieniša moteris, kad jos sūnus augtų savimi pasitikinčiu vyru, kad nebūtų bendraamžių pravardžiuojamas „mamyčiuku“?
– Pirmiausia, kad vaiko ryšys su tėčiu yra būtinas, – tiek mergaitei, tiek berniukui. Vis dėlto berniukui tas ryšys ypatingai svarbus, nes mes, vyrai, turime tik mums būdingų elgesio modelių, kuriuos sūnui lengviau perimti iš tėčio.
Berniukas, bendraudamas su tėčiu, mokosi vyro akimis žvelgti į pasaulį, spręsti problemas – moteriškas sprendimo modelis jam gali būti sunkiai suvokiamas, nes mūsų, vyrų, psichika yra kitokia negu moters. Ir apskritai, mes kitaip žvelgiame į gyvenimą. Tą skirtumą jaučia net ir mažas berniukas, o kai neturi iš ko mokytis vyriškų sprendimo būdų, atsiranda vidinis konfliktas. Juolab, kad dėl vyriškos ir moteriškos mąstysenos skirtumų dažniausiai tos problemos ir nepavyksta išspręsti.
Beje, idealu, jeigu po skyrybų sūnus ir toliau gali bendrauti su tėčiu, laikyti jį autoritetu. Jeigu tai neįmanoma, būtinas kito vyro pavyzdys, tarkime. dėdės, vyresniojo brolio, trenerio, mokytojo. Berniuko aplinkoje vyrų yra daug, tik štai klausimas, kurio iš jų elgesį jis kopijuos, kas taps autoritetu. Yra rizika, kad berniukas, neturėdamas ryšio su tėčiu, vyriškumo mokysis iš bendraamžių – tokių pačių autoritetų, kaip ir jis pats.
Mes jau tokie – bėgame paskui autoritetus, kuriuos pasirenkame patys, nesileidžiame, kad kas nors kitkas juos parinktų. Visi žinome, kad ypač paaugliams kyla daug visokių idėjų, kurių pasekmių jie dar nepajėgūs suvokti.
– Vyro – tėčio – autoritetą neretai griauna pati mama. Jeigu skyrybos įvyko neseniai, ji vis dar pyksta ant buvusio vyro, sūnui girdint išvadina jį visokiais epitetais. Ir vos ne kasdien primena: „Tik nebūk toks, kaip tėvas.“
– Nesąžininga vaikus įtraukti į konfliktus. Suaugusieji turėtų savo problemas spręsti savarankiškai, o vaikams užtikrinti tėčio ir mamos globą taip, tarsi šeima nebūtų iširusi. Galbūt mano žodžiai skamba ir ne visai realistiškai, tačiau vaiko gyvenime privalo dalyvauti ir mama, ir tėtis.
Suaugusieji turėtų savo problemas spręsti savarankiškai, o vaikams užtikrinti tėčio ir mamos globą taip, tarsi šeima nebūtų iširusi.
Kita vertus moteris, blogai kalbėdama apie savo sutuoktinį, neretai pati sau daro meškos paslaugą, nes sūnų nuteikia ne prieš buvusį vyrą, o pati prieš save. Berniukas juk myli tėtį, jo ilgisi, nori būti toks, kaip jis, o mama visaip tą tėtį koneveikia, tad visiškai natūralu, kad berniukas supyks ne ant tėčio, o ant mamos. Vaikui girdint išliedama savo pyktį ir skausmą, pamiršdama, kad buvo ir gražių akimirkų, ji rizikuoja susigadinti santykius su savo sūnumi. Taigi, pačiai mamai nenaudinga tokiu būdu lieti nuoskaudas.
Aišku, neretai pačiai moteriai sunku tai suvokti, kartais reikia psichologo ar kito žmogaus, mokančio išklausyti, pagalbos, nedidelio patarimo, kad suprastų, koks elgesys nežalos, nesužeis vaiko, nenustums nuo jos pačios.
