Darius su tėvu augo nuo ketverių, kai skyrybų metu tėvai pasidalino vaikus. Mamai teko vyresnioji dukra, kuriai buvo septyneri, o tėvas beveik per kraują atsikovojo sūnų.
Vienam auginti vaiką nebuvo lengva, nes dirbti tekdavo paromis. Kitos moters į namus tėvas niekada neparvedė. Darius dienas leisdavo kieme su draugais, kartais užeidavo kažkokia močiutė, turbūt kaimynė, pasiteirauti, kaip jam sekasi. Tačiau vaikystę dabar 40-etis vyras prisimena gana šviesiai, nors gal ir ne visada būdavo pavalgęs, ir megztinio alkūnės šviesdavo pratrintos.
Ar netrūkdavo mamos? Dabar sako to neprisimenantis.
Sesuo jį susirado, kai gerokai ūgtelėjo ir pajuto šeimos poreikį. Tačiau iki 14 metų Darius nei mamos, nei sesers nematė. Dešimt metų praėjo vyriškoje – tėvo ir kiemo berniukų – draugijoje. Tiesa, vasaras leisdavo pas močiutę kaime, tad ji ir buvo vienintelis moteriškumo pavyzdys.
Nematydamas didesnių savo tėvo ar mamos siekių, o tik atsidavimą šeimai, vaikas ją gali įsivaizduoti kaip kliuvinį ir ieškoti tokių santykių, kur turėtų visišką laisvę.
Močiutę Darius prisimena kaip labai griežtą – tai nebuvo ta švelnioji senelė, už kurios sijono glaudžiasi ir slepiasi anūkai. Jos meilę reikėdavo užsitarnauti: gero darbo nepadaręs nesitikėk ir skanesnio kąsnelio gauti. Tačiau valgyti norėjosi, tad neklaužados berniokai įsigudrindavo ir medų paslapčia iškabinti, ir rūkytas dešras ant aukšto kaip pelės išgraužti. Jei tėtis savaitgalį atveždavo tortą, močiutė užrakindavo jį spintoje ir laikydavo, kol pelėsiais apaugdavo. Vaikai, iškrapštę su visais pelėsiais, sudorodavo ir tą.
Dabar Darius pats turi šeimą, kuri jam labai svarbi. Augina du sūnus. Tačiau draugų, su kuriais būtų galima vyriškai pakalbėt, – nė vieno. Namuose jis mėgsta viską žinoti ir kontroliuoti, paskirstyti darbus ir žmonai, ir sūnums. Su vaikais, kuriems dabar 18 ir 13 metų, santykiai ne kokie, jie skundžiasi dėl nurodinėjančio tėvo tono, tačiau pats Darius čia nemato problemos – namuose juk turi būti šeimininkas. Žmona dažnai palaiko vaikų pusę. Tai vyrui labai nepatinka, tad šeimoje retsykiais kyla neramumų.
***
Apie tai, kaip vieno iš tėvų trūkumas vaikystėje atsiliepia užaugus, teiraujamės Individualiosios psichologijos konsultanto Virginijaus Varkalio, kuris Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ skaitė paskaitas tėvams apie bendravimo su vaikais ypatumus skyrybų metu ir po jų.
V.Varkalio teigimu, kai vaiką augina tik mama ar tėtis ir šeimoje nėra nei pamotės, nei patėvio, didžiausia problema yra ta, kad vaikas nemato pilno šeimos modelio ir pilnų santykių vaizdinio. Yra galimybė, kad vaikas užaugęs pats kartos šį modelį.
Dar vienas dalykas, į kurį reiktų atkreipti dėmesį, kad matydamas tokį modelį, kuriame nėra asmeninio gyvenimo, o tik atsidavimas šeimai arba darbui, vaikas užaugęs gali bijoti kurti šeimą arba susilaukti vaikų. Nematydamas didesnių savo tėvo ar mamos siekių, o tik atsidavimą šeimai, vaikas ją gali įsivaizduoti kaip kliuvinį ir ieškoti santykių, kur turėtų visišką laisvę.
– Ar šioje konkrečioje vyro istorijoje galima būtų įžvelgti vaikystės patirčių pasekmes dabartiniame šio žmogaus etape?
– Reiktų tikslinti: koks buvo tėvas namuose? Galime daryti prielaidą, kad galbūt griežtumas ir nuoseklus įsakymų, nurodymų vykdymas buvo to tėvo auklėjimo dalis. Ir ji buvo suprantama kaip normali, nes nuo 4 metų berniukas nematė mamos, o tėvas išlaikė labai nuoseklų ir įsakmų taisyklių laikymosi toną. Atostogų metu vaikas matė taip pat griežtą močiutę, kur savo geru elgesiu reikdavo užsitarnauti netgi maisto. Vadinasi, taip pat reikėjo vykdyti įsakymus. Tai galėjo būti kaip patvirtinimas, kad tokia yra norma.
Įdomu tik, kiek vaikui tuomet likdavo kūrybinės laisvės. Nes yra pavojus, kad jei aš darau tik tai, ką man liepia daryti, o ko neliepia, to nedarau, nekyla savarankiškas noras pradėti, kuris gali išlikti ir suaugus. Darbai yra atliekami, galbūt net laiku ir gerai, tačiau vargu ar savo iniciatyva.
Kai vaiką augina tik mama ar tėtis, didžiausia problema yra ta, kad vaikas nemato pilno šeimos modelio ir pilnų santykių vaizdinio. Yra galimybė, kad vaikas užaugęs pats kartos šį modelį.
Šioje istorijoje galime daryti prielaidą, kad šeimos santykiuose yra skirtingų auklėjimo stilių konfliktas. Žmona stoja į vaikų pusę, ji lyg norėtų atliepti vaikams, o vyras labiau nori atliepti pareigoms. Čia galima klausti: ką jis kaip vaikas patirdavo kartu su tėvu? Kokios būdavo bendros pramogos? Kas būdavo jų bendratis – ar tik pareigos ir jų atlikimas?
Iš tėvo gyvenimo panašu, kad taip buvo, kadangi jis neatnešė daugiau jokių santykių į šeimą. Tai galėtų reikšti, kad buvo tik pareigos. Gyvenimas iš pareigos vaikui šiuo konkrečiu atveju matosi tarsi labai kryptingas ir aiškus vaidmuo. Kaip tuomet turėtų būti auginant vaiką vienam? Vaikai užauga, o kas lieka man, kaip suaugusiam?
Šiuolaikiniai tėvai, kurie skiriasi ir dalinasi vaikus, irgi labai dažnai aiškina, kad gyvens dėl vaikų ir viską darys tik dėl jų. Ir čia yra spąstai žmogui, kadangi jis be tėvystės neįsivaizduoja savęs kaip asmenybės ir save susieja vien su šia veikla. Kiti interesai yra tarsi šalutiniai ir praranda svarbą. Tačiau tai taip pat pavojinga, kaip būti vien tik darboholiku ar tik lėbautoju, kuriam rūpi vien vakarėliai ir pramogos.
Normaliai visaverčiame žmogaus gyvenime, anot A.Adlerio, turi būti išpildyti trys elementai: socialiniai ryšiai, artimi santykiai bei meilė ir darbas. Ir jeigu mes nukrypsime tik į vieną dalį, jos netekę galime žlugti kaip asmenybės.
Konkrečioje istorijoje gali būti, kad vyras susidurs su šiais klausimais, kai vaikai užaugs ir atsiskyrinės, nes jie tikrai priešinsis ir kvestionuos tėvų pasaulio suvokimą bei visą moralę. Ir jeigu žmogus neturi jokių pomėgių bei draugų, likus tik su antrąja puse, gali kilti konfliktų ir ilgainiui įvykti skyrybos. Kai nėra resurso naujų santykių kūrimui, žmogus praktiškai tampa pasmerktas vienatvei.