Berniukas yra vyrijos atstovas, kuris pats palengva tampa vyru, tad bet koks mamos bandymas pažeminti tėtį kartu žeidžia ir sūnų. Jeigu berniukas yra nuteikinėjamas prieš tėtį, kartu nuteikiamas ir pats prieš save. Toks vaikas gali bijoti suaugti ir tapti vyru.
– Būna ir kitokių situacijų – po skyrybų moteris lieka vieniša ir visą savo meilę skiria sūnui. Ta meilė gali būti per didelė, slegianti, neleidžianti atitolti, tapti laisvu žmogumi.
– Vargu ar galima tai vadinti meile – tai hipergloba, per didelis rūpinimasis, o gal ir savanaudiška meilė. Bet kokiu atveju berniukui nenaudinga, nes jis privalo atsiskirti nuo mamos – tokia jo prigimtis. Pasąmonė diktuoja po truputį atstumti mamą ir tapti savarankišku, tačiau mama apsunkina tą natūralų procesą, versdama sūnų jaustis skolingu už rūpestį ir pasiaukojimą jam.
Kartais dar ir pasako: „Tu mano vienintelė gyvenimo šviesa, nedrįsk taip elgtis su manimi. Aš viską dėl tavęs darau, tik dėl tavęs gyvenu“ – tokie žodžiai ant vaiko pečių užgula didžiule našta, kurią nusipurtyti be galo sunku. O tą padaryti berniukas privalo, tačiau dėl auklėjimo klaidų ne visada sugeba. Taigi – per didelė globa yra labai pavojinga.
Kita vertus moteris, pernelyg atsidavusi savo sūnui, skriaudžia ne tik jį, bet ir pati save, mat praleidžia progą pasirūpinti savimi, kurti naują gyvenimą. Ji tarytum pakimba tame senajame gyvenime ir negali realizuoti savo svajonių, troškimų. Po skyrybų turėtų kurti naują gyvenimą – jos sūnus auga, kasmet tampa vis savarankiškesnis, kol galų gale išeina iš namų – kas tuomet laukia mamos? Skaudi vienatvė.
Berniukas yra vyrijos atstovas, kuris pats palengva tampa vyru, tad bet koks mamos bandymas pažeminti tėtį kartu žeidžia ir sūnų.
O berniukas išeis iš namų, kas beįvyktų, retai kuris pasilieka gyventi su mama ir nesukuria savo gyvenimo. Tačiau jeigu pasilieka, dažniausiai nevengia ir taurelės išlenkti, ir prieš mamą rankos pakelti.
Deja, bet labai sunkūs likimai tų vyrų, kurie vaikystėje susidūrė su mamos hipergloba. Dažniausiai pernelyg globėjiškos mamos pačios nesupranta, ką daro; jos įsitikinusios, kad tiesiog myli savo sūnų, ir neįsisąmonina, kad tokia neadekvati meilė gali uždusinti, pražudyti vaiką.
– Gyvenime būna visaip. Ne visada moteris draudžia vyrui matytis su sūnumi, kartais pats vyras nebenori – kai liaunasi mylėti moterį, dingsta ir meilė vaikams. Kaip jai pakelti berniuko savivertę, jo pasitikėjimą savimi, kai šalia nėra vyro?
ž Berniukui, kaip beje ir kiekvienam vyrui, labai svarbus moters pasitikėjimas, tad mama turėtų parodyti, kad pasitiki savo sūnumi, leisti jam imtis iniciatyvos ir pagirti už pastangas. Jeigu sūnus jaus, kad mama jį laiko nevykėliu – pyks, o ilgainiui tas pyktis gali virsti neapykanta sau ir mamai.
Berniukui, būsimam vyrui, ypač svarbus moters prielankumas, įvertinimas, mat tai kelia vyriškąjį ego, kuris yra būtinas, nes be jo tiesiog neįmanoma išgyventi. Girdėdamas nuolatinius mamos priekaištus: „neimk į rankas, aš pati geriau padarysiu“, „tu nieko nesugebi“ ir pan., berniukas pradeda ieškoti pačių įvairiausių būdų įrodyti sau pačiam, jog yra šio to vertas. Ir štai tuomet gali imti mušti bendraamžius, leistis į keistus žygius, užsiimti neteisėtais veiksmais, kurie tariamai pastiprins jo vyriškumą. Ir priešingai, kai sūnus iš moters – mamos gauna patvirtinimą, kad juo pasitiki, nebereikia nertis iš kailio ir ieškoti kokių nors kitų įrodymų.