– Kokiais vyrais tampa mamos meilės stokoję ar jos nepatyrę berniukai?
Visaverčiame žmogaus gyvenime turi būti išpildyti trys elementai: socialiniai ryšiai, artimi santykiai bei meilė ir darbas. Ir jeigu mes nukrypsime tik į vieną dalį, jos netekę galime žlugti kaip asmenybės.
– Tai labai sunkus klausimas. Gali būti, kad jie bus labai priklausomi santykyje ir labai norės santykių su moterimis. Bet toks variantas galimas ir esant motinai, kuri neatliepė sūnaus poreikių. Toks pavojus ateina iš edipinio laikotarpio, kai berniukai nori mamos ir nori nustumti tėvą į šoną. Neišgyventas edipinis laikotarpis gali būti bandomas kompensuoti su darželio auklėtojomis ar mokytojomis, kurias berniukai gali įsimylėti ir sudievinti.
Tačiau neišgyventas šis poreikis niekur nedingsta. Jei jis buvo neatlieptas vaikystės etape, pasikartos suaugusiojo gyvenime. Kaip tai pasisuks, sunku pasakyti, bet tai gali būti nuo labai stipraus įsimylėjimo, didelės priklausomybės ir neteisingų gyvenimo tikslų išsikėlimo iki savižudybės.
Galimas variantas, kad tokie vyrai užaugs grubesni, linkę naudoti daugiau jėgos, linkę atsiriboti, bendraujantys per atstumą, naudoti mažiau emocijų, nors viduje viskas kunkuliuoja.
Namuose matydamas tik tėtį, atėjęs į darželį ar mokyklą vaikas sutinka ir moterų, kurių nepažįsta, nežino, kaip su jomis elgtis, nes susiduria du skirtingi pasauliai. Be to, mokykla taip pat reikalauja lankstumo, paklusnumo, mažiau jėgos, nuolankumo, o tokio pavyzdžio vaikas neturi ir būti tokiu nemoka. Tada konfliktas vyksta vaiko viduje: namuose matau vieną poziciją, o čia reikia kitos. Kaip būti?
Gali būti, kad visą gyvenimą toks vyras ieškos mamos, kuri atlieptų jo neatlieptą dalį, būtent meilės išnešiojimo, iščiūčiavimo, išsūpavimo. Jeigu vaikystėje to trūko, tai meilės stoka suaugus labai jaučiama. Matomos tendencijos, kad priklausomybės, susijusios su apsvaigimais, yra ankstyvojo laikotarpio, kur vaikai buvo neišmylėti, neišmyluoti ir neišsūpuoti, kur pasaulis jiems neatliepė tų pagrindinių tuo metu jiems reikalingų dalykų, pasekmė. Dažnas alkoholikas vaikystėje buvo neišmylėtas.
– Ką reiktų žinoti tėvams, kurie vieni augina vaikus?
Mes visi klystame, tačiau labiausiai kažkodėl bijome atsiprašyti vaikų.
– Pirmiausia reiktų suprasti, kad vaikų auginimu gyvenimas nesibaigia. Tai turėtų būti pagrindinė žinia. Ir nors naujas žmogus, nauji santykiai turėtų būti tikrai labai pasverti ir pamatuoti, vaikai neturėtų būti priežastis neturėti santykių.
Nereikėtų tėvo ar mamos nebuvimą kompensuoti lepinant, nes lepinimas, kad ir kaip būtų keista, yra blogiau už griežtumą, o jo pasekmės – labiau traumuojančios.
Tėvams patarčiau nepamiršti svarbiausio dalyko – suklydus ir matant, kad buvote neteisūs, paprašyti vaikų atleidimo. Mes visi klystame, tačiau labiausiai kažkodėl bijome atsiprašyti vaikų.
15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ pateikia straipsnių ciklą pavadinimu #Skyrybos. Jame nagrinėjami visi aspektai: tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų ir kiti su skyrybų drama susiję dalykai.
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
Norite pasidalyti savo patirtimi ir išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