Dar labai svarbu, kad berniukas jaustųsi reikalingas, todėl verta leisti jam išsiurbti kambarius, įkalti vinį, ką nors pataisyti, net jeigu visa tai reikia slapčia ir pertvarkyti. Tas žinojimas, kad gali padaryti, ko negali mama, berniukui suteikia sparnų. Dažniausiai buities darbus gali nudirbti pati mama, bet išties sveika dalį jų perleisti sūnui, net jeigu jis tik 10–12 metų berniukas.
Aišku, mamoms gaila savo sūnaus, dažna pagalvoja, ai, geriau pati padarysiu, o vaikas tegul paguli ant sofos. Tai klaidingas požiūris, formuojantis berniuko sąmonėje jausmą, kad yra pasitikėjimo nevertas nevykėlis.
Tad štai, vienas svarbiausių uždavinių – pasitikėti sūnumi, padėkoti jam ir pagirti, tokiu būdu palaikant augantį vyriškąjį ego. Tik tuomet, kai moteris parodo, kad yra patenkinta savo sūnumi, jis išauga nesužalotu vyru.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mokykloje dirbantis garsus fotografas Marius Žičius: „Lietuvos švietime labai trūksta vyrų“
– Skyrybos – ne vienintelė priežastis, kai moteris viena augina vaikus. Kartais miršta tėtis, o tuomet sūnus nejučiomis perima tėčio vaidmenį, imasi globoti mamą, jaunesnius brolius ar seseris. Kaip elgtis mamai? Jai ir pačiai sunku susitaikyti su netektimi, o dar ir mato, kad mažas sūnus per vieną naktį suaugo ir tapo šeimos globėju.
– Tėčiui mirus, berniukas išties gali imtis atsakomybės už visą šeimą, ypač jeigu kas nors neapdairiai pasako: „Tai dabar likai vienintelis rūpintojėlis. Saugok mamą.“ Berniukas patiki, kad privalo tai daryti, tačiau našta gali būti nepakeliamai sunki, nes jis tėra tik vaikas, ne viską galintis, ne viską gebantis. Būtinai turi atsirasti koks nors suaugęs, kuris nuramintų vaiką, padėkotų už rūpestį ir įtikintų, kad neprivalo rūpintis visos šeimos gerove.
Tik tuomet, kai moteris parodo, kad yra patenkinta savo sūnumi, jis išauga nesužalotu vyru.
Labai reikia įskiepyti berniukui tokį adekvatų situacijos suvokimą. Tai nėra paprasta, tačiau berniukas privalo suvokti, kad jis tėra vaikas, ir niekas iš jo nesitiki, kad pakeis tėtį. Pats berniukas gali ir nesuvokti, kad užsikrovė per didelę naštą, o mama, vis dar kamuojama skausmo, nepastebėti sūnaus atsakomybės bei nusivylimo, kad nesugeba būti toks šaunus, kaip kad buvo tėtis. Vaikui nėra lengva susigaudyti savo jausmuose, pavilkti nusivylimo naštą, todėl būtina aštri mamos (ar kito suaugusiojo) akis, kuri įžvelgtų ir sustabdytų mažą berniuką, besižiojantį atkąsti daugiau nei pajėgia.
Apskritai mirus vyrui, būtų sveika moteriai kreiptis į psichologą, šeimos konsultantą ir pasikalbėti apie tai, kaip gali elgtis sūnus, kaip su juo kalbėtis, kad nesijaustų nuvertintas, bet kartu ir žinotų, jog niekada mamos akyse nevirs nevykėliu.
15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ bei šeimos centru „Kartu saldu“ pateikia straipsnių ciklą, pavadinimu #Skyrybos. Jame nagrinėjami visi aspektai – tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų bei kiti su skyrybų drama susiję dalykai.
Norite pasidalinti savo patirtimi bei išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
